Rui­bių šei­mos dar­ži­nin­kys­tės is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 1999 me­tais, kai Ro­lan­das su ma­ma ir bro­liu at­si­kė­lė į Mer­ke­lių kai­mą (Paukš­ta­kių se­niū­ni­ja). Įsi­gi­ję ke­lis hek­ta­rus že­mės, lyg ko­kie plė­ši­nių už­ka­riau­to­jai nau­ja­ku­riai ply­na­me lau­ke sa­vo ran­ko­mis lip­dė gy­ve­na­mą­jį na­mą, dir­bo že­mę ir, ne­pai­sy­da­mi sun­kaus dar­bo, džiau­gė­si iš­trū­kę iš ankš­to bu­to Plun­gė­je. Po pen­ke­rių me­tų į ūkį jau­nas vy­ras parsi­ve­dė sa­vo iš­rink­tą­ją. Ir štai jau 20 me­tų, kai Rolandas ir Re­gi­na lyg vo­ve­rės su­ka­si už­da­ra­me ra­te: agur­kų ir po­mi­do­rų dai­gų au­gi­ni­mas, sė­ja lau­kuo­se, ra­vė­ji­mas, der­liaus ėmi­mas, rea­li­za­vi­mas ir… vėl iš nau­jo. Taip nuo ko­vo iki va­sa­rio – nė vie­no mė­ne­sio poil­siui. At­ro­do, neį­ma­no­ma! Bet su­tuok­ti­niai Rui­biai juo­kia­si: „Mums pa­tin­ka, mes esa­me lai­min­gi!“

Ūky­je užau­gin­tos dar­žo­vės – pil­nos na­tū­ra­laus sko­nio
Dar­ži­nin­kys­tė – vie­na sun­kiau­sių, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­ti žem­dir­bys­tės ša­ka. Tech­no­lo­gi­nės pa­žan­gos lai­kais dar­bus, ku­riems anks­čiau bū­da­vo rei­ka­lin­gos žmo­nių ran­kos, vis daž­niau at­lie­ka mo­der­ni že­mės ūkio tech­ni­ka.

Rui­bių šei­mos ūkis – smul­kus, dek­la­ruo­ti tik 7 hek­ta­rai au­gi­na­mų dar­žo­vių, tad mo­der­niais ir ga­lin­gais trak­to­riais po ne­di­de­lius lau­kus ne­pa­si­su­ki­nė­si. Vie­toj jų į au­gi­na­mų ko­pūs­tų ar mor­kų va­gas „iš­va­žiuo­ja“ kaup­tu­kais ap­si­gink­la­vę su­tuok­ti­nių vai­kai. Dar­žo­vių au­gi­ni­mas – šei­mi­nin­ko ir vai­kų dar­bas, jų rea­li­za­vi­mas – ma­mos rū­pes­tis. Ūkio pro­duk­ci­ja Re­gi­na pre­kiau­ja Plun­gė­je, prie „Ma­xi­mos“ par­duo­tu­vės. Che­mi­ka­lų ne­pa­lies­ti, pil­ni na­tū­ra­laus sko­nio ir mais­tin­gų­jų me­džia­gų šilt­na­miuo­se au­gin­ti po­mi­do­rai ir agur­kai, sal­džios mor­kos ir krak­mo­lin­gos bul­vės, taip pat ko­pūs­tai, svo­gū­nai, bu­ro­kė­liai ant pre­kys­ta­lio il­gai neuž­si­gu­li.

Šiuo­lai­ki­nis ūki­nin­kas tu­ri bū­ti ir tru­pu­tį „inf­luen­ce­ris“
Ūki­nin­kė, ku­rią pir­kė­jai va­di­na Re­gi­nu­te, tu­ri ne­ma­žai nuo­la­ti­nių klien­tų. Su kai ku­riais taip su­si­bend­ra­vu­si, kad jie, ei­da­mi pro ša­lį, už­su­ka vien pa­si­la­bin­ti, pa­si­do­mė­ti, kaip se­ka­si. Su­lau­kia ir nau­jų pir­kė­jų. Da­lis jų abe­jo­ja, kad tik­rai pre­kiau­ja­ma sa­vo ūky­je au­gin­to­mis, o ne iš Len­ki­jos at­vež­to­mis dar­žo­vė­mis. No­rė­da­ma iš­sklai­dy­ti to­kias abe­jo­nes, mo­te­ris pra­dė­jo fil­muo­ti, kaip na­miš­kiai ra­vi lau­kus, rau­na mor­kas, ka­sa bul­ves, o vaiz­do me­džia­gą vie­šin­ti feis­bu­ke. Juo­kia­si, kad no­ri ne­no­ri jai teks tap­ti „inf­luen­ce­re“.

„To­kio vie­ši­ni­mo nau­da aki­vaiz­di – ne vie­na į pre­ky­vie­tę atė­ju­si pir­kė­ja tei­rau­ja­si, ku­ri čia Re­gi­nu­tė? O ir rea­li­zuo­ti dar­žo­ves di­des­niais kie­kiais pa­pras­čiau. Praė­ju­siais me­tais su vy­ru tu­rė­jo­me dau­giau ko­pūs­tų. Pla­na­vo­me juos il­giau san­dė­liuo­ti, kad ga­lė­tu­me pa­ma­žu rau­gin­ti ir šviež­rū­gius par­da­vi­nė­ti. De­ja, me­tai ne­bu­vo tam pa­lan­kūs, ko­pūs­tai pra­dė­jo pū­ti, ir da­lį der­liaus mums te­ko iš­mes­ti. Šie­met bu­vau drą­ses­nė – pa­skel­biau feis­bu­ke, kad iš na­mų par­da­vi­nė­ja­me ko­pūs­tus, su­va­žia­vo žmo­nės ir iš­pir­ko“, – džiau­gė­si su­ma­niai šiuo­lai­ki­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis pa­si­nau­do­ju­si R. Rui­bie­nė.

Vers­li ma­ma vers­lu­mo mo­ko ir at­ža­las
Kuo il­giau bend­ra­vo­me, tuo la­biau ža­vė­jo­mės mo­ters vers­lu­mu. Kaip paaiš­kė­jo, klien­tams Re­gi­na siū­lo ne tik švie­žių dar­žo­vių ar na­mi­nių kiau­ši­nių. Pra­si­dė­jus agur­kų se­zo­nui, ji už­rau­gia agur­kų, kaip pa­ti sa­ko, sku­ban­tiems. Ru­de­nį su­spau­džia obuo­lių sū­rį. Ne­tu­rin­tiems lai­ko šei­mi­nin­kau­ti prieš Ka­lė­das – na­muo­se kep­ti im­bie­ri­niai sau­sai­niai, kū­čiu­kai, me­duo­li­niai na­me­liai, na­mi­nė duo­na. Prieš Ve­ly­kas – bal­tas mie­li­nis py­ra­gas. Iš kur tiek jė­gų po die­nos pre­ky­bos dar su­ki­nė­tis vir­tu­vė­je!

Re­gi­na juo­kia­si: „Bū­na, kad pa­­ža­du sau: ne­be­kep­siu! Bet priei­na ku­ri nors iš nuo­la­ti­nių klien­čių ir pa­si­tei­rau­ja: „Ar me­duo­li­nių na­mu­kų šie­met tu­rė­si?“ Tiek ir te­rei­kia, kad vi­sus pa­ža­dus už­mirš­čiau… O kū­čiu­kus ne aš pa­ti ke­pu – pa­siū­liau vers­lo pla­ną jau­niau­sia­jam sū­nui Rai­gar­dui: tu iš sa­vo pi­ni­gų nu­si­pirk pro­duk­tus, iš­kepk, o aš par­duo­siu ir atiduosiu tavo uždarbį. Jam pa­ti­ko ma­no su­ma­ny­mas, o pir­kė­jams pa­tin­ka jo kep­ti kū­čiu­kai.“

Ro­lan­das sa­vo vai­kams – ir tė­tis, ir darb­da­vys
Bend­rau­jant su links­mai nu­si­tei­ku­siais mer­ke­liš­kiais at­ro­dė, kad jiems vis­kas taip pa­pras­tai, leng­vai klo­ja­si: ku­pi­ni jė­gų, ener­gi­jos, darbš­tūs pa­tys ir darbš­tūs vai­kai… Paaiš­kė­jo, kad darbš­tu­mo juo­du nuo pat vai­kys­tės mo­kė­si. Ro­lan­do vi­sos va­sa­ros bu­vo „par­duo­tos“ pa­de­dant se­ne­liams kai­me, o Re­gi­na – vien­tur­tė sa­vo tė­vų duk­ra – nuo ma­žu­mės dirb­da­vo net sun­kiau­sius ūkio dar­bus.

„Ką iš­mok­si, ant kup­ros ne­ne­šio­si“, – sa­ko liau­dies pa­tar­lė. To­dėl darbš­tu­mo po­ra mo­ko ir sa­vo vai­kus. Jau­no­ji Rui­bių kar­ta lau­kuo­se dir­ba ne už ačiū – pa­gal su­si­ta­ri­mą darb­da­vys tė­tis jiems su­mo­ka už kiek­vie­ną iš­dirb­tą va­lan­dą. „Sun­kiau bū­tų jau­ni­mą pri­si­kvies­ti prie dar­bo, jei­gu neat­sis­kai­ty­tu­me. Su­vo­ki­mas, kad ga­li ir nau­jam te­le­fo­nui, ir kom­piu­te­riui už­si­dirb­ti, la­bai mo­ty­vuo­ja. Pri­si­me­nu, vai­kys­tė­je vi­sa­da sa­ky­da­vau, kad užau­gu­si nie­ka­da ne­gy­ven­siu kai­me. Tą pa­tį sa­ko ir mud­vie­jų vy­res­nie­ji vai­kai Ro­lan­das ir Dei­man­tė… o štai jau­nė­liui Rai­gar­dui kai­me la­bai pa­tin­ka. Ga­li bū­ti, kad tu­rė­si­me atei­ty­je kam per­duo­ti sa­vo ūkį“, – ne­sle­pia lū­kes­čių R. Rui­bie­nė.

Vi­sa­da ieš­ko­jo ga­li­my­bės už­si­dirb­ti
Žem­dir­bio dar­bas ne­leng­vas. Ir jo re­zul­ta­tai ne vien nuo ge­rų no­rų ir darbš­čių ran­kų pri­klau­so – ypač di­de­lę įta­ką der­liui tu­ri gam­ta: jei me­tai per sau­si ar per lie­tin­gi – ge­ro ne­lauk!

Kad ir ko­kia­me vien­kie­my­je be­gy­ven­tum, kad ir koks smul­kus ūki­nin­kas be­bū­tum – esi bend­ros eko­no­mi­kos da­lis.
Eko­no­mi­kos ly­giui ban­guo­jant, ban­ga­vo ir ma­žas šei­mos ūkis – dar­žo­vių plo­tai čia plė­tė­si, čia trau­kė­si. Rui­biams te­ko tai­ky­tis prie laik­me­čio ypa­tu­mų, pri­si­de­rin­ti prie pa­ki­li­mų ir kri­zių. Ro­lan­das ne­sle­pia vi­sa­da ieš­ko­jęs ga­li­my­bės už­si­dirb­ti: kai „ant ban­gos“ bu­vo sta­ty­bi­nin­kai, sta­tė na­mus, kai rei­kė­jo sta­lių – dir­bo sta­liu­mi. Ir ga­na sėk­min­gai, kol rin­ką už­tvin­dė „po­pie­ri­nės“ du­rys ir sta­lių era bai­gė­si.

Sa­vo pro­fe­si­jos vy­rui te­ko at­si­sa­ky­ti, ta­čiau šei­mos na­muo­se ir da­bar sve­čio dė­me­sį trau­kia jo ran­kų dar­bo spin­tos, ko­mo­dos, laip­tai. Šei­mos la­bui sten­gė­si ir Re­gi­na. Kol vai­kų ne­bu­vo, dir­bo vi­rė­ja Klai­pė­do­je, vė­liau – Plun­gė­je, „Ma­xi­mos“ mė­sos sky­riu­je. O ir na­muo­se lau­kė ne tik dar­žai – vie­nu me­tu su­tuok­ti­niai lai­kė net aš­tuo­nias par­ša­ve­des, dvi kar­vu­tes.

Paš­ne­ko­vas sa­ko, kad že­mės ūky­je la­bai daug nau­jo­vių: „No­rint sėk­min­gai ūki­nin­kau­ti bū­ti­na do­mė­tis nau­jo­mis bul­vių, mor­kų ir ki­tų dar­žo­vių veis­lė­mis. Nau­jas sėk­las pir­miau­sia rei­kia iš­ban­dy­ti ne­di­de­lia­me skly­pe, įver­tin­ti, ar joms tin­ka dir­vo­že­mis. Mū­sų dur­pin­go­je že­mė­je la­bai ge­rai au­ga mor­kos. Jos to­kios sal­džios, gra­žiai, tie­siai nuau­gu­sios. Vi­sa­da sa­kau, kad mor­kos – mū­sų dar­ži­nin­kys­tės ūkio vi­zi­ti­nė kor­te­lė.“

Ap­do­va­no­ti už ne­tra­di­ci­nio ūkio puo­se­lė­ji­mą
Šį ru­de­nį vy­ku­sio­je Plun­gės ra­jo­no žem­dir­bių ir kai­mo žmo­nių šven­tė­je mer­ke­liš­kiai Rui­biai bu­vo ap­do­va­no­ti no­mi­na­ci­ja už ne­tra­di­ci­nį ūki­nin­ka­vi­mą. Su­tuok­ti­niai ne­slė­pė nu­ste­bę, kad įver­tin­ti bu­vo bū­tent šio­je ka­te­go­ri­jo­je – juk dar­ži­nin­kys­tė – vie­na iš se­nes­nių žmo­gaus veik­lų. „Vė­liau pa­gal­vo­jo­me, kad gal ne pa­ti dar­ži­nin­kys­tė, o mū­sų šei­mos ūki­nin­ka­vi­mo bū­das, kai di­džio­ji da­lis dar­bų vis dar dir­ba­ma ran­ko­mis, kai ne­nau­do­ja­ma jo­kios che­mi­jos, ino­va­ci­jų pa­sau­ly­je ver­ti­na­ma jau kaip ne­tra­di­ci­nis ūki­nin­ka­vi­mas“, – svars­tė su­tuok­ti­niai.

Že­mės dir­bi­mas rei­ka­lau­ja ne tik ran­kų stip­ry­bės, bet ir šir­dies kant­ry­bės, at­kak­lu­mo, pa­siau­ko­ji­mo, ti­kė­ji­mo tuo, ką da­rai. Gal­būt iš to ti­kė­ji­mo ir ran­da­si su­tuok­ti­nių įsi­ti­ki­ni­mas, kad pa­si­rin­ko sau tin­ka­miau­sią ke­lią.

„Mums už­ten­ka vis­ko – ir dar­bo, ir pra­mo­gų. Spė­ja­me ir į kon­cer­tus, ir į fil­mus Klai­pė­do­je nu­va­žiuo­ti. Va­sa­rą trum­pam į Pa­lan­gą prie jū­ros nu­le­kia­me. Šie­met net Plun­gės mies­to šven­tės ei­se­no­je kaip ūkis da­ly­va­vo­me“, – pa­sa­ko­ja apie ki­tą, pra­mo­gi­nę, gy­ve­ni­mo pu­sę pa­šne­ko­vai, o jų vei­duo­se to­kios šil­tos šyp­se­nos, kad imi ti­kė­ti: net sun­kiau­sias dar­bas tei­kia ma­lo­nu­mą, kai jis dir­ba­mas su mei­le.