Kar­tais gy­ve­ni­mas mus pri­spau­džia taip stip­riai, kad at­ro­do – ne­be­li­ko nei jė­gų, nei pa­si­rin­ki­mų. Bet kar­tais bū­tent iš to tam­siau­sio taš­ko pra­si­de­da gra­žiau­sios ke­lio­nės. Taip pra­si­dė­jo ir 38-erių tel­šiš­kės As­tos Jakš­tie­nės ke­lias į ak­ro­ba­ti­kos ant stul­po („po­le dan­ce“) pa­sau­lį. „Po­le dan­ce“ pas ją atė­jo ne ta­da, kai no­rė­jo­si nau­jo po­mė­gio, o tuo­met, kai kū­nas ir min­tys šau­kė­si pa­gal­bos.

Dia­na PU­ZE­RĖ

Ke­lio­nė, pra­si­dė­ju­si iš skaus­mo

As­ta at­vi­rau­ja: prieš 2,5 me­tų ji bu­vo „dug­ne“ – fi­ziš­kai ir psi­cho­lo­giš­kai. Nu­ga­rą dras­kė ne­žmo­niš­ki skaus­mai, bu­vo diag­no­zuo­ta di­de­lė stu­bu­ro iš­var­ža, neu­ro­lo­gai siū­lė ope­ra­ci­ją. Sė­dė­ti bu­vo be­veik neį­ma­no­ma. Dirb­ti – taip pat. Die­nos slin­ko na­muo­se, o nuo­tai­ką tem­dė ir skaus­mas, ir ne­ži­nia.

Vie­ną va­ka­rą, žiū­rė­da­ma „You­Tu­be“, ji pa­ma­tė Ko­mo­do dai­nos „(I Just) Died in Your Arms“ mu­zi­ki­nį kli­pą. Pa­ma­ty­tas vaiz­das ją taip su­ža­vė­jo, kad tą pa­čią aki­mir­ką As­ta puo­lė ieš­ko­ti: kas tai per spor­tas? Kaip jis va­di­na­si? Kaip prie jo pri­si­lies­ti?

„Ieš­ko­jau „stul­pas – spor­tas“, ir vi­sur me­tė strip­ti­zą“, – juo­kia­si ji. Kol ga­liau­siai at­ra­do lem­tin­gą ter­mi­ną – „po­le dan­ce“.

Po ne­sėk­min­gų tre­ne­rių paieš­kų ar­ti­muo­se mies­tuo­se – Šiau­liuo­se ir Klai­pė­do­je ke­lias nu­ve­dė į Kau­no aka­de­mi­ją „Vi­pe­ra“, ku­rią įkū­rė Vai­da Ur­bi­kė. Sup­ra­tu­si, kad tai ne­bus tik už­gai­da, As­ta iš pra­džių pla­na­vo va­ži­nė­ti į Kau­ną. Bet pa­skui, nors ir bu­vo bai­mės, kad jos kū­nas neat­lai­kys, ji pa­da­rė tai, ką da­ro tik la­bai ryž­tin­gi žmo­nės – už­si­sa­kė „po­le“ stul­pą į na­mus.

Taip pra­si­dė­jo nuo­to­li­nės tre­ni­ruo­tės per „Zoom“, ku­rio­se ji, vie­na kam­ba­ry­je, su skaus­mu kū­ne ir bai­me šir­dy­je, žen­gė pir­muo­sius žings­nius į vi­siš­kai nau­ją gy­ve­ni­mą.

Kai bai­mė tam­pa spar­nais

Pa­sak tel­šiš­kės, pir­mie­ji pri­si­lie­ti­mai prie stul­po – ne ro­man­tiš­ki: skau­da del­nai, vi­sur mė­ly­nės. O kai pir­mą kar­tą, nuo­to­liu ste­bint tre­ne­rei, rei­kė­jo at­lik­ti sun­kią fi­gū­rą, As­ta pri­si­me­na: „Dras­kė­si šir­dis. Bu­vo bai­su. Aš vie­na. Nie­kas ne­pa­tars, ne­pa­tai­sys. Bet pa­da­riau.“

Tą aki­mir­ką, anot As­tos, pa­ki­lo pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Vė­liau lau­kė ki­tos su­dė­tin­gos fi­gū­ros, ku­rios bu­vo tel­šiš­kės sva­jo­nių triu­kai, tuo me­tu at­ro­dę ne­pa­sie­kia­mi. Ta­čiau kai iš­mo­ko juos sa­va­ran­kiš­kai, ji iš­kil­min­gai pa­kė­lė tau­rę šam­pa­no.

„Tik aš ži­nau, kiek dar­bo įdė­jau“, – šyp­so­si As­ta.

Vis­kas pri­klau­so nuo pa­si­rin­ki­mo

„Dau­ge­liui „po­le dan­ce“ vis dar sie­ja­si su nak­ti­niais klu­bais, ta­čiau iš tie­sų tai vi­sai kas ki­ta. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­si­rin­ki­mo – ap­ran­ga, ju­de­siai ga­li skleis­ti stip­ry­bę, lanks­tu­mą ir gro­žį ar­ba – ero­ti­ką. Aš pa­si­ren­ku tik spor­ti­nę pu­sę – su­dė­tin­gą, stip­rią ir es­te­tiš­ką. Svar­bu bū­ti sa­vi­mi, „aug­ti šva­riai“, o pa­si­ro­dy­mai – tik tin­ka­mo­je vie­to­je, tin­ka­mu lai­ku ir tin­ka­mai au­di­to­ri­jai, kad kiek­vie­nas ju­de­sys at­skleis­tų me­no, o ne pro­vo­ka­ci­jos pra­smę“, – da­li­na­si tel­šiš­kė.

As­tai ak­ro­ba­ti­ka ant stul­po – ne tik spor­tas. Tai va­lios mo­kyk­la. Tai išė­ji­mas iš kom­for­to zo­nos die­na po die­nos. Tai nuo­la­ti­nis „bi­jau, bet da­rau“.

Šį gruo­dį As­ta šven­čia vie­ne­rių me­tų sa­vo „po­le dan­ce“ stu­di­jos įkū­ri­mo su­kak­tį. Šian­dien ji jau pa­ti ve­da tre­ni­ruo­tes ir su džiaugs­mu ste­bi, kaip prie stul­po drą­siai sto­ja vis dau­giau mer­gi­nų, at­ran­dan­čių sa­vo kū­no ga­li­my­bes ir pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

Mo­ki­nės ir drau­gai – kaip švel­nus vė­jas į nu­ga­rą

As­tą la­biau­siai džiu­gi­na ne triu­kai, ne lai­mė­ji­mai, o žmo­nės, ku­rie ša­lia: „Kai mo­ki­nės dė­ko­ja, kad esu.“ To­kie žo­džiai jai dau­giau nei komp­li­men­tas. Tai įro­dy­mas, kad ji pa­de­da joms to­bu­lė­ti. O jos – pa­de­da to­bu­lė­ti jai. Drau­gai ją daž­nai gi­ria. Ir ji su­pran­ta, jog jos dar­bo vai­siai jau yra ma­to­mi.

Šian­dien mo­te­ris drą­siai sa­ko – ak­ro­ba­ti­ka ant stul­po jai ta­po gy­ve­ni­mo bū­du, aist­ra, sa­vęs at­ra­di­mu ir te­ra­pi­ja. Ta­čiau tuo me­tu, kai ji ieš­ko­jo bū­dų pa­bėg­ti nuo skaus­mo, vais­tų ir slo­gios nuo­tai­kos, į gy­ve­ni­mą ty­liai įsi­ver­žė ir dar vie­na pra­kti­ka – mau­dy­nės le­di­nia­me van­de­ny­je.

Pra­džio­je ji tik­rai ne­bū­tų pa­ti­kė­ju­si, kad ka­da nors lips į šal­tą van­de­nį. Bet, kaip pa­ti sa­ko, „už­si­ka­bi­no“. Tai ta­po dar vie­nu sa­vęs pa­ži­ni­mo ke­liu.

„Pir­mi kar­tai? Bai­sūs“, – juo­kia­si As­ta. – Įli­pi, po ke­lių se­kun­džių iš­li­pi. Ge­lia ko­jas, ran­kas, bet vi­du­je – ne­paaiš­ki­na­mas gy­vu­mo jaus­mas. Eks­ta­zė.“ Šian­dien tai jau tre­čia­sis jos mau­dy­nių se­zo­nas. Ri­tua­lų ne­tu­ri, ne­spor­tuo­ja prieš tai – tie­siog ei­na kas­dien bet ko­kiu oru.

Le­di­nio van­dens ga­lia, anot As­tos, – ste­buk­lin­ga: „Ten lie­ki tik tu, ta­vo kvė­pa­vi­mas ir šva­ri gal­va. Bė­dos neiš­nyks­ta, bet jos tam­pa leng­ves­nės. Į jas žiū­ri šal­tes­niu, blai­ves­niu pro­tu.“

Kai kū­nas iš­lais­vė­ja, min­tys pra­švie­sė­ja

Tel­šiš­kė įsi­ti­ki­nu­si: kū­nas pa­klūs­ta ta­da, kai iš­moks­ti val­dy­ti min­tis. Pa­sak As­tos, su­var­žy­tas kū­nas ne­šio­ja sa­vy­je daug skaus­mo ir pa­tir­čių, ku­rių su­kau­pė per gy­ve­ni­mą.

As­ta ti­ki, kad po­zi­ty­vu­mas – toks pat rau­muo, kaip ir bet ku­ris ki­tas. Tik rei­kia jį tre­ni­ruo­ti, keis­ti min­tis, klau­sy­tis vi­di­nio bal­so. O kai „nie­ko ne­si­no­ri“ – yra jos slap­ta tai­syk­lė: iš žo­dy­no iš­mes­ti žo­dį „ne“. Ta­da, kas at­ro­do neį­ma­no­ma, tam­pa įma­no­ma.

„Anks­čiau ru­duo ir žie­ma man reiš­kė ple­dus ir blo­gą nuo­tai­ką“, – pri­si­pa­žįs­ta ji. Da­bar net niū­riau­sią die­ną ran­da kuo pa­si­džiaug­ti. Tel­šiš­kės šir­dy­je įsi­vy­ra­vo švie­sa. O kar­tu at­si­sklei­dė tai, ką il­gai slė­pė po kau­kė­mis – hu­mo­ras, šmaikš­tu­mas, žais­min­gu­mas.

„Da­bar sa­ve pa­tei­kiu to­kią, ko­kia esu“, – sa­ko ji.

Kai gy­ve­ni­mas me­ta iš­šū­kius, As­ta sa­ko, kad įkve­pia pa­ti sa­ve. Net kai sun­ku, ji ran­da bū­dų su­stip­rė­ti – mau­do­si ke­lis kar­tus per die­ną, pa­bū­na vie­na, ska­ti­na sa­ve veik­ti, ti­kė­ti ir ju­dė­ti. Svar­biau­sia, anot jos, – ne­pa­si­duo­ti, nors kar­tais ran­kos svy­ra.

„Ry­to­jus vis tiek išauš, – pri­me­na ji. – O ką jis at­neš, pri­klau­so nuo mū­sų min­čių. Ta­da atei­na veiks­mai ir re­zul­ta­tai.“

Ki­ta veik­la – gro­žis ir mi­si­ja

Be ab­ro­ba­ti­kos ant stul­po, As­ta da­ro il­ga­lai­kį ma­kia­žą, taip pat mi­ni ta­tui­ruo­tes. O vė­žiu ser­gan­čioms mo­te­rims il­ga­lai­kį ma­kia­žą ji at­lie­ka ne­mo­ka­mai. Tai jos bū­das duo­ti dau­giau, bū­ti švie­sa tiems, ku­riems jos la­biau­siai rei­kia.

As­tos ry­tas pra­si­de­da 6 va­lan­dą – ka­va, pus­ry­čių dviem duk­roms ruo­ši­mas, mo­kyk­la. Vė­liau – mau­dy­nės, tre­ni­ruo­tės. „Kar­tais jų bū­na net pen­kios per die­ną“, – juo­kia­si ji.

Die­nos me­tas skir­tas šei­mai, na­mams. Va­ka­rais – dar šiek tiek tem­pi­mų. Ir anks­ty­vas mie­gas. Nes ry­te lau­kia dar vie­na die­na, kai rei­kės jė­gų kil­ti aukš­tyn – tie­sio­gi­ne to žo­džio pra­sme.

„Lai­mė mėgs­ta ty­lą“, – sa­ko As­ta.

Jai atei­tis – ne konk­re­tus tiks­lų są­ra­šas, o jaus­mas. No­ras skris­ti, aug­ti, tap­ti ge­riau­sia sa­vo pa­čios ver­si­ja. Ko­kia ji bus – ži­no tik ji. O laikas… jis vi­sa­da vis­ką su­dė­lio­ja į sa­vo vie­tas.