Bet tai as­me­ni­niai šių po­li­ti­kų nuo­puo­liai, ku­rių ne­rei­kė­tų su­sie­ti su par­ti­jo­mis: nie­kas juk ne­ga­li ži­no­ti, kas de­da­si ki­to žmo­gaus gal­vo­je?

Ką šių įvy­kių aki­vaiz­do­je da­ro so­cial­de­mok­ra­tai? Sa­vo va­do­vu iš­si­ren­ka Min­dau­gą Sin­ke­vi­čių – pa­ty­ru­sį po­li­ti­ką, ta­čiau tu­rin­tį še­šė­lių.

Di­džiau­siu smū­giu M. Sin­ke­vi­čiui ta­po „če­ku­čių“ skan­da­las, lai­ki­nai kai­na­vęs Jo­na­vos me­ro kė­dę. Nors teis­mas bau­džia­mą­ją by­lą nu­trau­kė, eti­nė dė­mė iš­li­ko. Vi­si il­gai pri­si­mins apie vals­ty­bės lė­šo­mis ap­mo­kė­tas žmo­nos te­le­fo­no są­skai­tas ir pirk­tus du te­le­vi­zo­rius.

O kur dar fias­ko, kai vie­ną te­le­vi­zo­rių po­li­ti­kas par­da­vė per skel­bi­mus, ja­me pa­li­kęs nuo­ro­dą į sa­vo as­me­ni­nę pa­sky­rą, ir šis at­si­dū­rė vi­suo­me­ni­nin­ko And­riaus Ta­pi­no ran­ko­se. Tai įro­dy­mas, kad vals­ty­bės lė­šos tar­na­vo as­me­ni­niam kom­for­tui.

Pa­sit­rau­kęs iš me­ro po­sto, M. Sin­ke­vi­čius ta­po bend­ro­vės „Feg­da“ ko­mer­ci­jos di­rek­to­riu­mi. Įmo­nė lai­mė­jo 6,45 mln. eu­rų už­sa­ky­mą ties­ti ke­lią į Rūd­nin­kų po­li­go­ną, ku­ris vė­liau pa­si­ro­dė esąs su de­fek­tais. Trin­tis su iš mi­nist­rės pa­rei­gų pa­si­trau­ku­sia par­ti­jos ko­le­ge Do­vi­le Ša­ka­lie­ne tik pa­kurs­tė kal­bas apie ga­li­mą po­li­ti­ko še­šė­li­nę įta­ką Kraš­to ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai.

So­cial­de­mok­ra­tai šio­je si­tua­ci­jo­je el­gia­si at­vi­rai ci­niš­kai. Užuot ro­dę aukš­tą po­li­ti­nę at­sa­ko­my­bę, jie ly­de­riu ski­ria as­me­nį, dėl ku­rio są­ži­nin­gu­mo ky­la ai­bė klau­si­mų. Rin­kė­jams siun­čia­ma aiš­ki ži­nu­tė: val­džios troš­ki­mas yra aukš­čiau už mo­ra­lę.

Tai griau­nan­tis sig­na­las ir pa­čios par­ti­jos na­riams – pa­ro­do­ma, kad skan­da­lai ir in­te­re­sų pai­nio­ji­mas nė­ra kliū­tis kil­ti į vir­šū­nę, o eti­ka čia tė­ra tuš­čia są­vo­ka. Ir ne­kve­pia no­ru su­si­grą­žin­ti Vi­li­jos Blin­ke­vi­čiū­tės ap­ga­vys­tės tap­ti prem­je­re įžeis­tus rin­kė­jus.