Bal­ta ant­klo­dė, už­klo­ju­si že­mę, – ne tik akis džiu­gi­nan­tis gro­žis, bet ir rim­tas iš­ban­dy­mams tiems, ku­rių mais­tas pa­si­slė­pęs po snie­go sluoks­niu. Spi­gi­nant šal­čiui, sun­ku ne tik žvė­re­liams, bet ir spar­nuo­čiams, ypač ma­žie­siems – kiek­vie­na die­na jiems tar­si nau­ja ko­va už iš­li­ki­mą. Or­ni­to­lo­gai pro­gno­zuo­ja, kad, esant to­kiai šal­tai žie­mai ir sto­rai snie­go dan­gai, pa­va­sa­rio su­lauks tik 10–20 pro­c. da­bar skrai­dan­čių zy­lių. Lie­tu­viai nuo se­no pa­dė­da­vo paukš­te­liams iš­gy­ven­ti bal­tą­jį ba­dą – pa­ka­bin­da­mi la­ši­nių ga­ba­lė­lį, pa­ber­da­mi tru­pi­nių. Ar iš­li­kęs žmo­gaus ir gam­tos ry­šys, ar tu­ri­me įren­gę le­syk­lė­les ir pa­de­da­me bė­don pa­te­ku­siems paukš­čiams? At­sa­ky­mų į šiuos klau­si­mus ieš­ko­jo­me laik­raš­čio feis­bu­ko pa­sky­ro­je, o spe­cia­lis­tų ko­men­ta­rų – Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jo­je.

Su­lau­kė­me dau­gy­bės nuo­trau­kų
„Zy­lė – tai ma­žas, vos 20 gra­mų sve­rian­tis „ra­dia­to­rius“. Kad ne­su­šal­tų ir pa­lai­ky­tų 42 laips­nių kū­no tem­pe­ra­tū­rą, per vie­ną nak­tį ji su­de­gi­na iki 15 pro­c. sa­vo svo­rio. Ry­te pra­bun­da be­veik „tuš­čia“, to­dėl kiek­vie­na die­nos mi­nu­tė tam­pa lenk­ty­nė­mis su mir­ti­mi: ar­ba ran­da mais­to, ar­ba ki­ta nak­tis bus pa­sku­ti­nė“, – in­for­ma­ci­ja, ku­ria in­ter­ne­te pa­si­da­li­jo or­ni­to­lo­gai, abe­jin­gų ne­pa­li­ko.

Rea­guo­da­mi į ją mė­gi­no­me iš­siaiš­kin­ti, ar plun­giš­kiai em­pa­tiš­ki gam­tai. Feis­bu­ko „Plun­gės“ laik­raš­čio pa­sky­ro­je krei­pė­mės į sa­vo se­kė­jus pra­šy­da­mi, kad jie at­siųs­tų le­syk­lė­lių, ku­rias yra pa­ka­bi­nę, nuo­trau­kų, pa­pa­sa­ko­tų, kuo vai­ši­na žie­mos „val­gyk­lė­lių“ lan­ky­to­jus, ku­rių rū­šių paukš­čiai at­skren­da ieš­ko­ti žmo­nių pa­gal­bos.

Ačiū, ačiū, ačiū! – ta­ria­me už nuo­trau­kas, fil­muo­tą me­džia­gą, ku­rią mums siun­tė ne tik Plun­gės ir Rie­ta­vo, bet ir vi­sos Lie­tu­vos gy­ven­to­jai. Esa­me dė­kin­gi ir už Jū­sų ge­ru­mą, žmo­gaus ir gam­tos ry­šio iš­sau­go­ji­mą.

Žmo­nės paukš­čius le­si­na at­sa­kin­gai
Dau­gy­bė įvai­riau­sių – par­duo­tu­vė­se pirk­tų, sa­vo­mis ran­ko­mis su­kal­tų, tva­rių – pa­da­ry­tų iš daik­tų, ku­rie ga­lė­jo jau bū­ti iš­mes­ti į at­lie­kų kon­tei­ne­rius, le­syk­lė­lių šie­met įreng­ta prie in­di­vi­dua­lių na­mų, įstai­gų ir net dau­gia­bu­čių kie­muo­se.
Nors no­ras pa­dė­ti – svei­kin­ti­nas, ta­čiau neat­sa­kin­gas ar ne­tin­ka­mas le­si­ni­mas ga­li pa­da­ry­ti dau­giau ža­los nei nau­dos.

Api­bend­rin­da­mi mus pa­sie­ku­sią in­for­ma­ci­ją ga­li­me teig­ti, kad žmo­nės do­mi­si, koks le­sa­las tin­ka­miau­sias ma­žie­siems mū­sų drau­gams. Vie­ni pa­be­ria jiems spe­cia­lių mi­ši­nių, ki­ti – ne­sū­dy­tų sau­lėg­rą­žų, rie­šu­tų, so­rų, kvie­ti­nių, avi­ži­nių kruo­pų, pa­ka­bi­na tau­ki­nės ar la­ši­nių ga­ba­lą, pa­vai­ši­na spar­nuo­tuo­sius pjaus­ty­tais obuo­liais, mo­liū­gais.

Bū­tent to­kiu le­sa­lu le­sin­ti paukš­te­lius pa­ta­ria ir Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas Liu­tau­ras Rau­do­ni­kis. Pa­sak or­ni­to­lo­go, uni­ver­sa­liau­sias, vi­siems smul­kie­siems paukš­čiams tin­kan­tis mais­tas yra ne­lukš­ten­tos ir ne­sū­dy­tos sau­lėg­rą­žos. Jei­gu le­si­na­me kruo­po­mis, jos tu­rė­tų bū­ti smul­kios – so­rų, kvie­ti­nės. Tik di­des­niems, tvir­tes­nį sna­pą tu­rin­tiems paukš­čiams tin­ka stam­bes­nis le­sa­las – per­li­nės kruo­pos, žir­niai.

Gam­tai nea­be­jin­gi žmo­nės tu­ri ži­no­ti, kad pra­dė­ję mai­tin­ti paukš­te­lius tai tu­ri da­ry­ti nuo­lat. „Mais­to le­syk­lo­je tu­ri bū­ti vi­sa­da. Ten, kur nė­ra ga­li­my­bės kas­dien įpil­ti le­sa­lo, ga­li­ma pa­ka­bin­ti ne­sū­dy­tų la­ši­nių ar tau­kų. Paukš­čiams rei­kia la­bai daug ener­gi­jos iš­gy­ven­ti nak­tį – lai­ką, kai ne­si­mai­ti­na, o šiuo me­tu tam­sio­ji pa­ros da­lis il­ges­nė nei švie­sio­ji“, – kal­bė­jo L. Rau­do­ni­kis. Or­ni­to­lo­gas pri­mi­nė, kad pa­tiems ga­li­ma pa­ga­min­ti kvie­ti­nių mil­tų ir alie­jaus ma­sę, ku­ri pa­tin­ka vi­sų rū­šių plunks­nuo­tie­siems ir su­tei­kia jiems la­bai daug ener­gi­jos.

„Atė­jus šal­čiams, ne­be­ma­tau zy­lių…“
Kaip su­pra­to­me, daž­niau­si sve­čiai žie­mos „val­gyk­lė­lė­se“ – zy­lės, snie­ge­nos, ža­liu­kės, žvirb­liai, lieps­ne­lės, straz­dai, svi­li­kai, var­nos, šar­kos, ku­rap­kos, ge­niai, kėkš­tai, star­tos. Kai kur – ir ba­lan­džiai.

Ste­bi­na, kad lie­tu­viai ne tik pa­de­da paukš­te­liams, bet ir pa­žįs­ta juos. Juk le­syk­lė­lė pri­trau­kia spar­nuo­tų­jų, ku­rių šiaip gam­to­je gal ir ne­pas­te­bė­tu­me.

„Le­si­na­me paukš­te­lius vi­są gy­ve­ni­mą. Anks­čiau tė­vai, da­bar – aš. Pa­be­ria­me sau­lėg­rą­žų, pa­ka­bi­na­me tau­ki­nę, la­ši­nių. Atsk­ren­da zy­lu­tės, žvirb­liai, svir­be­liai, svi­li­kai, bu­ku­čiai, kėkš­tai ir ge­nys lan­ko­si“, – apie iš kar­tos į kar­tą iš­sau­go­tą ry­šį su gam­ta ra­šo mums Jū­ra­tė iš Pla­te­lių.

„Kad zy­lės ant­ri me­tai neatsk­ren­da, nors vi­sa­da pa­ka­bi­nam le­syk­lė­lę…“ – ste­bi­si Vil­ma. „Le­si­nu nuo ru­dens, bet, atė­jus šal­čiams, ne­be­ma­tau zy­lių…“, „…Pas mus ir­gi se­no­kai din­go zy­lės ir žvirb­liai. Į le­syk­lą at­skren­da tik du kėkš­tai. Mais­to jiems so­čiai pri­ber­ta. Ne­gi nu­gai­šo dėl šal­čių paukš­te­liai?“ – ra­šo ki­ti ko­men­ta­to­riai.

Nors prie na­mų gy­ve­nan­čios zy­lės tu­ri di­des­nę ti­ki­my­bę iš­gy­ven­ti žie­mą nei tos, ku­rios gy­ve­na na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, ta­čiau, kaip sa­kė or­ni­to­lo­gas, net mai­ti­na­mos žmo­nių jos ga­li neiš­gy­ven­ti šal­čių.

„Mo­ky­to­ja už­da­vė už­duo­tį pa­le­sin­ti paukš­tu­kus, bet šie­met kie­me – nė vie­no paukš­te­lio, nors praei­tą žie­mą bu­vo la­bai daug“, – su­lau­kė­me ir to­kių ži­nu­čių.

L. Rau­do­ni­kio tei­gi­mu, tam ga­li bū­ti net ke­lios prie­žas­tys: ne­to­lie­se įsi­kū­ręs plėš­rus paukš­tis, ne­tin­ka­mas le­sa­las ar­ba ne­tin­ka­mai pa­rink­ta vie­ta le­syk­lė­lei. Paukš­čiai ne­mėgs­ta at­vi­ro­je vie­to­je pa­ka­bin­tų le­syk­lė­lių. Ge­riau­sia, kai jos yra ša­lia krū­mų, kad, ki­lus pa­vo­jui, ma­žie­ji spar­nuo­čiai ga­lė­tų juo­se pa­si­slėp­ti. Le­syk­lė­lių ne­rei­kė­tų ka­bin­ti ir per ar­ti na­mų, nes pa­bai­dy­ti ar iš­gąs­din­ti paukš­te­liai at­si­dau­žia į lan­gus ir žū­va.

Ir paukšt­va­na­giams rei­kia mais­to

Žie­ma – sun­kus me­tas ne tik smul­kie­siems paukš­čiams. Al­kis kan­ki­na ir plėš­riuo­sius paukš­čius. To­dėl le­syk­lė­lės, pri­trau­kian­čios ma­žuo­sius spar­nuo­čius, daž­nai tam­pa plėš­rū­nų me­džiok­lės vie­to­mis. „Jau daug me­tu le­si­nu, paukš­te­lių at­skren­da įvai­rių, bet po Nau­jų­jų me­tų įsi­tai­sė paukšt­va­na­gis. Kai su­si­ren­ka daug paukš­tu­kų, ne­ria į jų bū­rį ir nu­si­ne­ša vie­ną. Vi­sus bai­gia iš­vai­ky­ti…“ – rū­pes­čiu da­li­jo­si mums pa­ra­šiu­si mo­te­ris. „Pas ma­ne va­na­gas nu­si­ne­šė ke­lis straz­dus…“ – apie pa­na­šią si­tua­ci­ją pa­sa­ko­jo ir ki­ta gam­tos my­lė­to­ja.

Pa­sak or­ni­to­lo­go, plėš­rų paukš­tį rei­kė­tų bent ke­lis kar­tus nu­bai­dy­ti ir gal­būt jis su­si­ras ki­tą me­džiok­lės vie­tą.

Šios die­nos paukš­te­liams – kri­ti­nės

Esant li­jund­rai iš­gy­ven­ti smul­kie­siems paukš­te­liams dar su­dė­tin­giau. Ap­le­dė­ję krū­mai ir žo­lė blo­giau nei gau­sus snie­gas. „Si­tua­ci­ja kri­ti­nė, tuo la­biau kad pra­na­šau­ja­mi ir di­de­li šal­čiai. To­dėl šio­mis die­no­mis ypač tu­rė­tu­me pa­si­rū­pin­ti, kad le­syk­lė­se vi­sa­da bū­tų daug ener­gi­jos tu­rin­čio mais­to“, – da­li­jo­si pa­ta­ri­mais or­ni­to­lo­gas L. Rau­do­ni­kis.

Per di­de­lė žmo­nių em­pa­ti­ja ga­li pa­kenk­ti

Pa­kal­bi­no­me ir Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko di­rek­to­rių Ra­mū­ną Ly­dį. Do­mė­jo­mės, ar par­ko dar­buo­to­jai yra gam­tos bi­čiu­liai, ar iš­tie­sia pa­gal­bos ran­ką paukš­te­liams ir žvė­re­liams.

R. Ly­dis sa­kė le­si­nan­tis tik smul­kiuo­sius paukš­te­lius: „Van­dens paukš­čių ne­le­si­na­me. Vie­to­se, kur jie pra­de­da­mi mai­tin­ti, su­si­ren­ka di­de­li bū­riai paukš­čių ir taip su­da­ro­mos są­ly­gos li­goms plis­ti. Pa­dė­ti rei­kė­tų ku­rap­koms. Bet mū­sų par­ko te­ri­to­ri­jo­je jų ne­sa­me ma­tę. Pas­te­bė­jus ku­rap­kų pul­ke­lius pa­tar­ti­na sta­ty­ti na­me­lius iš ša­kų.“

Anot di­rek­to­riaus, per di­de­lė žmo­nių em­pa­ti­ja ga­li pa­kenk­ti gam­tai. „Žvė­re­lių šer­ti ne­rei­kia. Snie­go sluoks­nis le­do dan­ga ne­pa­deng­tas, to­dėl gy­vū­nai be var­go at­si­ka­sa mais­tą. El­ni­niai min­ta me­džių žie­ve, ša­ke­lė­mis, o jos leng­vai pa­sie­kia­mos. Ne­rei­kė­tų į miš­ką vež­ti nei mor­kų, nei obuo­lių, nes tai ne lau­ki­nių žvė­rių mais­tas. Gam­to­je taip jau yra, kad da­lis gy­vū­nų neiš­gy­ve­na ir tam­pa mais­tu plėš­rū­nams. Toks na­tū­ra­lus gam­tos ra­tas“, – žie­mos su­ke­lia­mų sun­ku­mų gy­va­jai fau­nai ne­su­reikš­mi­no R. Ly­dis.