Asmeninio archyvo nuotr.

Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras mi­ni veik­los 20-me­tį. So­cia­liai jaut­riau­sioms sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­jų gru­pėms pa­slau­gas tei­kian­ti įstai­ga veik­lą pra­dė­jo vos su tri­mis dar­buo­to­jais, o šiuo me­tu ko­lek­ty­ve – per tris­de­šimt mo­te­rų. Cent­rui nuo pat įsi­kū­ri­mo va­do­vau­ja Da­nu­tė Ston­čiu­vie­nė – že­mai­tė, ki­lu­si iš Tel­šių ra­jo­no Ža­rė­nų kai­mo. „Esu už­si­spy­ru­si, smal­si, at­sa­kin­ga, mėgs­tan­ti gy­ve­ni­mo iš­šū­kius ir ke­lio­nes“, – taip sa­ve api­bū­di­no mo­te­ris, ku­ri jau du de­šimt­me­čius sa­vo ran­ko­se lai­ko Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro vai­rą.

Pro­fe­si­nės kar­je­ros pra­džio­je – me­di­ci­nos se­sers dar­bas
Da­nu­tė Ston­čiu­vie­nė į Rie­ta­vą „ati­te­kė­jo“ 1989 me­tais ir iš kar­to ga­vo dar­bą mies­to li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riu­je. Me­di­ci­nos se­sers dar­bo pa­tir­ties jau bu­vo įgi­ju­si pir­mo­jo­je sa­vo dar­bo­vie­tė­je – Tel­šių ra­jo­no Var­nių li­go­ni­nės Vi­daus li­gų sky­riu­je, kur bu­vo priim­ta iš kar­to po to, kai bai­gė Juo­zo Kup­čins­ko me­di­ci­nos mo­kyk­lą Klai­pė­do­je.

Mo­ti­nys­tė – prie­žas­tis, dėl ku­rios įvy­ko pir­ma­sis ir vie­nin­te­lis stab­te­lė­ji­mas Da­nu­tės pro­fe­si­nia­me ke­ly­je. Sū­nus Vik­to­ras gi­mė 1990-ai­siais, o po me­tų ant ma­mos ran­kų jau su­po­si ir duk­ra Vi­ta­li­ja. Paau­gi­nu­si pa­me­ti­nu­kus ir iš­lei­du­si juos į vai­kų lop­še­lį-dar­že­lį, ji vėl už­si­vil­ko bal­tą cha­la­tą.

Dar­bą dir­bo su mei­le, o šei­mi­nia­me gy­ve­ni­me jos pri­trūk­ta. Po sky­ry­bų li­ku­si vie­na su dviem vai­kais ran­kų ne­nu­lei­do. Anaip­tol – su­pra­to, kad nuo šiol rei­kės dar la­biau steng­tis. „Toks tur­būt ma­no cha­rak­te­ris – ne­pa­si­duo­ti. No­rė­jau įro­dy­ti, kad mo­te­ris ir be vy­ro pa­gal­bos ga­li au­gin­ti vai­kus, siek­ti sa­vo tiks­lų. Tas no­ras ma­ne „ve­žė“. Kė­liau sau di­džiu­lius rei­ka­la­vi­mus, daug dir­bau, o kai pa­varg­da­vau, vi­sa­da sau sa­ky­da­vau: „Da­nu­te, tu ga­li!“, – kal­bė­jo rietaviškė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas žmo­gus pri­va­lo to­bu­lė­ti
Šian­dien mo­ters ran­ko­se – Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to slau­gos ir rea­bi­li­ta­ci­jos stu­di­jų ba­ka­lau­ro, Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to vie­šo­jo ad­mi­nist­ra­vi­mo ma­gist­ro ir Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to so­cia­li­nio dar­bo ma­gist­ro dip­lo­mai. Stu­di­jas ji krim­to kaip rie­šu­tus – ži­no­jo, kad no­rė­da­mas iš­si­lai­ky­ti dar­bo rin­ko­je tu­ri nuo­lat to­bu­lė­ti. „Vi­soms sa­vo dar­buo­to­joms pa­ta­riu: jei­gu tik tu­ri­te ga­li­my­bę, kad ir su­si­ver­žu­sios dir­žus, mo­ky­ki­tės“, – pa­sa­ko­jo D. Ston­čiu­vie­nė.

Pa­siū­ly­mą va­do­vau­ti cent­rui ga­vo ne­ti­kė­tai
Di­dy­sis lū­žis mo­ters kar­je­ro­je įvy­ko 2004 me­tų gruo­dį, kai jai te­le­fo­nu bu­vo pa­teik­tas siū­ly­mas va­do­vau­ti stei­gia­mai nau­jai vie­ša­jai įstai­gai – Pa­gal­bos į na­mus cent­rui.

D. Ston­čiu­vie­nė pri­si­mi­nė: „Bu­vo penk­ta­die­nis, o at­sa­ky­mą tu­rė­jau duo­ti jau pir­ma­die­nį. Nusp­ren­džiau, kad no­rė­čiau to­kio iš­šū­kio, ir pa­si­nau­do­jau li­ki­mo man siun­čia­ma pro­ga. Dirb­da­ma me­di­ci­nos se­se­ri­mi tiek Var­niuo­se, tiek Rie­ta­ve pa­va­duo­da­vau vyr. me­di­ci­nos se­se­ris, kai jos išei­da­vo ato­sto­gų, – tai bu­vo vi­sa ma­no iki tol tu­rė­ta ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo pa­tir­tis. Ta­čiau vi­sa, kas mums nau­ja, ver­čia to­bu­lė­ti, su­tei­kia pro­gą pa­si­tik­rin­ti sa­vo ga­li­my­bes. Di­rek­to­re pra­dė­jau dirb­ti 2005 m. va­sa­rio 1 d. Iš pra­džių va­do­va­vau dviem dar­buo­to­joms. 2007 m. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mu įstai­ga pa­kei­tė sta­tu­są – ta­po biu­dže­ti­ne įstai­ga ir ga­vo nau­ją pa­va­di­ni­mą – Rie­ta­vo so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ras. Di­dė­jant so­cia­li­nių pa­slau­gų po­rei­kiui, ple­čian­tis tei­kia­mų pa­slau­gų spekt­rui, au­go ir dar­buo­to­jų skai­čius – da­bar cent­re dir­ba 39 žmo­nės.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Va­do­vau­ti mo­te­rų ko­lek­ty­vui nė­ra pa­pras­ta
Eg­zis­tuo­ja to­kia nuo­mo­nė, kad sun­kiau­sia yra va­do­vau­ti mo­te­rų ko­lek­ty­vui. Klau­sė­me pa­šne­ko­vės: ar tai pla­čiai pa­pli­tu­si kli­šė, ar tie­sa? „Esu at­sa­kin­ga, to pa­ties rei­ka­lau­ju ir iš sa­vo dar­buo­to­jų. Mo­te­riai va­do­vau­ti mo­te­rų ko­lek­ty­vui nė­ra pa­pras­ta – juk vi­sos esa­me su sa­vais cha­rak­te­riais, emo­ci­jo­mis, po­žiū­riais. Vis dėl­to kaž­kaip su­si­kal­ba­me, ran­da­me bend­rus spren­di­mus“, – kal­bė­jo di­de­lę va­do­va­vi­mo pa­tir­tį su­kau­pu­si So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė.

Ti­kė­ji­mas Die­vą – vie­na iš pa­ma­ti­nių ver­ty­bių
Pap­ra­šy­ta api­bū­din­ti sa­ve kaip žmo­gų, D. Ston­čiu­vie­nė sa­kė esan­ti tik­ra že­mai­tė, ku­rios gy­ve­ni­me ti­kė­ji­mas Die­vą uži­ma la­bai svar­bią vie­tą: „Grįž­da­ma iš dar­bo daž­nai už­su­ku į Rie­ta­vo baž­ny­čią, kur ty­lo­je ap­va­lau min­tis, at­si­pa­lai­duo­ju po die­nos rū­pes­čių, pa­dė­ko­ju už vis­ką, ką tu­riu. Ti­kė­ji­mas – mū­sų šei­mos pa­ma­ti­nė ver­ty­bė. Ti­kė­jo mo­čiu­tė, tė­vai, ti­kiu ir aš. Viliuosi, kad ti­kė­ji­mą sa­vo šir­dy­se iš­sau­gos ir ma­no vai­kai. Vi­siems sa­kau, kad užau­gau ant ku­ni­go su­ta­nos „pa­del­kų“ – nuo ma­žens bu­vau „gė­lių“ mer­gai­tė – da­ly­vau­da­vau baž­ny­ti­nė­se pro­ce­si­jo­se, kal­bė­da­vo­me ro­ži­nį, gie­do­da­vau.“

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš­šū­kiai ug­do, mo­ko ir su­tei­kia nau­jų ga­li­my­bių
Mo­te­ris ne­slė­pė esan­ti ga­na už­si­spy­ru­si, at­kak­li ir la­bai mėgs­tan­ti iš­šū­kius, taip pat tu­rin­ti ge­bė­ji­mą įlįs­ti ten, kur ne­rei­kia. „2010 me­tais su­ti­kau bū­ti iš­rink­ta dau­gia­bu­čių na­mų sa­vi­nin­kų bend­ri­jos „Va­tu­šiai“ pir­mi­nin­ke ir pir­mi­nin­kau­ju iki šiol. Sun­kiau­sia bu­vo, kai pra­si­dė­jo vi­sų tri­jų na­mų re­no­va­ci­ja. Ad­mi­nist­ra­to­riaus ne­tu­rė­jo­me, pa­tys pri­žiū­rė­jo­me, kaip dir­ba sta­ty­bi­nin­kai, de­ri­no­me vi­sus spren­di­mus. Bu­vo vis­ko – ir iš­šū­kių, ir ap­kal­bų… Kiek­vie­na nau­ja veik­la žmo­gų paau­gi­na – anuo­met pra­si­plė­tė ne tik ma­no in­ži­ne­ri­jos ži­nios, bet ir pa­žin­čių ra­tas. Vis dėl­to ant­rą kar­tą į tą pa­čią upę bris­ti ne­no­rė­čiau. 2013 me­tais už va­do­va­vi­mą bend­ri­jai, gyventojų telkimą ir in­dė­lį į re­no­va­ci­ją bu­vau pa­gerb­ta – Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis ap­do­va­no­jo ma­ne ge­ru­mo an­ge­lo sta­tu­lė­le“, – pri­si­mi­nė vie­ną di­des­nių iš­šū­kių Da­nu­tė.

Pas­ku­ti­nis daug kant­ry­bės pa­rei­ka­la­vęs D. Ston­čiu­vie­nės už­mo­jis – kur­sai, ku­riuo­se pus­me­tį mo­kė­si skait­me­ni­nės rin­ko­da­ros ir dar­bo su dirb­ti­nio in­te­lek­to įran­kiais. Pri­si­pa­ži­no, kad šie mo­ky­mai iš­sun­kė: „Rei­kė­jo ne tik daug dar­bo, bet ir aša­rų. Pra­dė­ju­si juos lan­ky­ti su­pra­tau, kad am­žė­jan­čiam žmo­gui sun­ku spė­ti su jau­ni­mu. Ati­da­viau moks­lams vi­są sa­vo va­sa­rą… Da­bar džiau­giuo­si, kad už­te­ko už­si­spy­ri­mo už­baig­ti, ką pra­dė­jus, kad įgi­jau ne­ma­žai rei­ka­lin­gų ži­nių, ku­rios bū­ti­nos šia­me in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je.“

Mėgs­ta ke­lio­nes ir my­li jū­rą
Be to, kad mėgs­ta to­bu­lė­ti mo­ky­da­ma­si, sa­vo aki­ra­tį D. Ston­čiu­vie­nė ple­čia ke­liau­da­ma. Ke­lio­nės po Lie­tu­vą ir po už­sie­nį – neat­sie­ja­ma mo­ters ato­sto­gų da­lis. Yra ap­lan­kiu­si Len­ki­ją, Is­pa­ni­ją, Ita­li­ją, Pran­cū­zi­ją, Če­ki­ją, Vo­kie­ti­ją, Olan­di­ją. Tu­ri tvir­tą nuo­sta­tą – ant­rą kar­tą į tą pa­čią vie­tą ne­grįž­ti, ne to­dėl, kad ne­pa­ti­ko, bet to­dėl, kad kas­kart no­ri pa­ma­ty­ti ką nors nau­ja.

Asmeninio archyvo nuotr.

Asmeninio archyvo nuotr.

Daž­na rie­ta­viš­kės ke­lio­nių kryp­tis – Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė, ku­rio­je jau de­šimt me­tų gy­ve­na Vi­ta­li­ja. Už ang­lo far­ma­ci­nin­ko praė­ju­sių me­tų ru­de­nį iš­te­kė­ju­si Da­nu­tės duk­ra gy­ve­na pa­čia­me Lon­do­no cent­re, yra vir­tua­lių su­si­rin­ki­mų koor­di­na­to­rė kom­pa­ni­jo­je „Kin­ly“. Mo­ters sū­nus Vik­to­ras Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Klai­pė­dos jū­rų lai­vy­ne dir­ba lai­vo va­do pa­va­duo­to­ju. Yra ve­dęs ir su žmo­na Re­da au­gi­na sū­nų Da­nie­lių. Tai pir­ma­sis D. Ston­čiu­vie­nės anū­kas, to­dėl sa­vait­ga­liais „ba­by­tė“ daž­nai sku­ba į Klai­pė­dą: „Ma­ne va­di­na pra­mo­gų „ba­by­te“, nes kiek­vie­ną kar­tą, kai esu Klai­pė­do­je, ei­na­me su Da­nie­liu­mi pra­mo­gau­ti.“

Bū­da­ma uos­ta­mies­ty­je vi­sa­da su­ran­da lai­ko nu­va­žiuo­ti prie jū­ros. Nes­lė­pė, kad Bal­ti­ja ne juo­kais yra pa­ver­gu­si jos šir­dį: „Ga­lė­čiau kas die­ną vaikš­čio­ti pa­jū­riu. Tu­riu di­džiu­lę sva­jo­nę – išei­ti į išanks­ti­nę pen­si­ją ir iš­va­žiuo­ti gy­ven­ti į Klai­pė­dą.“