
Taip sako Ukrainos lietuvis Olegas Chimičenko, jau penkis dešimtmečius gyvenantis Lietuvoje, Plungėje. Pačioje miesto širdyje, J. Biliūno gatvėje, stovintį jo namą nuo šių metų pradžios puošia ir praeivių akis traukia dar niekur nematyta dvispalvė – raudona ir juoda – vėliava. Būtent tokia vėliava XX amžiaus pradžioje buvo tapusi Stepano Banderos vadovaujamų sukilėlių, kovojusių už Ukrainos nepriklausomybę, simboliu. Praėjus beveik šimtui metų ši vėliava vėl suplevėsavo Maidano aikštėje, Kijevo centre, ukrainiečiams išėjus į gatves protestuoti prieš prorusiškų pažiūrų savo valdžią.
Tąkart įvykusi revoliucija, iki šiol vadinama Maidano vardu, atnešė vakarietiško oro gūsį į šalį, tačiau neilgam – 2022 metais taikią šalį užpuolė kaimyninė Rusija. Kaip pasakojo Olegas, ginti savo tėvynės stoję ukrainiečiai vėl ėmė kelti S. Banderos vadovautų sukilėlių įtvirtintą juodai raudoną vėliavą, simbolizuojančią Ukrainos išsivadavimo judėjimą ir revoliucinę kovą už nepriklausomybę.
Pats Olegas į Lietuvą atsikėlė 1976 metais. Atvažiavo čia pas savo išrinktąją Danguolę, su kuria susipažino Lvove, jai, jaunai chemijos studentei, atvykus atlikti praktikos. Užsimezgusi pažintis netruko peraugti į romantiškus santykius. Vyras juokiasi prisiminęs, kad atvykęs į Lietuvą kurį laiką pusiau legaliai gyveno su savo išrinktąja chemikių bendrabutyje.
Baigusi studijas jauna specialistė gavo paskyrimą į „Linų audinių“ fabriką, tad sutuoktiniai įsikūrė jos gimtojoje Plungėje. Pats Olegas 20 metų dirbo budinčiu automatiku dirbtinių odų gamykloje, vėliau – energetiku „Vičiūnuose“ ir kitose įmonėse.

Dabar plungiškis jau metus yra pensijoje, dvejus metus – našlys. Prieš kiek laiko priėmė kartu gyventi iš Ukrainos atvykusią dukterėčią Anią. Vyras bendrauja su Plungėje prieš jau beveik trejus metus, prasidėjus karui Ukrainoje, įsikūrusiais ukrainiečiais, talkina fondui „Saugus prieglobstis LT“, kuris neseniai atidarė savo filialą Plungėje, jame ukrainietės moterys riša tinklus, siuva neštuvus ir siunčia į frontą kariams.
Olegas džiaugiasi dabar turintis su kuo bendrauti savo gimtąja ukrainiečių kalba, nes nuo tada, kai įsikūrė čia, tautiečių beveik nesutikdavo. Gražus sutapimas, o gal likimo pirštas, kad jaunėlis Olego sūnus, gyvenantis Norvegijoje, ten susipažino ir sukūrė šeimą su ukrainiete.
Vyras šypsosi, kad lietuviai ir ukrainiečiai – gana panašūs, bet arčiausiai širdies jam – žemaičiai, kurie savo būdu labiausiai panašūs į jo tautiečius. Todėl ir ant jo namo sienos šalia senosios raudonai juodos ukrainiečių sukilėlių vėliavos plazdena ir istorinė Žemaitijos vėliava, vaizduojanti mešką. „Tik meška šitoj vėliavoj – be apykaklio. Istorikai sako, kad būtent tokia Žemaitijos vėliava ir turi būti. Ilgai ieškojau, kol radau ją nusipirkti. O mūsų sukilėlių vėliavą man pusseserė iš Ukrainos atsiuntė. Lietuvoj niekur tokios nemačiau iškeltos, o Ukrainoje jų yra, ypač tose vietose, kurios arčiau fronto linijos“, – teigia vyras.
„Man visada darė įspūdį tai, kokios panašios yra Lietuva ir Ukraina, mūsų net istoriniai įvykiai panašiai klostėsi. Kai dar tik ruošiausi važiuoti pirmą kartą į Lietuvą, draugai ėmė pasakoti, kad kaip pas mus banderininkai buvo, taip Lietuvoj – miško broliai. Tada mažai dar išmaniau Lietuvos istoriją ir menkai supratau, kas tie miško broliai, o dabar jau galiu pasakyti, kad mūsų abi tautos nuėjo panašų kelią.“
Olegas sako atidžiai sekantis naujienas apie įvykius jo gimtojoje Ukrainoje, visada su skaudančia širdimi priimantis žinias, kad vakarų valstybės nenori padėti jo kariaujantiems tautiečiams arba kad dalis finansinės paramos nugula aferistų kišenėse.
„Ką padarysi – visada visokių žmonių buvo, – sako jis. – Yra išdavikų ir Ukrainoje, ir Lietuvoje. Aš kaimynams sakau, kad jei rusai ateis čia, mane dėl tos vėliavos pirmą prie sienos pastatys. Bet tegul stato, nebijau. Dar tada, kai atvažiavau į Lietuvą 1976 metais, drąsiai visiems sakydavau, kad esu Bandera, nes esu iš Vakarų Ukrainos, iš Lvovo. Kiti bijojo saugumo, dar kažko, o aš drąsiai kalbėjau, kad esu ukrainietis – ne rusas.“
Parašykite komentarą