Ri­man­to GENT­VI­LO ar­chy­vo nuo­tr.

Va­lius kar­tu su bro­liu dvy­niu Jo­nu vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­gė Plun­gė­je. Po moks­lų Klai­pė­do­je su­grį­žo į gim­tą­ją Plun­gę ir ta­po tuo­me­čių Kul­tū­ros na­mų re­ži­sie­riu­mi. Pir­ma­sis jo pa­sta­ty­tas kū­ri­nys bu­vo So­fi­jos Ky­man­tai­tės- Čiur­lio­nie­nės „Pi­ni­gė­liai“. Spek­tak­ly­je vai­di­no dau­ge­liui vy­res­nio­sios kar­tos pa­žįs­ta­mų plun­giš­kių: Li­na Šal­tu­py­tė-Žei­mie­nė, Pra­nas Ged­vi­las, Ire­na Poš­kai­tė, Eu­ge­ni­ja Dau­gin­tie­nė ir ki­ti.

Vė­liau Va­liaus su­rink­ta tru­pė vai­di­no ir Jo­no Ko­ren­kos dip­lo­mi­nia­me spek­tak­ly­je – Gul­bio H. Kaug­ve­rio „Trau­ki­niai iš­vyks­ta ry­tą“. Prie jau iš­ban­dy­tų vai­din­to­jų pri­si­jun­gė ir daug ki­tų plun­giš­kių. O su „Pi­ni­gė­liais“ ap­va­žiuo­ti Plun­gės ra­jo­no mies­te­liai bei vi­sa Že­mai­ti­ja.

Vis­gi be­ne svar­biau­sias įvy­kis įvy­ko pa­sta­čius Ju­dži­no O’Ni­lo „Vir­vę“, kur man te­ko vai­din­ti pa­grin­di­nį vaid­me­nį. Po įvai­rių re­gio­ni­nių ir res­pub­li­ki­nių ap­žiū­rų Plun­gės kul­tū­ros na­mų dra­mos ko­lek­ty­vui bu­vo su­teik­tas Liau­dies teat­ro var­das. Tuo me­tu tai bu­vo aukš­čiau­sias laip­te­lis, ku­riuo ga­lė­jo už­lip­ti sa­vi­veik­li­nin­kų ko­lek­ty­vas.

V. Ko­ren­ka Plun­gė­je re­ži­suo­da­vo ir įvai­rius ren­gi­nius, ku­riuo­se pir­mu smui­ku „gro­da­vo“ jo ko­lek­ty­vo na­riai.

Va­liaus bro­liui Jo­nui pra­dė­jus va­do­vau­ti Ro­kiš­kio liau­dies teat­rui, už­si­mez­gė tamp­ri drau­gys­tė: Ro­kiš­ky­je daug kar­tų sve­čia­vo­si plun­giš­kiai, o ro­kiš­kė­nų spek­tak­liai bu­vo ro­do­mi Plun­gė­je.

Pas­ka­tin­tas anks­tes­nių sėk­min­gų pa­sta­ty­mų, Va­lius grie­bė dar di­des­nį dra­mi­nį kū­ri­nį: Ju­dži­no O’Ni­lo „Mei­lė po guo­bo­mis“. Vai­di­nau kar­tu su Kul­tū­ros na­mų dar­buo­to­ja Vio­le­ta Žem­gu­lie­ne, bet jos tra­giš­ka mir­tis pri­ver­tė mus keis­ti ko­lek­ty­vo su­dė­tį. Vis­gi spek­tak­lis iš­vy­do die­nos švie­są, pa­grin­di­nio vaid­mens at­li­kė­ja ta­po Dai­va Jab­lons­kie­nė. Gai­la, bet spek­tak­lis bu­vo pa­ro­dy­tas tik ke­le­tą kar­tų.

At­kū­rus ne­prik­lau­so­my­bę, vy­ko­me į Tu­ku­mą, Lat­vi­ją, kur teat­ro fes­ti­va­ly­je su pa­si­se­ki­mu pa­ro­dė­me ir ma­no re­ži­suo­tą spek­tak­lį pa­gal Juo­zo Gru­šo no­ve­les „Mer­gai­tė su ba­lan­džiais“ ir „Tu mu­šei Ado­mą“. Spek­tak­ly­je, na­tū­ra­lu, vai­di­no ir Va­lius. Tu­riu ir šio­kį to­kį įra­šą iš fes­ti­va­lio Tu­ku­me bei ne­ma­žai nuo­trau­kų iš anks­čiau ro­dy­tų spek­tak­lių. Apie tą lai­ką tik­rai rei­kė­tų dar pa­kal­bė­ti ir pa­ra­šy­ti, nes tai bu­vo vi­du­ri­nis eta­pas teat­ro Plun­gė­je is­to­ri­jos. Gal tai pa­da­ry­siu gal­vo­je be­si­su­kan­čio­je kny­go­je. Gal.

Va­liui iš­vy­kus iš Plun­gės, dau­gu­ma jo tru­pės vai­din­to­jų dir­bo pas ki­tus re­ži­sie­rius: Fe­li­ci­ją Sluš­nie­nę, Vir­gi­li­jų No­rei­ką. Tamp­rų ry­šį pa­kei­tė vis re­tė­jan­tys po­kal­biai te­le­fo­nu…

Vis­gi Va­le­ri­jus Ko­ren­ka liks ma­no ir ki­tų jį pa­ži­no­ju­sių ir bu­vu­sių kar­tu su juo sce­no­je at­min­ty­je. Pui­kus teat­ri­nis gy­ve­ni­mas šian­die­ni­nė­je Plun­gė­je – tai ne tik šios die­nos vai­kų teat­ro va­do­vų Si­gi­tos ir Ro­mo Ma­tu­lių nuo­pel­nas, bet ir pa­sie­ki­mas tos tra­di­ci­jos, ku­rią sce­no­je sa­vo lai­ku kū­rė Va­le­ri­jus Ko­ren­ka ir jo bi­čiu­liai.