Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Plungiškės Irenos Naglienės namuose gyvena grožis. Ant komodų, bufete, prie televizoriaus, virtuvėje, lentynose – porcelianinės vazos, saldaininės, servizai, lėkštės, statulėlės, lėlės… Kiekvienas daiktas su istorija. O pati šeimininkė apie porcelianą beria žodžius kaip žirnius, nespėji susigaudyti: Kapodimontės (Italija), Silezijos (Vokietija/Lenkija) ir Veimaro (Vokietija), ispaniška, angliška, prancūziška serija… Aiškiai matyti – tai jos stichija. „Čia tokia liga, – šypsosi Irena. – Vieni šnapšę geria, kiti rūko, o aš – su porcelianu…“

Iš kartos į kartą

Plungiškės pažintis su porcelianu prasidėjo dar vaikystėje. Irenos močiutės teta, sena pana, tarnavo dvaruose. Turbūt iš ten jos namuose, nežinia – ar dovanoti, ar užsidirbti – atsirado dirbiniai iš porceliano. Moteris pamena pasakojimus, kad močiutės teta kartais kalbėdavusi lenkiškai. Jai mirus, porcelianai liko močiutei, vėliau atiteko anūkams.

„Parvažiuodavau iš Vilniaus pas močiutę ir valydavau nuo tų grožybių dulkes“, – prisimena Irena studentavimo laikus. Ji pati šio giminės palikimo paveldėjo ne tiek daug – daugiau indų atiteko pusbroliui iš močiutės dukters pusės.

Bet šį tą pavyko išsaugoti. Plungiškė rodo šeimos paveldą, kurį teta jau žadėjo mesti lauk – mažyčius paauksuotus puodelius kavai. Juos moteris naudoja daugybę metų, tik perspėja, kad į indaplovę negalima dėti – nebeliks aukso.

Pamėgusi šiuos gražius daiktus, atėjusius pas ją iš praeities, moteris pamažu sukaupė nemažą porceliano gaminių kolekciją.

Dabar Irenos namuose pats didžiausias porceliano gaminys – pietų servizas trylikai asmenų. Yra ir arbatos servizas, taip pat skirtas trylikai asmenų.

Likimo vingiai ir aistra porcelianui

Baigusi vidurinę, Irena pasirinko studijuoti chemiją Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau perėjo į tuometį Technologijų technikumą. Šį sprendimą lėmė materialinės aplinkybės – tėvo trauma, sudėtinga šeimos situacija. Beje, tuo pat metu instituto chemijos laboratorijoje dėl kitos studentės padarytos klaidos pašnekovė stipriai nusidegino akį.

Bet stipri moteris neakcentuoja negandų. Ji džiaugiasi ir gyvena savo hobiu – apie porcelianą jai kalbėti laikas neprailgsta. „Pirmąją trapią ir elegantišką porcelianinę lėkštę nusipirkau dar jaunystėje – ji iš Veimaro porceliano, pagaminta tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Studentavimo laikais galėjau įpirkti tik nedideles statulėles – juk biedni studentai buvom“, – pamena ji.

Baigusi mokslus ir sukūrusi šeimą, dirbo didžiulėje tuo metu Panevėžio „Ekrano“ gamykloje, krištolo laboratorijoje. Su šypsena prisimena, kad maži žaisdami du sūnūs nemažai to krištolo išdaužė…

I. Naglienė žino, kur ir iš ko gaminamas porcelianas, kokių jo būna rūšių, kuo skiriasi atskirų gamintojų kūriniai. Ažūrinio ir kitas porceliano technologijas galėtų išaiškinti kaip vadovėlyje. Įgudusi jos ausis iš skambesio atskiria, kuris indas vertingesnis, o kurį geriau palikti ne tokiems įgudusiems pirkėjams.

Labai senus gaminius moteris vadina „pionieriais“. Ir turi tokių nemažai, jie itin vertingi ir brangūs. Tai ir didžiulė Silezijos sausaininė, ir kita – ažūrinė. Dar viena saldaininė, ištapyta ranka, su dailininko parašu, parvežta iš Anglijos.

Rodė moteris ir Smetonos laikų indų, iš kurių, kaip pamena iš vaikystės, buvo vaišinamas Linkuvos klebonas jai gyvenant pas senelius. Senelis buvo veterinaras, o močiutė – akušerė, abu dar tarpukariu baigę mokslus. Plungiškė prisimena, kaip senelio brolis vargonininkas kalėdodavo pas juos su klebonu. Svečiai būdavo vaišinami taip: senelė sumaldavo Rygos pupelių, išvirdavo kavą, įpildavo į ją „kleboniško“ konjako. O mažoji Irena svečiams deklamuodavo eilėraštį, už tai jai klebonas dovanodavo porcelianinę lėlę. Porą tokių brangių dovanų išsaugojo iki šiol. Tiesa, su šiom lėlėm mergaitė nežaisdavo – jos stovėdavo bufete. Žaisdavo su skudurinukėmis, kurioms nupešiojus lininius plaukus, būdavo prisiuvami nauji.

Netektis ir kasdienybė

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Prieš metus netikėtai Anapilin išėjus vyrui Zenonui, Irena liko gyventi viena. Norėjo nešti ir padėti ant jo kapo gražią porcelianinių gėlių kompoziciją, bet draugės atkalbėjo – sakė, per brangus daiktas, gali greitai nelikti…

Sunkią valandą palaikiusios draugės dažnai ateina pas plungiškę „pasikrauti šviesos“ nuo porceliano grožio, bendrauja moteris ir su čia pat, Plungėje, gyvenančio sūnaus Mindaugo šeima, džiaugiasi svečiuose sulaukusi iš Kėdainių su šeima atvykstančio kito sūnaus Donato. Ir kaip nesidžiaugsi, kai sūnų šeimose auga keturi nenuoramos anūkai.

Savo pomėgiui atsidavusi Irena porcelianinių dalykėlių ieško visur, kur tik nuvažiuoja – Kėdainiuose, Kaune, Klaipėdoje. Dairosi ir Plungėje, dažnai bendrauja su sendaikčių pardavėjais. Artimieji irgi gerai žino, kuo ją nudžiuginti – iš kelionių veža ne kokių gardėsių, o porceliano gaminių.

Neseniai kolekcininkė užsakė pas meistrus vitriną savo porcelianinei kolekcijai, nes ši jau nebetelpa turimose lentynose. O tuos trapaus porceliano gaminius, kuriuos laiko ant komodų ar stalų, moteris kruopščiai lipnia juosta pritvirtina prie paviršių – kad nenukristų užkliuvus mylimam, visur laisvai (ir ant spintelių bei stalų) vaikštinėjančiam katinui Kasparui – trejų metų Meino meškėnui.

Aktyvi moteris laisvalaikiu pamėgo megzti, vasarą rūpinasi sodu, augina įvairias daržoves, be to, pas ją klestėte klesti rožės bei kitos gėlės.

Pas Ireną lankėmės žiemos dieną, kai kiemą dengė ledas, o jos namuose švietė baltas porceliano pasaulis. Trapus, bet kartu ir tvirtas. Kaip ir pati šeimininkė – perėjusi išbandymus, daugybę metų saugojusi tai, kas brangu, ir sukūrusi savo tylų, šviesų, skambantį gyvenimo muziejų.