O aš pri­si­me­nu ki­tą le­gen­dą – „Olim­pą“. Bė­ga šiur­pu­liu­kai pri­si­mi­nus tas 1993–1997 me­tų ko­vas ma­žy­tė­je sa­lė­je Tel­šių gat­vė­je, Plun­gė­je. Įtam­pa, žai­dė­jų pra­kai­tas ir gar­su­sis pla­ka­tas „Svei­ki at­vy­kę į pra­ga­rą“. Nors ofi­cia­liai sa­lė tal­pi­no 400 žmo­nių, su­si­grūs­da­vo dvi­gu­bai dau­giau. „Olim­pas“ stip­riau­sio­je ly­go­je ži­bė­jo vos ke­le­tą me­tų, bet įra­šė Plun­gę į is­to­ri­jos met­raš­čius auk­so rai­dė­mis.

Tuo me­tu, ra­šy­da­mas dien­raš­čiui „Lie­tu­vos ry­tas“, sa­vo aki­mis ma­čiau, kaip prieš plun­giš­kius kri­to „Žal­gi­ris“, „At­le­tas“, „Sta­ty­ba“.

Čia ne­vil­tis apim­da­vo net Jo­ną Kaz­laus­ką. Pri­si­me­nu 1995–1996 me­tų LKL pus­fi­na­lio dra­mą, kur „Žal­gi­ris“ iš­ne­šė svei­ką kai­lį tik per ste­buk­lą (90:87), o le­mia­mą tri­taš­kį įme­tęs Ri­mas Kur­ti­nai­tis ap­skri­tai ne­tu­rė­jo bū­ti aikš­tė­je – sek­re­to­ria­tas tie­siog „pra­žiop­so­jo“ penk­tą­ją jo pra­žan­gą. Po ma­čo nuė­jau ko­men­ta­ro ir ra­dau J. Kaz­laus­ką ner­vin­gai rū­kan­tį. „Pa­lauk, tu­riu at­si­gau­ti“, – te­pa­sa­kė jis.

Ta­me pa­čia­me se­zo­ne per­ga­lė prieš „Sta­ty­bą“ su Dai­niu­mi Ado­mai­čiu, kai „Olim­pas“ ket­virt­fi­na­ly­je juos nu­šla­vė 95:49! Kai pa­skam­bi­nau „Lie­tu­vos ry­to“ spor­to re­dak­to­riui pra­neš­ti re­zul­ta­to, jis ne­ti­kė­jo ma­ni­mi.

Mes tu­rė­jo­me vis­ką: vie­ti­nius ta­len­tus, ku­riuos pa­pil­dė meist­riš­ki le­gio­nie­riai – Ti­mot­hy Brook­sas, Pat­ric­kas Jo­ne­sas, Joe Vic­ke­ry. Tu­rė­jo­me le­gen­di­nius tre­ne­rius Ge­na­di­jų Glik­ma­ną, Ri­man­tą End­ri­jai­tį, Val­de­ma­rą Cho­mi­čių. Pa­sa­kos kul­mi­na­ci­ja ta­po LKL fi­na­li­nės var­žy­bos prieš „Žal­gi­rį“.

De­ja, pa­sa­kos ne vi­sa­da bai­gia­si lai­min­gai. „Olim­po“ sau­lė­ly­dis pra­si­dė­jo ne krep­ši­nio aikš­te­lė­je, o pa­rei­gū­nų ka­bi­ne­tuo­se. Pag­rin­di­nio rė­mė­jo areš­tas, do­ku­men­tų klas­to­ji­mo še­šė­lis ir din­gęs fi­nan­si­nis už­nu­ga­ris pa­li­ko klu­bą ne­ži­nio­je. Ta­čiau net ir ta­da Plun­gės krep­ši­nio sie­la Vi­tas Kli­mas ne­pa­si­da­vė, to­liau ieš­ko­jo išei­čių.

Nea­be­jo­ju, kad tas „pra­ga­ras“, ku­rį su­kū­rė­me kar­tu, plun­giš­kių šir­dy­se lieps­nos am­ži­nai.