Sauliaus Narkaus nuotr.

Ge­gu­žę, su­ža­lia­vus lau­kams, su­šy­la žmo­nių šir­dys. Tai me­tas, kai pri­si­me­na­me sa­vo pra­džią, kai vi­sos gė­lės, šyp­se­nos ir pa­dė­kos žo­džiai ski­ria­mi joms – stip­rioms, kant­rioms, ne­pa­kei­čia­moms. To­kia ir žli­bi­niš­kė Rū­ta Čiu­že­lie­nė. Ma­mą, ku­rios ran­ko­se užau­go net sep­ty­ni gy­ve­ni­mai, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tas ap­do­va­nos me­da­liu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“. Toks mo­ti­nys­tės įver­ti­ni­mas ro­do, kad vals­ty­bės pa­ma­tai daž­nai sta­to­mi ne tri­bū­no­se, ne ins­ti­tu­ci­jų ka­bi­ne­tuo­se, o na­muo­se – ten, kur au­ga vai­kai, kur for­muo­ja­si ver­ty­bės ir kur mei­lė tam­pa stip­riau­sia jė­ga.

Mo­ti­nos šir­dis ne var­gus, o džiaugs­mus ma­tuo­ja

Mo­ti­nos die­na atei­na kar­tu su bun­dan­čia gam­ta ir pri­me­na: kaip že­mė au­gi­na dai­gus, taip ma­ma au­gi­na žmo­gų – per be­mie­ges nak­tis, į del­ną įsi­ki­bu­sias ma­žas ran­kas ir be­ga­li­nę kant­ry­bę. Tik lai­ko tėk­mė­je vi­si var­gai už­si­mirš­ta. Ne­pa­me­na jų ir žli­bi­niš­kė.

Į mo­ti­nys­tės ke­lią jau­na, įsi­my­lė­ju­si Rū­ta įžen­gė bū­da­ma aš­tuo­nio­li­kos me­tų. Pri­si­me­na, kad anuo­met su vy­ru Da­nie­liu­mi ne­gal­vo­jo, ko­kios šei­mos – di­de­lės ar ne­la­bai – no­rė­tų. O ir svars­ty­ti ne­bu­vo ka­da – vos pir­ma­gi­mis Graž­vy­das pra­dė­jo vaikš­čio­ti, gi­mė duk­ra Ri­ta. Po pu­sant­rų me­tų ma­mos ran­ko­se jau su­po­si Gin­tau­tas, kiek pra­ku­tęs jis vie­tą už­lei­do bro­liui Da­nie­liui, šis – se­se­riai Da­ly­tei. Pas­kui per­trau­kė­lė… ir dar dvi duk­ros – Vi­da ir Vai­da. Kai gi­mė pa­gran­du­kė Vai­da, Rū­tai bu­vo 34-eri.

„Bu­vo­me jau­ni, ener­gin­gi, darbš­tūs. Da­bar net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kaip vi­sur su­spė­da­vo­me – ir į dar­bus ėjo­me, ir na­muo­se ūkį tu­rė­jo­me. O ir bui­tis bu­vo vi­sai ki­ta – jo­kių pirk­ti­nių mi­ši­nu­kų, saus­kel­nių… Net dra­bu­žius vai­kams siu­vo­me ir mez­gė­me. Ir vis tiek ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad bu­vo sun­ku, kad mums kaž­ko la­bai trū­ko. Dir­bo­me vi­si – nuo di­džiau­sio iki ma­žiau­sio. Vai­kai ne vi­sa­da su no­ru, bet sto­da­vau prie­ky­je jų – ir vi­si į lau­kus“, – pri­si­mi­nė jau šei­mos at­mi­ni­muo­se nu­gu­lu­sius me­tus mo­te­ris.

Mo­ti­nos šir­džiai ne var­gus, o džiaugs­mus sma­giau ma­tuo­ti. R. Čiu­že­lie­nė sa­kė, jog lai­mę jau­tė ta­me, kad vai­kai au­go svei­ki, kad klau­sė tė­vų, da­ly­va­vo įvai­rio­je veik­lo­je mo­kyk­lo­je ir ne­pri­da­rė di­de­lių pro­ble­mų. Pag­rin­di­nė auk­lė­ji­mo prie­mo­nė žli­bi­niš­kių šei­mo­je bu­vo dar­bas. At­sa­ko­my­bė ir pa­rei­ga – pa­grin­di­nės ver­ty­bės, ku­rias ma­ma sten­gė­si įskie­py­ti sa­vo at­ža­loms.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Gy­ve­ni­mą vi­si ku­ria Lie­tu­vo­je

Ant Čiu­že­lių gy­ve­ni­mo obels da­bar su­pa­si gau­sus der­lius – dau­gia­vai­kė ma­ma skai­čiuo­ja, kad tu­ri sep­ty­nio­li­ka anū­kų, aš­tuo­nis proa­nū­kius. Džiau­gia­si, kad jos vai­kai do­rais, darbš­čiais žmo­nė­mis užau­go, kad bai­gė moks­lus, kad gy­ve­ni­me jiems se­ka­si.

Rū­ta gi­mė ša­lia Žli­bi­nų esan­čia­me Ke­pu­rė­nų kai­me, jos su­tuok­ti­nis, da­bar jau am­ži­ną atil­sį Da­nie­lius bu­vo ki­lęs iš Žli­bi­nų. Vi­sas po­ros gy­ve­ni­mas sklei­dė­si to­je že­mė­je, kur ir pra­si­dė­jo. To­li nuo gim­to­jo kraš­to ne­nuk­ly­do ir jųd­vie­jų pa­li­kuo­nys – nė vie­nas sū­nus ar duk­ra, nė vie­nas vai­kai­tis neiš­va­žia­vo sve­tur lai­mės ieš­ko­ti, vi­si Lie­tu­vo­je sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­jas au­džia.

Dvi duk­ros – Da­ly­tė ir Ri­ta – gim­ta­ja­me kai­me įsi­kū­ru­sios. Sū­nus Da­nie­lius su šei­ma ta­me pa­čia­me na­me kaip ir ma­ma gy­ve­na. Tad Žli­bi­nai gim­ti­ne ta­po ir de­šim­čiai R. Čiu­že­lie­nės anū­kų – še­šiems duk­ros Ri­tos, dviem duk­ros Da­ly­tės ir dviem sū­naus Da­nie­liaus vai­kams.

Gy­ve­na auk­so am­žių

De­šimt me­tų naš­lau­jan­ti mo­te­ris ne­slė­pė da­bar iš­gy­ve­nan­ti sa­vo auk­so am­žių – skai­to gro­ži­nes ir is­to­ri­nes kny­gas, mez­ga, gie­da baž­ny­čios cho­re, vai­di­na Žli­bi­nų kul­tū­ros cent­ro mė­gė­jų teat­re.

74-erių dau­gia­vai­kei ma­mai ga­li­ma pa­vy­dė­ti ener­gi­jos, ge­bė­ji­mo džiaug­tis kiek­vie­na die­na. „Vi­si svei­ki, tad tik­rai nė­ra ko liū­dė­ti! Neį­si­lei­džiu aš į sa­ve nei pyk­čio, nei blo­gio. Su­ta­riu su vi­sais kai­my­nais, mo­ku bend­rau­ti su žmo­nė­mis. Ko dau­giau ga­li iš gy­ve­ni­mo no­rė­ti, jei­gu jis ir taip gra­žus!“ – juo­kė­si Rū­ta, da­lin­da­ma­si su mu­mis sa­vo op­ti­mis­ti­niu po­žiū­riu.

Mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad nuo ma­žu­mės bu­vu­si links­ma, to­dėl ne­drau­dė jau­nys­te džiaug­tis ir sa­vo at­ža­loms: „Ne­bu­vo­me griež­ti tė­vai. Leis­da­vo­me vai­kams drau­gų į na­mus par­si­ves­ti. Prieš šo­kius pu­sė kai­mo pas mus suei­da­vo – ko­ri­do­riu­je net ba­tai ne­tilp­da­vo. Už­tai da­bar, kai vi­si suau­gę, tu­ri­me ką pri­si­min­ti.“

Ce­pe­li­nų pri­lip­dė tiek, kad vi­sai Plun­gei už­tek­tų

Be to, kad užau­gi­no bū­rį vai­kų, dau­gia­vai­kė ma­ma tu­ri su­kau­pu­si ir 27-erių me­tų dar­bo sta­žą. Daž­niau­siai val­gyk­lų vir­tu­vė­se su­ki­nė­jo­si, nes bu­vo įgi­ju­si vi­rė­jos pro­fe­si­ją. Tik tuo lai­ku, kai duk­ras ir sū­nus au­gi­no, dir­bo mel­žė­ja. „Dau­giau vai­kų tu­rin­čioms ma­moms toks dar­bas bu­vo la­bai pa­to­gus. At­si­ke­li auš­tant, pa­mel­ži ko­lū­kio kar­ves ir dar spė­ji grįž­ti į na­mus, kad ma­žuo­sius į mo­kyk­lą su­ruoš­tum. Iš­lei­du­si vai­kus, gy­vu­lius na­muo­se apei­da­vau, pie­tus iš­vir­da­vau, o kai vi­si su­grįž­da­vo, ir vėl į fer­mą“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Kai vai­kai paū­gė­jo, Rū­ta įsi­dar­bi­no mo­kyk­los val­gyk­lo­je, vė­liau su drau­ge ka­vi­nę Žli­bi­nuo­se ati­da­rė. Gar­sas apie jųd­vie­jų ga­mi­na­mus ypa­tin­go dy­džio ir sko­nio ce­pe­li­nus per vi­są ra­jo­ną skli­do, tad klien­tų ka­vi­nė­je ne­trū­ko. Mo­te­ris juo­kė­si, jog per ke­tu­rio­li­ka ka­vi­nės gy­va­vi­mo me­tų sa­vo ran­ko­mis su­lip­dė tiek ce­pe­li­nų, kad vi­sai Plun­gei pa­mai­tin­ti už­tek­tų.

Šie­met Mo­ti­nos die­na bus iš­skir­ti­nė

Ir da­bar kiek­vie­ną kar­tą lauk­da­ma į sve­čius at­va­žiuo­jan­čių sa­vo vai­kų Rū­ta jiems ska­nius pie­tus ga­mi­na. Ap­lan­ko ma­mą duk­ros ir sū­nūs per Ka­lė­dų, Ve­ly­kų šven­tes, bet di­džiau­sias bū­rys – per gim­ta­die­nį. Jei­gu gim­ta­die­nis ju­bi­lie­ji­nis – na­muo­se vi­si no­rin­tys pa­svei­kin­ti ma­mą, mo­čiu­tę, pro­mo­čiu­tę ne­be­su­tel­pa. „Su ant­ro­sio­mis vai­kų ir anū­kų pu­sė­mis, proa­nū­kiais esa­me dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt žmo­nių. No­rė­da­mi vi­si kar­tu pa­bū­ti, ju­bi­lie­jų pa­mi­nė­ti jau tu­ri­me so­dy­bą ar ko­kias ki­tas tam pri­tai­ky­tas pa­tal­pas nuo­mo­tis“, – at­vi­ra­vo žli­bi­niš­kė.

Gra­žiau­sių žo­džių ir šil­čiau­sių ap­ka­bi­ni­mų su­lau­kia Rū­ta ir pir­mą­jį ge­gu­žės sek­ma­die­nį. Ta­čiau šie­met Mo­ti­nos die­na dau­gia­vai­kei ma­mai bus iš­skir­ti­nė – iš sos­ti­nės pa­sie­kė ži­nia, kad Pre­zi­den­tas ją ap­do­va­no­ja or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu. Toks mo­ti­nys­tės įver­ti­ni­mas su­jau­di­no. Mo­te­ris jau ap­si­spren­dė: bū­ti­nai priims kvie­ti­mą da­ly­vau­ti Pre­zi­den­tū­ro­je vyk­sian­čio­je ap­do­va­no­ji­mo šven­tė­je ir as­me­niš­kai pa­siims už at­sa­kin­gu­mą ir pa­siau­ko­ji­mą jai skir­tą me­da­lį.

Tra­di­ci­nis ša­lies Pre­zi­den­to dė­me­sys dau­gia­vai­kėms mo­ti­noms ro­do, kad mo­ti­nys­tė – vie­na svar­biau­sių ver­ty­bių, kad vals­ty­bės pa­ma­tai sta­to­mi ne tri­bū­no­se, o na­muo­se – ten, kur au­ga vai­kai, kur for­muo­ja­si ver­ty­bės ir kur mei­lė tam­pa stip­riau­sia jė­ga.