Šiais lai­kais, kai be­veik vi­sas gy­ve­ni­mas ver­da in­ter­ne­to pla­ty­bė­se, re­tai su­si­mąs­to­me, kas yra ne­ma­to­mo­je ek­ra­no pu­sė­je. In­ter­ne­tu už­si­sa­ko­me mais­tą į na­mus, per­ka­me įvai­rias pa­mo­kė­les, bet juk tai pa­ga­mi­na ir su­ku­ria tik­ras, gy­vas žmo­gus. Tur­būt ne vie­na plun­giš­kė, o gal ir plun­giš­kis yra pa­si­nau­do­ję „Ska­nu­my­nų aka­de­mi­jos“ vaiz­do pa­mo­ko­mis. O mes no­ri­me su­pa­žin­din­ti su jų au­to­re Si­mo­na Alek­se. Be­je, prieš ke­lis mė­ne­sius ji pra­dė­jo pa­mo­kas ves­ti ir gy­vai.

– Trum­pai pri­si­sta­ty­ki­te mū­sų skai­ty­to­jams: kur gi­mė­te, au­go­te, ko­kius moks­lus bai­gė­te?

– Gi­miau ir užau­gau Plun­gė­je. 2010 m. bai­giau Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­ją. Po mo­kyk­los sto­jau į bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gą, te­ko pa­gy­ven­ti ir pa­dir­bė­ti Lon­do­ne.

– Ka­da į gy­ve­ni­mą atė­jo mais­to ga­mi­ni­mas? O gal tai bu­vo po­mė­gis, vir­tęs vers­lu?

– Mais­to ga­mi­ni­mas ma­no gy­ve­ni­me bu­vo nuo ma­žens. Ir ma­mai pa­dė­ti no­ro bu­vo ga­mi­nant, ir gi­mi­nės di­de­lė­se šven­tė­se man leis­da­vo reikš­tis pa­gal sa­vo fan­ta­zi­ją de­ko­ruo­jant pa­tie­ka­lus. Pa­tik­da­vo ga­min­ti pa­gal ku­li­na­ri­jos lai­dų re­cep­tus, kny­gas, ta­da drą­siau imp­ro­vi­zuo­da­vau ir pa­ti. Ta­pus ma­ma, mais­to ga­mi­ni­mas ta­po dar ak­tua­les­nis.

– Ar pri­si­me­na­te pir­muo­sius už­sa­ky­mus? Koks jaus­mas ta­da ap­lan­kė?

– Duk­ra bu­vo dar vi­sai ma­žu­tė, kai ta­pau vie­ni­ša ma­ma. Gy­ve­no­me abi pas ma­no tė­vus. Su jų pa­lai­ky­mu ir pa­gal­ba pri­žiū­rint duk­rą tie­siog smal­su­mo ve­da­ma įsto­jau į Plun­gės tech­no­lo­gi­jų ir vers­lo mo­kyk­lą mo­ky­tis kon­di­te­rio spe­cia­ly­bės. Ten pa­si­se­kė už­megz­ti nuo­sta­bių drau­gys­čių. Bu­vo­me jau­ni, itin sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tys, drą­siai eks­pe­ri­men­ta­vo­me vir­tu­vė­je, o ir mo­ky­to­jos mums reikš­tis ir sa­vi­va­liau­ti lei­do. Tą pa­čią žie­mą mes pra­dė­jo­me rink­ti už­sa­ky­mus me­duo­li­niams na­me­liams, o ta­da jie kaip ir nau­jo­vė bu­vo, vi­si no­rė­jo. Gau­ti už­sa­ky­mų bu­vo itin ge­ras jaus­mas. Nors, tie­są sa­kant, įkai­no­ti tin­ka­mai sa­vo dar­bo dar ne­mo­kė­jau, bet bu­vau la­bai lai­min­ga, kad pas duk­rą ateis dos­nes­nis Ka­lė­dų Se­ne­lis.

– Ka­da pe­rė­jo­te prie mais­to tie­ki­mo į na­mus? Šiuo me­tu to­kios pa­slau­gos ne­be­tei­kia­te, ko­dėl?

– Po me­duo­li­nių na­me­lių su­lau­kiau klau­si­mų, ar pa­da­ry­čiau vie­no kąs­nio už­kan­džių šven­tėms ir pan. Tik­rai ne­drįs­čiau teig­ti, kad mo­kė­jau, bu­vau sa­va­moks­lė ir ieš­ko­da­vau in­for­ma­ci­jos in­ter­ne­te, ku­rios tuo me­tu ne­bu­vo la­bai gau­su. Me­tai po me­tų to­bu­lė­jant už­sa­ky­mų dau­gė­jo, ap­tar­nau­da­vau vis di­des­nes šven­tes dirb­da­ma tiek iš na­mų, tiek kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se. Tarp vi­sų dar­bų ir už­sa­ky­mų at­si­ra­do ir ma­no vy­ras Jo­nas, ku­ris nė pa­ts ne­sup­ra­to, kaip pa­ma­žu bu­vo įtrauk­tas į tą veik­lą. Jo­nas va­ži­nė­jo į ko­man­di­ruo­tes už­sie­ny­je, iš­si­sky­ri­mai da­rė­si vis sun­kes­ni, to­dėl pa­ža­dė­jo­me da­ry­ti vis­ką, kad ga­lė­tu­me gy­ven­ti kar­tu. Su­si­lau­kus ant­ro vai­ko, dar­bų tem­pas ne su­ma­žė­jo, o tik di­dė­jo. Gal ir bu­vo klai­da, kad ne­lei­dau sau tie­siog pa­bū­ti ma­ma. Vi­su tem­pu dir­bo­me su le­liu­ku ant ran­kų ir… įvy­ko mil­ži­niš­kas „per­de­gi­mas“. Pri­rei­kė ke­le­rių me­tų, kad sa­ve „su­si­rink­čiau“.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie vaiz­do pa­mo­kų su­ma­ny­mą. Kas pa­ska­ti­no, ko­kia bu­vo pra­džia, iš­šū­kiai ir per­ga­lės?

– Kol „rin­kau“ sa­ve, vis tiek kir­bė­jo min­tis, kad rei­kia už­si­dirb­ti, o ir vi­sa su­kaup­ta pa­tir­tis, vi­sos idė­jos, re­cep­tai ky­bo­jo ore, ne­pa­vy­ko tie­siog vis­ko pa­lik­ti praei­ty­je. Pri­si­mi­niau sa­ve jau­ną, pa­čio­je ku­li­na­ri­nės kar­je­ros pra­džio­je, ko­kia bu­vau iš­si­gan­du­si, kaip vis­ko ieš­ko­da­vau, kaip trū­ko in­for­ma­ci­jos… Taip na­tū­ra­liai ir atė­jo min­tis kur­ti vaiz­do pa­mo­kas. Ži­no­jau, kad ki­to­je ek­ra­no pu­sė­je yra dau­gy­bė to­kių su­tri­ku­sių ir ne­ži­nan­čių, nuo ko pra­dė­ti, to­kių, ko­kia bu­vau ir aš pa­ti. Pa­ra­šiau į ke­lias mais­to ga­my­bos gru­pes apie sa­vo idė­ją ir su­lau­kiau la­bai gra­žaus pa­lai­ky­mo iš ki­tų mo­te­rų. Ta­da lyg ir spar­nai užau­go, kad mū­sų idė­ja ga­li pa­vyk­ti. Nie­ko ne­lau­kę ėmė­mės fil­ma­vi­mo dar­bų. Po po­ros mė­ne­sių pla­na­vi­mo gi­mė pir­ma vaiz­do pa­mo­ka. Ji su­lau­kė stul­bi­nan­čio pa­si­se­ki­mo, o mes su­lau­kė­me tik ska­ti­ni­mų kur­ti dau­giau. Taip ir pa­da­rė­me. Šiuo metu tu­ri­me net 47 iš­sa­mias vaiz­do pa­mo­kas. Di­džiau­sias iš­šū­kis bu­vo at­ra­šy­ti vi­siems no­rin­tiems, nie­ko ne­pra­leis­ti. Da­bar jau ku­ris lai­kas vis­ką esa­me au­to­ma­ti­za­vę ir dar­bas pa­si­da­rė ma­lo­nes­nis.

– Ne­se­niai pra­dė­jo­te ves­ti pa­mo­kas gy­vai. Kaip gi­mė to­kia idė­ja?

– Žmo­nės greit įver­ti­no mū­sų nuo­šir­du­mą bend­rau­jant, mū­sų re­cep­tus, idė­jas. Su kai ku­rias se­kė­jais itin su­si­bend­ra­vo­me ir vis su­lauk­da­vo­me laiš­kų su klau­si­mais apie mo­ky­mus gy­vai. Pri­rei­kė be­veik ket­ve­rių me­tų, kol pra­dė­jau la­biau sa­vi­mi pa­si­ti­kė­ti. Su­rin­ko­me so­li­dų skai­čių se­kė­jų, ku­rie mus la­bai pa­lai­ko, ta­da ir at­si­ra­do dau­giau drą­sos min­tims apie stu­di­ją ir su­si­ti­ki­mus gy­vai. Pir­miau­sia no­rė­jo­me pub­li­kos, no­rė­jo­me ži­no­ti, kad tik­rai tie mo­ky­mai bus pa­klau­sūs, ir tik ta­da ėmė­mės veiks­mų. Taip 2025 me­tais gi­mė mū­sų stu­di­ja „Ska­nu­my­nų aka­de­mi­ja“ Plun­gės vers­lo cent­re.

– Tur­būt jau ga­li­te pa­ly­gin­ti, ku­ri mo­ky­mų for­ma Jums priim­ti­nes­nė, mie­les­nė šir­džiai?

– Esu la­bai int­ra­ver­tiš­ka, tad vaiz­do pa­mo­kos, bend­ra­vi­mas laiš­kais, ži­nu­tė­mis man bu­vo sau­gi zo­na, o mo­ky­mai gy­vai gąs­di­no, bet… Ki­tus drą­si­nu neuž­si­bū­ti kom­for­to zo­no­je, tad ir pa­ti taip pa­da­riau. Mū­sų stu­di­jo­je lan­ko­si nuo­sta­būs žmo­nės, tad jie pri­ver­tė ma­ne jaus­tis ra­miau ir už­tik­rin­čiau. Ži­no­ma, ir at­si­lie­pi­mai po mo­ky­mų daug tai sa­vi­jau­tai duo­da. Jei ma­ty­čiau, kad žmo­nės išei­na ne­pa­ten­kin­ti, greit nu­leis­čiau ran­kas, bet kol kas jos tik ky­la. Aiš­ku, ir žmo­nių, ir nuo­tai­kų vi­so­kių bū­na, bet man pa­tin­ka įro­dy­ti, kad ga­lų ga­le tik­rai bu­vo ver­ta pas mus at­vyk­ti.

– Jei tu­rė­tu­mė­te ga­li­my­bę grįž­ti lai­ku at­gal su tu­ri­ma pa­tir­ti­mi, ar im­tu­mė­tės tos pa­čios veik­los?

– Pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus daž­nai pa­gal­vo­da­vau, kaip vis­ką bū­čiau da­riu­si praei­ty­je, jei bū­čiau tu­rė­ju­si da­bar­ti­nį pro­tą. Ga­lų ga­le tas pro­tas įsa­kė to­kias min­tis vy­ti ir džiaug­tis tuo, kaip vis­kas išė­jo. O išė­jo la­bai ge­rai. At­sa­kant į klau­si­mą, kar­to­čiau vis­ką to­kiu at­ve­ju, jei ži­no­čiau, kad vėl su­tik­siu sa­vo vy­rą ir tu­rė­siu sa­vo vai­kus, ku­riuos tu­riu da­bar.

– Jei neuž­siim­tu­mė­te tuo, ką da­ro­te da­bar, kur sa­ve ma­ty­tu­mė­te?

– Ma­nau, kad vis tiek dirb­čiau kū­ry­bi­nį dar­bą, nes ir da­bar ma­ne ža­vi ne tiek pa­ti ga­my­ba, kiek kū­ry­ba. Man pa­tin­ka da­ry­ti ki­taip. Gal kur­čiau iš­skir­ti­nius pa­puo­ša­lus, gal ta­py­čiau, gal de­ko­ruo­čiau. Kad ir kaip pa­si­suk­tų gy­ve­ni­mas, ras­čiau, kaip sa­ve rea­li­zuo­ti.

– Yra po­sa­kis, kad bat­siu­vys be ba­tų… Jū­sų at­ve­ju tai ga­lio­ja? Gal mo­kant vir­tu­vės pa­slap­čių ki­tus sa­vo na­mų vir­tu­vei ne­be­lie­ka lai­ko? Ar šei­ma ne­lie­ka al­ka­na?

– Na­muo­se ga­mi­na­me daug, bet ga­mi­na­me tik tai, ką val­gy­tų vi­si. Vai­kai jo­kių įdo­mes­nių pa­tie­ka­lų ne­mėgs­ta, vi­sa­da kas nors pa­pras­to ir vai­kams leng­vai su­pran­ta­mo, iš pa­pras­tų pro­duk­tų. Su vy­ru mėgs­ta­me lan­ky­tis res­to­ra­nuo­se, ra­gau­ti, at­ras­ti, tai bū­na ge­ra at­sva­ra ga­na nuo­bo­džiam na­mų mais­tui.

– Sa­ko­ma, kad blo­gas tas ka­rys, ku­ris ne­no­ri tap­ti ge­ne­ro­lu. Gal jau ku­ria­te pla­nus ati­da­ry­ti sa­vo res­to­ra­ną? Jei ne pa­slap­tis, pa­si­da­ly­ki­te sa­vo idė­jo­mis atei­čiai, sva­jo­nė­mis.

– Ne, res­to­ra­no ne­no­riu, bet la­bai ger­biu tuos, ku­rie juos ati­da­ro ar juo­se dir­ba. Tai itin sun­kus dar­bas vi­sa­pu­siš­kai ir tik­rai ne kiek­vie­nam. Ne­ma­nau, kad res­to­ra­no ati­da­ry­mas man as­me­niš­kai bū­tų aukš­čiau­sias laip­te­lis. Nors ir su­si­ju­si su mais­to ga­my­ba, bet esu to­li nuo res­to­ra­nų vers­lo. 2025 me­tų tiks­las – ati­da­ry­ti ku­li­na­ri­jos stu­di­ją – įvyk­dy­tas ir sėk­min­gai gy­vuo­ja, na, o 2026 me­tų tiks­las – ku­li­na­ri­jos kny­ga. Ti­kiu, kad atei­ty­je jų bus tik­rai ne vie­na ir ne dvi.

– Ar­tė­ja Ve­ly­kos. Ta pro­ga no­rė­tu­me Jū­sų pa­lin­kė­ji­mo skai­ty­to­jams ir, ži­no­ma, sau.

– Daž­nai sau pri­me­nu, kad nie­kas ne­si­keis, jei nie­ko ne­kei­si pa­ts, ir kad vis­kas pa­da­ro­ma tik da­ry­mo bū­du. Ne­re­tai su­lau­kiu ko­men­ta­rų: „Va, kaip tau pa­si­se­kė.“ O aš ma­nau, kad jo­kia čia sėk­mė. Vis­kas, ką tu­riu da­bar ir kur da­bar esu, yra tik dėl to, kad sten­giau­si ir daug dir­bau. Tai to vi­siems vi­sa­da lin­kiu: jei tu­ri­te sva­jo­nę, im­ki­tės veiks­mų. Bent po tru­pu­tį, bent po ma­žą žings­ne­lį kas­dien. Kiek­vie­ną die­ną kas nors daug ma­žiau ta­len­tin­gas už jus kaž­kur uži­ma jū­sų vie­tą, nes gy­ve­ni­mas ap­do­va­no­ja ne už po­ten­cia­lą, bet už drą­są da­ry­ti.

– Ačiū už po­kal­bį ir sėk­mės įgy­ven­di­nant 2026-ųjų tiks­lą.

Ar­tė­jant šven­tėms Si­mo­na siū­lo iš­ban­dy­ti Ve­ly­koms la­bai tin­ka­mus įda­ry­tus gruz­din­tus kiau­ši­nius.
Rei­kės: 3 kie­tai vir­tų kiau­ši­nių, sau­je­lės mil­tų, 1 kiau­ši­nio pla­ki­nio, sau­je­lės „Pan­ko“ džiū­vė­sių, alie­jaus gruz­di­ni­mui, 1 a. š. gars­ty­čių, 1 v. š. ma­jo­ne­zo, čes­na­ko mil­te­lių, drus­kos, pa­pri­kos mil­te­lių ir pi­pi­rų pa­gal sko­nį.

Vir­tus kiau­ši­nius pjau­na­me per pu­sę. Bal­ty­mus at­ski­ria­me nuo try­nių. Try­nius su­mai­šo­me su gars­ty­čio­mis, ma­jo­ne­zu ir prie­sko­niais iki vien­ti­so kre­mo.

Bal­ty­mus vo­lio­ja­me mil­tuo­se, kiau­ši­nio pla­ki­ny­je ir džiū­vė­siuo­se. Ver­da­me alie­ju­je ke­lias mi­nu­tes, kol gra­žiai ap­skrus. Apsk­ru­du­sius bal­ty­mus de­da­me ant po­pie­ri­nio rankš­luos­čio ir leng­vai pa­bars­to­me drus­ka. Gruz­din­tas bal­ty­mų pu­se­les įda­ro­me try­nių kre­mu, puo­šia­me pa­gal sko­nį ir ga­li­my­bes.

Ska­naus!