Rasos LIBAL asmeninio albumo nuotr.

Įsi­min­ti­niau­sias lai­kas pra­leis­tas gim­ti­nė­je

Ra­sa Li­bal (Bal­tu­šy­tė) nuo pir­mos kla­sės mo­kė­si gim­to­sios Plun­gės Aka­de­mi­ko Adol­fo Ju­cio vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja-me­to­di­nin­ke daug me­tų dir­bo jos ma­ma Vi­da Bal­tu­šie­nė. Paš­ne­ko­vė pa­sa­ko­jo iš mo­kyk­los lai­kų tu­rin­ti itin daug šil­tų pri­si­mi­ni­mų apie mo­ky­to­jus, kla­sio­kus, už­kla­si­nes veik­las.

Aka­de­mi­ko A. Ju­cio mo­kyk­lą per­tvar­kius į de­šimt­me­tę, vė­liau ji pe­rė­jo ir bai­gė Se­na­mies­čio mo­kyk­lą.

„Man pa­ti­ko mo­ky­tis. Bu­vau kruopš­ti, darbš­ti, kū­ry­bin­ga, tad šei­mos ir mo­ky­to­jų pa­ra­gin­ta lan­kiau ne vie­ną bū­re­lį: ke­ra­mi­kos, vy­te­lių py­ni­mo, dra­mos ir pan­to­mi­mos, taip pat da­ly­vau­da­vau olim­pia­do­se, ypač se­kė­si bio­lo­gi­jo­je. Daug lai­ko pra­leis­da­vau mo­kyk­los ar mies­to bib­lio­te­ko­se. Man pa­si­se­kė tu­rė­ti to­kią švie­sią ir įkve­pian­čią lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ją Li­ną Šalt­mi­rie­nę, ku­ri įskie­pi­jo mei­lę kny­goms, teat­rui, kū­ry­bi­niam ra­šy­mui – vi­si šie da­ly­kai ma­ne su­pa vie­no­kio­mis ar ki­to­kio­mis for­mo­mis iki šiol“, – at­vi­ra­vo Ra­sa.

Pri­si­mi­nu­si sa­vo jau­nys­tę, pra­bė­gu­sią gim­to­je Plun­gė­je, mo­te­ris sa­kė vi­sa­da bu­vu­si ap­sup­ta bend­raam­žių, o gy­ve­ni­mas bu­vo lyg vie­nas di­de­lis nuo­ty­kis. Plun­gė jos at­min­ty­je iš­ky­la kaip gy­vas mies­tas. Gau­sy­bė įvai­rių ren­gi­nių par­ko sta­dio­ne ar est­ra­do­je, skir­tin­gos vie­tos iš­si­mau­dy­ti Bab­run­go upė­je, ne­si­bai­gian­tys kie­mo žai­di­mai, sau­lė­ly­džiai sta­ty­bo­se, dis­ko­te­kos kul­tū­ros na­muo­se, žve­jy­ba va­sa­rą ir di­džiu­liai snie­go kal­nai žie­mą, nuo ku­rių sma­gu leis­tis su ro­gu­tė­mis… Sė­dė­ti na­mie pa­pras­čiau­siai ne­bu­vo ka­da.

Annos BRUJEVOS nuotr.

 Lai­mės paieš­kos tarp Plun­gės ir Lon­do­no

Bai­gu­si mo­kyk­lą Ra­sa įsto­jo į kul­tū­ros va­dy­bos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Pa­sak jos, tai ne­bu­vo ap­gal­vo­tas spren­di­mas, nes ne­ga­li vis­ko ap­gal­vo­ti, kai tau aš­tuo­nio­li­ka. Vis dėl­to pra­si­dė­jus stu­di­joms mer­gi­na pa­si­ju­to esan­ti sa­vo ro­gė­se. Vė­les­niuo­se kur­suo­se įsi­dar­bi­no mo­der­naus šo­kio teat­re „Au­ra“, ke­lia­vo su teat­ro šo­kė­jais po Lie­tu­vą ir už­sie­nį, pri­si­dė­jo prie tarp­tau­ti­nio mo­der­naus šo­kio fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­vi­mo, vė­liau dir­bo su ne­prik­lau­so­mais šo­kio ir ki­to­kiais kul­tū­ros pro­jek­tais.

Pa­bai­gu­si stu­di­jas įsi­tvir­ti­no kiek ki­to­kia­me sek­to­riu­je, nes tai ga­ran­ta­vo ge­res­nes fi­nan­si­nes ga­li­my­bes. Ke­le­rius me­tus va­do­va­vo in­ter­ne­to sve­tai­nes ir elekt­ro­ni­nes par­duo­tu­ves ku­rian­čių di­zai­ne­rių ir pro­gra­muo­to­jų ko­man­dai Kau­ne. „Bet man ir čia pui­kiai pa­si­tar­na­vo stu­di­jų me­tu įgy­tos mar­ke­tin­go, per­so­na­lo val­dy­mo ži­nios. Ne vel­tui sa­ko­ma: ką iš­mok­si – ant pe­čių ne­ne­šio­si“, – tei­gė plun­giš­kė.

2009 me­tais, pra­si­dė­jus kri­zei, Ra­sa ne­te­ko dar­bo, mat kom­pa­ni­ja, ku­rio­je dir­bo bank­ru­ta­vo. Ku­rį lai­ką mo­te­ris gy­ve­no iš san­tau­pų ir mąs­tė, ką veik­ti to­liau.

„Esu žmo­gus, ku­riam stik­li­nė vi­sa­da pu­siau pil­na, tad per daug ne­stre­sa­vau. Net pa­gau­da­vau sa­ve gal­vo­jant, kad gal ir ge­rai, jog gy­ve­ni­mas taip stai­ga pri­ver­čia keis­ti kryp­tį. Tuo me­tu tu­rė­jau nu­ma­čiu­si tris pa­si­rin­ki­mus: lik­ti Kau­ne ir ieš­ko­ti dar­bo, kel­ti spar­nus į Vil­nių, nes ten jau bu­vo įsi­kū­rę dau­gu­ma ma­no drau­gų, ar­ba grįž­ti į Plun­gę ir ten paieš­ko­ti nau­jų ga­li­my­bių. Bet ma­ne pa­si­rin­ko ket­vir­to­ji kryp­tis.“

Mo­te­ris su­lau­kė stu­di­jų drau­gės skam­bu­čio iš Lon­do­no. Ji ten bu­vo iš­vy­ku­si va­sa­rai, bet su­gal­vo­jo pa­si­lik­ti il­giau ir ieš­ko­jo to­kios pat nu­trūkt­gal­vės kam­ba­rio­kės. Par­ve­žu­si į Plun­gę tė­vams sa­vo daik­tus, Ra­sa nie­ko ne­lau­ku­si su­si­kro­vė ne­di­de­lį la­ga­mi­ną ir su vie­nos kryp­ties bi­lie­tu iš­skri­do į Lon­do­ną. Ir šis jau be­veik 17 me­tų yra jos na­mai.

Pan­de­mi­ja ap­ver­tė gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis

Paš­ne­ko­vė pa­sa­ko­jo, kad šio­je ša­ly­je ji su­si­kū­rė sa­ve iš nau­jo. Vi­sų pir­ma nu­spren­dė per­si­kva­li­fi­kuo­ti. Vi­du­je jau­tė, jog va­dy­bi­nin­kės dar­bui ati­da­vė vis­ką ir tie­siog ne­be­si­no­rė­jo ge­sin­ti vers­le nuo­lat ky­lan­čių „gais­rų“. Šį su­vo­ki­mą įtvir­ti­no dar­bas ži­no­mo bri­tų ma­dos pre­ki­nio ženk­lo mar­ke­tin­go sky­riu­je, kur dar­bo die­na ne­re­tai truk­da­vo ir 12 ar net 16 va­lan­dų, ne­re­tai ir sa­vait­ga­liais, o su­ku­ria­ma ver­tė yra sun­kiai ap­čiuo­pia­ma.

„Kam rū­pi, jog tris nak­tis iš ei­lės rau­nie­si plau­kus, kad iš­mui­tin­tum pre­kes Pie­tų Ko­rė­jo­je ir jos lai­ku pa­siek­tų nau­ją par­duo­tu­vę. Ėmiau ma­ty­ti vis ma­žiau pra­smės ta­me, ką da­rau. Tai ma­ne at­ve­dė į ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas. Ma­sa­žą va­di­nu sa­vo šir­dies dar­bu, ku­rį dir­bu jau per 10 me­tų. Nors ma­no klien­tai – vi­sų kul­tū­rų žmo­nės, vi­sa­da itin ma­lo­nu sa­vo ka­bi­ne­te su­lauk­ti lie­tu­vių. Ne kar­tą yra te­kę ir že­mai­tiš­kai pa­si­ro­kou­ti, ta­da – dvi­gu­bas džiaugs­mas. Nė kiek ne­pa­mir­šau sa­vo tar­mės, net gy­ven­da­ma už­sie­ny­je tiek me­tų“, – at­vi­ra­vo Ra­sa.

Ra­sa pa­sa­ko­jo, kad kar­tais taip nu­tin­ka jog gy­ve­ni­mas ima ir pa­mė­tė­ja iš­šū­kių, ku­riems ji ne­bu­vo pa­si­ruo­šu­si ir net ke­le­tui me­tų bu­vo pa­gul­dy­ta į lo­vą. Plun­giš­kė pri­si­mi­nu­si praei­ties įvy­kius da­bar džiau­gia­si, kad jos is­to­ri­ja įkve­pia ir ki­tus ne­pa­si­duo­ti bei ieš­ko­ti at­sa­ky­mų sa­vo chro­niš­kiems su­si­rgi­mams, net to­kio­se ne­ti­kė­čiau­sio­se vie­to­se kaip vir­tu­vė.

Rasos LIBAL asmeninio albumo nuotr.

2020 me­tų pa­bai­go­je Ra­sa per­si­rgo ko­vi­du, ku­ris jai „do­va­no­jo“ dau­gy­bę simp­to­mų: mig­re­ną, ta­chi­kar­di­ją, są­na­rių ir rau­me­nų skaus­mus, mik­roin­sul­tus, ner­vų už­de­gi­mus, limf­maz­gių ti­ni­mą, jaut­ru­mą gar­sui ir švie­sai, au­sų spen­gi­mą, sme­ge­nų rū­ką. Lyg to bū­tų ma­ža, ly­dė­jo nuo­la­ti­niai virš­ki­ni­mo sis­te­mos su­tri­ki­mai, al­pi­mo jaus­mas. Ne­pa­ke­lia­mas nuo­var­gis pri­kaus­tė mo­te­rį prie lo­vos. Iš svei­ko ir ener­gin­go žmo­gaus vos per ke­lis mė­ne­sius plun­giš­kė ta­po li­go­niu, ku­riam skau­da net kvė­puo­ti, ką jau kal­bė­ti apie ga­li­my­bę ju­dė­ti ar dirb­ti.

Il­ga­sis ko­vi­das, dar va­di­na­mas po­vi­ru­si­niu sind­ro­mu, me­di­kams ir moks­lui tuo me­tu dar bu­vo ma­žai pa­žin­tas reiš­ki­nys, tad Ra­sos ne­ga­la­vi­mų prie­žas­ties paieš­kos daž­nai baig­da­vo­si tik lai­ki­nais spren­di­mais, kaip val­dy­ti pa­si­reiš­kian­čius simp­to­mus. Mo­te­ris var­to­jo dau­gy­bę vais­tų, lai­kė­si įvai­riau­sių spe­cia­lis­tų nu­ro­dy­mų, bet vis tiek jau­tė­si blo­gai.

„Tai ma­ne ska­ti­no ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vių ke­lių. Ne­no­rė­jau bū­ti pa­sy­viu pa­cien­tu, ku­ris gy­ve­na nuo vie­no vais­tų re­cep­to pra­tę­si­mo iki ki­to, nes juk vi­sa­da yra bū­dų ir pa­čiam sau pa­dė­ti. O mais­tas mū­sų bio­che­mi­ją kei­čia grei­čiau­siai. Be­tai­ky­da­ma šį prin­ci­pą aš tar­si ėmiau kur­ti sa­ve iš nau­jo, nors iki tol ne iš vie­no gy­dy­to­jo gir­dė­jau, kad ma­no su­si­rgi­mas yra neiš­gy­do­mas ir kad tu­rė­čiau su­si­tai­ky­ti su nau­ja rea­ly­be.“

Svei­ka­tos paieš­kos vir­tu­vė­je

Ra­sa juo­kau­da­ma daž­nai sa­ko, jog iš­gi­jo ne kur ki­tur, o vir­tu­vė­je, nors il­gą lai­ką svei­ka­tos ieš­ko­jo gy­dy­to­jų ka­bi­ne­tuo­se. Gy­dan­čios mi­ty­bos pa­grin­dus mo­te­ris ra­do Ant­ho­ny Wil­liam kny­go­se, ku­rio­se daug dė­me­sio ski­ria­ma paaiš­kin­ti chro­niš­kų su­si­rgi­mų prie­žas­tis bei mo­ko­ma, kaip ga­li­me sau pa­dė­ti pa­si­telk­da­mi svei­ka­tai pa­lan­kų mais­tą.

Pir­mą­ją kny­gą Ra­sai pa­do­va­no­jo drau­gė. Jo­je ap­ra­šo­mi gy­dan­čios mi­ty­bos prin­ci­pai la­bai pa­pras­ti: dau­giau mais­to, ku­ris yra ver­tin­gas sa­vo an­tiok­si­da­ci­nė­mis, an­ti­pa­to­ge­ni­nė­mis, prie­šuž­de­gi­mi­nė­mis, de­tok­si­kuo­jan­čio­mis sa­vy­bė­mis ir ma­žiau to­kio, ku­ris ne­tu­ri ženk­lių gy­dan­čių sa­vy­bių. Ki­taip sa­kant, dau­giau au­ga­li­nio mais­to ir ma­žiau per­dirb­to, gy­vū­ni­nės kil­mė, rie­baus.

„Aš vi­sa­da ma­niau, jog val­gau svei­kai, bet sirg­da­ma su­pra­tau, kad svei­ko žmo­gaus mi­ty­ba ge­ro­kai ski­ria­si nuo ser­gan­čio ir sie­kian­čio at­kur­ti vi­di­nius re­sur­sus. Ge­ro­kai pa­si­stū­mė­ti į prie­kį ir net pa­neig­ti kai ku­rių spe­cia­lis­tų pro­gno­zes man pa­dė­jo pe­rė­ji­mas prie leng­ves­nės mi­ty­bos, ku­rios pa­grin­dą su­da­ro au­ga­li­nis mais­tas: dar­žo­vės, vai­siai, uo­gos, ža­lė­siai, dai­gai, ankš­ti­niai, be­gli­ti­mės kruo­pos, net dumb­liai, taip pat at­si­sa­ky­mas kai ku­rių pro­duk­tų, ku­rie sie­ja­mi su už­de­gi­mi­niu fo­nu – ra­di­ka­lių­jų alie­jų, ko­fei­no, gli­ti­mo, pie­no pro­duk­tų, dė­me­sio krei­pi­mas į su­var­to­ja­mų skys­čių kie­kį ir ko­ky­bę “, – as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi da­li­jo­si pa­šne­ko­vė.

Lan­ko gim­ti­nė­je gy­ve­nan­čią mo­čiu­tę
Sa­vo bū­si­mą vy­rą Bas­tian mo­te­ris su­ti­ko Lon­do­ne, juos su­ve­dė mei­lė šo­kiui. Tuo me­tu plun­giš­kė lan­kė Zouk šo­kio pa­mo­kas, jo­se ir su­si­pa­ži­no. Ra­sa ir Bas­tian – skir­tin­gi žmo­nės, bet nuo­lat vie­nas ki­tą pa­pil­dan­tys. Plun­giš­kės su­tuok­ti­nis yra eko­no­mis­tas, skai­čių žmo­gus, o ji la­biau lin­ku­si į kul­tū­rą, me­ną, te­ra­pi­jas ir ezo­te­ri­ką.

„Mu­du vie­nas į ki­to gy­ve­ni­mą įne­šė­me nau­jų prie­sko­nių. Kar­tu esa­me jau 14 me­tų, bet ves­tu­ves at­šo­ko­me vos prieš ke­le­rius me­tus ir tik iš tre­čio kar­to. Pir­ma­sis ban­dy­mas su­si­tuok­ti bu­vo at­šauk­tas pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai dėl įves­tų ri­bo­ji­mų, ant­ra­sis – dėl ma­no su­si­rgi­mo, bet tre­čia­sis kar­tas ne­me­la­vo. Bas­tian yra ki­lęs iš Vo­kie­ti­jos, tad ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia­me Ba­va­ri­jo­je ir Aust­ri­jo­je, kur gy­ve­na jo gi­mi­nai­čiai. Ten man la­bai pa­si­tar­nau­ja vo­kie­čių kal­ba, ku­rios pa­grin­dus ga­vau mo­kyk­lo­je. Ir vėl­gi: ką iš­mok­si – ant pe­čių ne­ne­šio­si“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Paš­ne­ko­vė ne vie­ne­rius me­tus šo­ko ir lan­kė jo­gą, o šiuo me­tu ak­ty­viai ve­da Ins­tag­ra­mo pro­fi­lį @rasa_ir_gydanti_mityba, kur da­li­na­si sa­vo gi­ji­mo ke­lio­ne. Taip pat ne­sus­to­ja mo­ky­tis ir to­bu­lė­ti sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je, ski­ria lai­ko puo­se­lė­ti drau­gys­tes bei ant pa­lan­gių žy­din­čias gė­les.

Per 17 emig­ra­ci­jos me­tų Ra­sai te­ko pa­tir­ti vi­so­kių eta­pų. Ka­dan­gi tė­vai iš­si­kraus­tė iš Plun­gės, o se­suo taip pat ap­si­gy­ve­no Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je, Plun­gę mo­te­ris ap­lan­ko re­čiau, bet vi­sa­da – su ge­riau­siais jaus­mais.

„Čia gy­ve­na ma­no my­li­ma mo­čiu­tė Al­do­na. Kar­tais su­ta­ria­me su­si­tik­ti ir ki­tur, bet nė­ra švie­ses­nių ir jau­kes­nių na­mų nei jos, to­dėl esant ga­li­my­bei ne­pra­lei­džiu pro­gos jos ap­lan­ky­ti. Juo­lab kad ir at­stu­mas tarp Lon­do­no ir Pa­lan­gos oro uos­to – vos 2 va­lan­dos skry­džio. Plun­gė per tiek me­tų stip­riai pa­si­kei­tė, kai ku­rias vie­tas sun­ku net at­pa­žin­ti, bet tai na­tū­ra­lu. Man vi­sa­da ge­ra už­suk­ti į mies­to kny­gy­ną, tai jau yra ta­pę sa­vo­tiš­ka tra­di­ci­ja. Ši vie­ta la­bai nuo­stal­giš­ka, at­ro­do, net kve­pian­ti ma­no jau­nys­te ir mo­kyk­los lai­kais“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si pa­šne­ko­vė.

Rasos LIBAL asmeninio albumo nuotr.