Plungės savivaldybės viešoji biblioteka

Vasario 19 dieną Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko rašytojo, kunigo Beno Lyrio naujausios knygos „Kunigo širdies dienoraštis“ pristatymas. Žmonių, norinčių pamatyti ir išgirsti Beną, nusidriekė eilės. Ir nieko keisto, nes dvasininkas žavėjo sąmoju ir išskirtine nuomone, dalinosi jautriomis gyvenime sutiktų žmonių istorijomis. Nepabijojo pakritikuoti ir kunigijos reikalų.

Sunkumai – tai gyvenimas
Benas Lyris susirinkusiesiems pirmiausia patarė matyti gyvenimo situacijas ne pagražintas, o tokias, kokios jos iš tikro yra. Jis pasakojo, kaip vienoje mokykloje pas bibliotekininkę nuolat rinkdavosi vaikai. Ji tiesiog su jais būdavo, išklausydavo juos, padarydavo jiems arbatos. O pas mokyklos socialinę darbuotoją ar psichologę vaikai nenorėdavo eiti, nes bijodavo, kad apie jų šeimų problemas jos „paskųs“ vaiko teisių specialistams. Juk jų tėvai, kad ir kokie bebūtų, vis tiek yra mama ir tėtis, kuriuos jie myli.

Dvasininkas teigė, kad tarnystę turėtume priimti kaip didžiulę privilegiją, nes šiuolaikinėje visuomenėje matome tik „filtrus“. Filtruotus laimingus veidus, gyvenimus. Knygose jis kaip tik ir kalba, kad žmonės nepatikėtų ta kuriama tobulų žmonių iliuzija, kurią mato interneto platybėse. Visi sunkumai – tai gyvenimas. Ir jų nėra ko slėpti, juos reikia išgyventi. Ir žmonės yra stiprūs tiek, kiek sugeba tuos sunkumus priimti.

Rašytojo mintimis, mes nesame tobuli: „Jei eisite pas Dievą tobuli, tai niekada pas jį ir nenueisite. Tobulų tiesiog nėra. Ir Jis mus myli ne už tai, kad esame idealūs. Taip mes prie Dievo einame. Jis tai mato ir Jo tai nedirgina. Jis už tai juk numirė.“

Simonos Stuopelytės nuotr.

Knygų autorius pasakojo, kad Milane, Italijoje, esančioje Švč. Mergelės Marijos Maloningosios bažnyčioje yra freska „Paskutinė Vakarienė“, nutapyta Leonardo da Vinci. Dailininkas ilgai ieškojo, kas papozuotų kaip Jėzus. Rado jauną žmogų, kuriame pamatė švelnumą, jėgą, meilę, lyderystę. O paskui ilgus metus ieškojo, kas sutiktų „įkūnyti“ Judą, išdavusį Jėzų. Jis lankėsi pačios prasčiausios reputacijos smuklėse. Ir rado tokį žmogų. Kai dailininkas pradėjo tapyti, to vyro akyse pasirodė ašaros. Paklaustas, kodėl verkia, jis atsakė: „Todėl, kad prieš keletą metų aš jums pozavau kaip Jėzus.“

Anot Beno Lyrio, tas pats žmogus gali būti ir tamsa, ir šviesa. Jeigu mes sugebame su Dievu priimti save, mūsų veidas gali švytėti. Mūsų tamsa su Dievu tampa perkeista šviesa, patirtimi. Tai yra to žmogaus kelionė.
Kai atlygį moka dangus.

Gausiai susirinkusiems žmonėms kunigas taip pat kalbėjo apie studijas seminarijoje, kaip besimokantiems kiekvienais metais skiriama praktika įvairiose bažnyčiose ir kaip po vasaros jie turi atnešti po dvidešimt charakteristikų. Ir vienam Beno pažįstamam visose charakteristikose įrašydavo, kad jis – žmogus geras, bet uždaras. Lektorius jį perspėjo, kad jei dar kartą taip bus, turėsiantys jį išleisti akademinių atostogų. Benas pažįstamam patarė sukaupus drąsos nueiti pas lektorių ir pasakyti, kad jis jau pavargęs nuo šios sistemos, kur žmogus nepriimamas toks, koks yra. Ir po nuoširdaus pokalbio viskas išsisprendė į gera.

Svečias prisipažino jau seniai nebeskaitantis kitų kunigų knygų, nes dauguma parašytos taip, kaip reikia, kaip vadovėlis. O jis savo knygose kalba apie sudėtingus dalykus, jose nėra sterilios kasdienybės. Pasakoja tikrų žmonių tikras istorijas kaip liudijimą. Kaip gyventi ir kaip nesijausti vienišiems. Ir kad būtent sunkumai yra didžiausias mūsų atspirties taškas.

Dvasininkas prisiminė vieną kunigą, kuris labai stebėdavosi, kaip žmonės gali neturėti pinigų. Tikintieji net tos parapijos bažnyčios pradėjo nebelankyti. O pats kunigas keisdavęs automobilius kaip kojines. Po kiek laiko Benas jį sutikęs be automobilio, suvargusį. „Viskas vyksta Dievo laiku, – įsitikinęs jis. – Ta jėga, kurią dabar matome, ir blogis tarsi laimi, bet tai tik iliuzija. Vis tiek ateina atpildas.

Benui Lyriui tenka dalyvauti laidotuvėse, padėti palydėti mirusiuosius į amžinojo poilsio vietą. Jis prisiminė, kaip viena moteris, veždama jį namo po laidotuvių, tarė: „Kad šitaip baisiai laidotų kunigas, dar nebuvau mačiusi. Juk jūs laidojote mano mamą. Jūs nė vienos ašaros neišspaudėte.“ Bet įsivaizduokite – per dieną kunigas turi šešerias laidotuves, ir jei jis verktų per kiekvienas, tai atrodytų kaip Šiaurės Korėjoje. Žinoma, tai skaudi netektis šeimai. Bet kunigas yra vilties ženklas. Ir po tokių komentarų gali pasijusti įskaudintas, nes įdedi ne tik visą širdį, bet ir jausmus.
Kunigas mato ir darbą ligoninėse iš arti. Jis dėkoja ligoninių darbuotojams už jų indėlį. Štai slaugytoja slaugo devyniolika žmonių, tai jai tarnystė ir dangus tą atlyginimą duoda. Kunigas pasidalino pavyzdžiu, kaip viena docentė ėjo dirbti slaugytoja be atlyginimo keturis mėnesius. Tai buvo jos tikroji vertė, jai nebuvo žema žmogų nuprausti, pakeisti jam sauskelnes. Tokiuose darbuose slypi vidinis turtas. Ne laipsniuose ir ne jėgoje, o žmogiškume.

Simonos Stuopelytės nuotr.

Benas papasakojo vieną juokingą istoriją: „Jojo tėvas ant arklio, o sūnus vedė arklį. Tėvas tarė sūnui: „Tu pavargai, apsikeiskime vietomis.“ Žmonės pamatė ir ėmė kalbėti, koks begėdis ir egoistas sūnus – tėvas senas eina, o jis ant arklio joja. Tada jie abu atsisėdo ant arklio. Žmonės vėl ėmė piktintis, kokie jie beširdžiai, šitaip arklį kankina. Jiedu nulipo. Ir vėl žmonės pradėjo burnoti, žiūrėk, vedasi arklį ir vaidina, rodo visiems, kad nusipirko, ir nė vienas nejoja.“ Pasak dvasininko, būdamas šalia žmonių turi atsiriboti nuo jų nuomonių. Žmonės daro išvadas pagal savo vidinius išgyvenimus, žaizdas. Pagal savo širdį.

Panašiai nutiko ir pačiam Benui. Kartą internete buvo parašytas komentaras, kad jis nuotraukoje užstoja Jėzų, vadinasi – susireikšmina. O mintis buvo ta, kad Kristus Beną apšviečia savo šviesa. Apšviečia jo tamsą ir laimina jo gyvenimą. Tokiose situacijose mes galime tik padėkoti ir pasakyti, kad jūs pateikėte man išvadą apie save komentuodamas mane. Nes tai, ką sako Petriukas apie Antaną, mums daugiau pasako apie Petriuką nei apie Antaną. Reikia turėti drąsos ir nebijoti, kai tave kritikuoja, neįvertina ar atstumia. Kartais tai mums išugdo savisaugos instinktą.

Apie vyrus ir moteris
Rašytojas pasidalino atsiminimais ir iš vieno pristatymo, vykusio Garliavoje. Ten susirinko keli šimtai žmonių, iš kurių gal vienuolika vyrų. Teko pakalbėti ir apie tai, kad šiandien Lietuvoje moterys yra stiprioji lytis. Kunigas, vaikščiodamas po onkologijos skyrius, mato, kad penkiasdešimt procentų moterų, kai jos suserga, būna paliekamos vyrų. Arba kai gimsta neįgalūs vaikai. Vyrai kažkodėl „nusiplauna rankas“. Matė, kaip jaunas vyras, sergantis onkologine liga, guli, o žmona maitina jį, nors jo rankos sveikos.

Simonos Stuopelytės nuotr.

Moterys neretai imasi atsakomybės ten, kur dažnas vyras bijo. Gal teko matyti internete juokingą vaizdo įrašą, kad kai vyrui yra 37 laipsniai temperatūros, jis vos ne vaduojasi mirtimi. O kai moteris turi trisdešimt devynis, ji plauna indus, šveičia namus, valgyti daro. Taip panašiai būna ir gyvenime. Moterys besąlygiškai myli savo vaikus, ar jie būtų genijai, ar nusikaltėliai. O vyrai turi tam tikrą išskaičiavimą: gal vaikas taps krepšininku, gydytoju ar pan. Moterys emocionalios, jos kalba, kalba ir įveikia sunkumus. Vyrai mano, kad jėga yra galia. Bet iš tiesų galia yra sugebėjimas išgyventi sunkumus ne juos keikiant, o priimant ir įveikiant.

Kunigas kalbėjo apie egzistencinį vakuumą Lietuvoje visiems tiems, kurie patiria antrines traumas: gydytojams, medikams, artimiesiems. Juk jie serga kartu. Jie turi slaugyti, dirbti ir uždirbti pinigų – tai be galo sunku. Ir nepamiršti paklausti žmogaus, o ko jam iš tiesų reikia. Viena moteris, kuri sunkiai sirgo, turėjo turtingą sūnų, kuris ją vežiojo po pasaulį pas gydytojus. Bet mama jau buvo su tuo susitaikiusi ir nebenorėjo niekur važinėti. Ji tik norėjo su savo sūnumi papietauti ir pažiūrėti jam į akis. Svarbu priimti savo ribas ir žinoti, kad galiu padėti tiek, kiek tam žmogui reikia. Kartais užtenka tiesiog išklausyti ir pabūti šalia.

Dvasininko žodžiais, kai žmogus užgęsta, artimųjų širdyse jis negali palikti jokios tuštumos. Gedėti reikia, bet nereikėtų būti egoistais ir laikyti artimųjų, išėjusių amžinybėn, pririštų. Būkite laimingi ir suteikite jiems tokią dovaną – matyti jus laimingus.

„Didžiulė iliuzija yra, kad blogis gali laimėti. Tai labai laikina. Gyvenimas labai „linguojantis“. O jeigu mes pastatome gyvenimą ant Jėzaus, tai mums gali su pagaliu daužyti per galvą, vis tiek tiesa eina kartu su mumis. Net jei dabar, atrodo, ji pralaimi ir yra silpna. Kai šią tiesą priimi, niekas nebegali tavęs išgąsdinti“, – pabrėžė knygų autorius.