
Bet tai asmeniniai šių politikų nuopuoliai, kurių nereikėtų susieti su partijomis: niekas juk negali žinoti, kas dedasi kito žmogaus galvoje?
Ką šių įvykių akivaizdoje daro socialdemokratai? Savo vadovu išsirenka Mindaugą Sinkevičių – patyrusį politiką, tačiau turintį šešėlių.
Didžiausiu smūgiu M. Sinkevičiui tapo „čekučių“ skandalas, laikinai kainavęs Jonavos mero kėdę. Nors teismas baudžiamąją bylą nutraukė, etinė dėmė išliko. Visi ilgai prisimins apie valstybės lėšomis apmokėtas žmonos telefono sąskaitas ir pirktus du televizorius.
O kur dar fiasko, kai vieną televizorių politikas pardavė per skelbimus, jame palikęs nuorodą į savo asmeninę paskyrą, ir šis atsidūrė visuomenininko Andriaus Tapino rankose. Tai įrodymas, kad valstybės lėšos tarnavo asmeniniam komfortui.
Pasitraukęs iš mero posto, M. Sinkevičius tapo bendrovės „Fegda“ komercijos direktoriumi. Įmonė laimėjo 6,45 mln. eurų užsakymą tiesti kelią į Rūdninkų poligoną, kuris vėliau pasirodė esąs su defektais. Trintis su iš ministrės pareigų pasitraukusia partijos kolege Dovile Šakaliene tik pakurstė kalbas apie galimą politiko šešėlinę įtaką Krašto apsaugos ministerijai.
Socialdemokratai šioje situacijoje elgiasi atvirai ciniškai. Užuot rodę aukštą politinę atsakomybę, jie lyderiu skiria asmenį, dėl kurio sąžiningumo kyla aibė klausimų. Rinkėjams siunčiama aiški žinutė: valdžios troškimas yra aukščiau už moralę.
Tai griaunantis signalas ir pačios partijos nariams – parodoma, kad skandalai ir interesų painiojimas nėra kliūtis kilti į viršūnę, o etika čia tėra tuščia sąvoka. Ir nekvepia noru susigrąžinti Vilijos Blinkevičiūtės apgavystės tapti premjere įžeistus rinkėjus.






Parašykite komentarą