Sauliaus Narkaus nuotr.

Gruo­džio 8 die­ną Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja pa­skel­bė šių me­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jų lau­rea­tus. Aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas, liu­di­jan­tis ne tik iš­skir­ti­nį ta­len­tą ir meist­riš­ku­mą, bet ir ge­bė­ji­mą sa­vo kū­ry­ba au­gin­ti vi­suo­me­nę ir tur­tin­ti vals­ty­bę, skir­tas še­šiems kū­rė­jams. Tarp lau­rea­tų – ope­ros ir ka­me­ri­nės mu­zi­kos at­li­kė­ja, Plun­gės gar­bės pi­lie­tė Gied­rė Kau­kai­tė-Žeb­riū­nie­nė.

Pre­mi­ja – už in­dė­lį į vo­ka­li­nės mu­zi­kos ta­pa­ty­bės kū­ri­mą ir in­terp­re­ta­ci­jos me­no gy­vy­bin­gu­mą
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­mis kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jo­mis kas­met įver­ti­na­mi reikš­min­giau­si pa­sta­rų­jų sep­ty­ne­rių me­tų Lie­tu­vos ir pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės kū­rė­jų dar­bai, taip pat kū­rė­jų il­ga­lai­kis in­dė­lis į ša­lies kul­tū­rą ir me­ną.

Šie­met Lie­tu­vos na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jų ko­mi­si­ja ver­ti­no 46 pa­siū­ly­tų kan­di­da­tų veik­lą kul­tū­ros ir me­no sri­ty­je. 2025 me­tų Na­cio­na­li­nių kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jų lau­rea­tus per te­le­vi­zi­ją pa­skel­bė mi­nė­to­sios ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas dr. Arū­nas Ge­lū­nas. Pir­mo­ji tą­dien nu­skam­bė­jo Gied­rės Kau­kai­tės pa­var­dė. Aukš­čiau­sią įver­ti­ni­mą ope­ros ir ka­me­ri­nės mu­zi­kos at­li­kė­ja pel­nė už uni­ka­lų in­dė­lį į lie­tu­vių vo­ka­li­nės mu­zi­kos ta­pa­ty­bės kū­ri­mą ir in­terp­re­ta­ci­jos me­no gy­vy­bin­gu­mą.

At­li­kė­jos kar­je­ros ke­ly­je – gar­siau­si teat­rai ir ge­riau­si vaid­me­nys
G. Kau­kai­tės kū­ry­ba pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką Lie­tu­vos kul­tū­ros lau­ke. Pag­rin­di­niai vaid­me­nys Lie­tu­vos vals­ty­bi­nia­me ope­ros ir ba­le­to teat­re, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je, kon­cer­tai su or­kest­rais, gast­ro­lės Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, Mask­vos, Pra­hos, Sankt Pe­ter­bur­go, Vo­kie­ti­jos, Len­ki­jos, Suo­mi­jos, Če­kos­lo­va­ki­jos, Is­pa­ni­jos, Pran­cū­zi­jos, Nor­ve­gi­jos, Veng­ri­jos, Šve­di­jos, Da­ni­jos, Mal­tos, Ar­gen­ti­nos gar­siau­sių teat­rų sce­no­se kal­ba apie spal­vin­gą ir sėk­min­gą at­li­kė­jos kar­je­rą. So­lis­tės in­dė­lis į kul­tū­rą ne kar­tą pa­ste­bė­tas ir įver­tin­tas: ji yra pel­niu­si Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sios ar­tis­tės var­dą, 1997 m. skir­ta LR Vy­riau­sy­bės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja, 2014 m. ap­do­va­no­ta or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žiu­mi.

Vals­ty­bę G. Kau­kai­tė tur­ti­no ir dirb­da­ma pe­da­go­gi­nį dar­bą. Pro­fe­so­rė dės­tė Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je ir išug­dė mū­sų ša­liai ne vie­ną gar­sų dai­ni­nin­ką.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Įver­ti­ni­mas džiu­gi­na ne tik lau­rea­tę, bet ir jos kraš­tie­čius
Ta­len­tin­gos kraš­tie­tės nu­veik­tais dar­bais ir jai ati­te­ku­sia pres­ti­ži­ne pre­mi­ja džiau­gia­si ir plun­giš­kiai. Nors G. Kau­kai­tė iš Plun­gės iš­vy­ko se­niai, iš kar­to po pra­di­nės mo­kyk­los bai­gi­mo, ry­šių su gim­tuo­ju mies­tu ne­nut­rau­kė. 2007 me­tais Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mu jai su­teik­tas Plun­gės gar­bės pi­lie­tės var­das.

Su­si­sie­kė­me su Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­te ir „Labas, Plun­ge“ skai­ty­to­jų var­du pa­svei­ki­no­me ją su ypa­tin­gu vi­so gy­ve­ni­mo kū­ry­bos įver­ti­ni­mu, taip pat pa­si­do­mė­jo­me, ko­kie jaus­mai at­li­kė­ją apė­mė ga­vus pre­mi­ją.

Po­nia Gied­rė pa­sa­ko­jo, jog jau nuo rugp­jū­čio mė­ne­sio ži­no­jo, kad jos kan­di­da­tū­ra bus tei­kia­ma Lie­tu­vos na­cio­na­li­nei kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jai lai­mė­ti. Lau­ki­mas bu­vo jau­di­nan­tis. „Nors ir mėgs­tu sa­ky­ti, kad man dar tik 29-eri ir dau­giau ne­bus, per sa­vo kar­je­rą esu įgi­ju­si ir lai­mė­ji­mų, ir pra­lai­mė­ji­mų pa­tir­ties. Ži­nau, kad lai­mė­ji­mą priim­ti daug pa­pras­čiau nei pra­lai­mė­ji­mą, to­dėl ruo­šiau sa­ve liūd­nes­niam sce­na­ri­jui. Kai per te­le­vi­zo­rių iš­gir­dau sa­vo pa­var­dę, šir­dis už­pla­kė… Gi­liai įkvė­piau, o su iš­kvė­pi­mu pa­lei­dau vi­są su­si­kau­pu­sią įtam­pą ir ne­ri­mą“, – da­li­jo­si pa­tir­to­mis emo­ci­jo­mis 82 me­tų mu­zi­kė.

Skam­bu­čiai ir ži­nu­čių srau­tas pa­si­py­lė vos tik pa­gar­si­nus G. Kau­kai­tės pa­var­dę. Lau­rea­tę svei­ki­no pa­žįs­ta­mi, kraš­tie­čiai, mu­zi­kos pa­sau­lio at­sto­vai. Paš­ne­ko­vė ne­slė­pė, kad ypač ap­si­džiau­gė su­lau­ku­si ra­šy­to­jų vi­suo­me­nės svei­ki­ni­mų.

„Vi­siems mums duo­ta už­duo­tis kur­ti“
Ret­ros­pek­ty­vo­je me­ni­nin­kės kar­je­ra at­ro­do itin sėk­min­ga. Vis dėl­to ji pa­ti ne­lin­ku­si su­reikš­min­ti sa­vo nuo­pel­nų. „Vi­si per gy­ve­ni­mą pa­da­ro daug dar­bų, tik sce­nos žmo­nių veik­la la­biau pa­ste­bi­ma. Sa­ko­ma, kad Die­vas su­kū­rė žmo­gų, pa­na­šų į sa­ve. Va­di­na­si, vi­siems mums duo­ta už­duo­tis kur­ti, jaus­ti gy­ve­ni­mo troš­ku­lį. Ir tas troš­ku­lys ke­lia nuo­la­ti­nį ne­ri­mą, no­rą ką nors po sa­vęs pa­lik­ti. Šven­tai ti­kė­jau tuo, ką da­riau, ir ne­siė­miau nie­ko, kuo ne­bū­čiau ti­kė­ju­si“, – pa­klaus­ta, kas yra jos kū­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo va­rik­lis, kal­bė­jo pres­ti­ži­nės pre­mi­jos lau­rea­tė.

Šak­nys da­ro­si vis svar­bes­nės
G. Kau­kai­tė gi­mė 1943 me­tų gruo­džio 2 die­ną. Nors iš Plun­gės iš­vy­ko dar vai­kys­tė­je, šis mies­tas me­ni­nin­kei la­bai reikš­min­gas. Pa­sak po­nios Gied­rės, am­žė­jant šak­nys da­ro­si vis svar­bes­nės, o pri­gim­tis – la­biau jau­čia­ma. Pa­sa­ko­jo, kad at­va­žia­vu­si į gim­ti­nę ap­lan­ko M. Ogins­kio rū­mus, ku­riuo­se iki gais­ro tar­na­vo jos se­ne­lis Juo­za­pas Monst­vi­las, bib­lio­te­ką. Pas­to­vi­niuo­ja prie tven­ki­nių, o pa­ri­mu­si ant Bab­run­go til­te­lio tu­rėk­lų min­ti­mis grįž­ta į vai­kys­tę, kai karš­to­mis va­sa­ros die­no­mis su drau­gė­mis mirk­da­vo vė­sia­me upės van­de­ny­je. Išė­ju­si iš par­ko, bū­ti­nai žvilg­te­li į tė­čiui Ka­ziui Kau­kui pri­klau­siu­sio bu­to lan­gus, už­su­ka į baž­ny­čią, kur ka­bo jos se­ne­lio J. Monst­vi­lo nuo­trau­ka su įra­šu, kad jis net 54 me­tus dir­bo baž­ny­čios zak­ris­ti­jo­nu.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Gra­žus su­ta­pi­mas: Gied­re Ma­ri­ja Plun­gės baž­ny­čio­je Kau­kų duk­ra bu­vo pa­krikš­ty­ta gruo­džio 8-ąją, o praė­jus iš­ti­siems de­šimt­me­čiams ta pa­ti da­ta vėl pa­ženk­lin­ta svar­biu jos gy­ve­ni­mo įvy­kiu – Lie­tu­vos na­cio­na­li­ne kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja.

Paš­ne­ko­vė sa­kė, kad bū­da­ma Plun­gė­je bū­ti­nai ap­lan­ko gi­mi­nės ka­pus, tak­si au­to­mo­bi­liu ap­va­žiuo­ja gim­tų­jų Prū­sa­lių apy­lin­kes. Nu­ra­mi­nu­si sie­lą tė­viš­kės vaiz­di­niais, su­si­tin­ka su drau­gais Ge­no­vai­te Žio­ba­kie­ne ir Al­vi­du Ba­ka­naus­ku. Plun­giš­kių drau­gi­ja – jai tar­si šei­ma. Po­nia Gied­rė ne­slė­pė esan­ti drau­gi­jai dė­kin­ga už pa­ra­mą lei­džiant kny­gą „Ma­no El­do­ra­das“. Kraš­tie­čių dos­nu­mu at­si­mi­ni­mai bu­vo iš­leis­ti su dau­giau nuo­trau­kų. Pris­ta­tant ją skai­ty­to­jams au­to­rei tal­ki­no du ta­len­tin­gi iš Plun­gės ki­lę kū­rė­jai – Pet­ras Vyš­niaus­kas ir Vy­tau­tas Rum­šas. Vi­sas kny­gos ti­ra­žas bu­vo iš­par­duo­tas, ir G. Kaukaitė ne­sle­pia, kad tuo la­bai di­džiuo­ja­si.

Pla­nuo­ja su­si­ti­ki­mą
A. Ba­ka­naus­kas bu­vo vie­nas iš tų, ku­rie pir­mie­ji su­sku­bo pa­svei­kin­ti G. Kau­kai­tę ta­pus pres­ti­ži­nės pre­mi­jos lau­rea­te. At­li­kė­ja at­sklei­dė, kad po­kal­bio me­tu su­tar­ta ir dėl su­si­ti­ki­mo. Tad ar­tė­jant šv. Ve­ly­koms Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­rea­tė pla­nuo­ja su­si­tik­ti su plun­giš­kiais. „La­bai no­rė­čiau, kad ta­me su­si­ti­ki­me da­ly­vau­tų ir P. Vyš­niaus­kas su V. Rum­šu. Taip gra­žiai su­si­bro­lia­vo­me per kny­gos pri­sta­ty­mą“, – apie tvir­tą ry­šį su gim­ti­ne ir kraš­tie­čiais pa­sa­ko­jo po­nia Gied­rė.