Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos nuo­tr.

A. Ta­pi­nas skai­ty­to­jams gal la­biau ži­no­mas kaip fan­tas­ti­nių ro­ma­nų „Vil­ko va­lan­da“, „Ma­ro die­na“, „Šmėk­lų mė­nuo“, taip pat po­li­ti­nio tri­le­rio „Pre­zi­den­tas“ au­to­rius, ta­čiau į pro­jek­tą „Li­te­ra­tū­ri­niai su­si­ti­ki­mai Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – paaiš­kin­kit man kny­gą!“ bu­vo pa­kvies­tas pri­sta­ty­ti sa­vo dai­lės al­bu­mų „Se­nie­ji meist­rai ir jų pa­veiks­lų pa­slap­tys“.

Pir­ma ir ant­ra šio al­bu­mo da­lys, pa­si­ro­do, ra­do­si, kaip pa­ts sve­čias sa­kė, iš „la­ten­ti­nio“, mie­gan­čio, po­mė­gio. Al­bu­mų au­to­rius pri­si­pa­ži­no, jog jam se­niai pa­ti­ko dai­lė, nors pa­ts nie­ka­da ne­ta­pė, o dai­lės pa­mo­kos bu­vu­sios tik liū­de­sys.

„Be abe­jo, – pri­pa­ži­no A. Ta­pi­nas, – dai­lė­ty­ri­nin­kai ir dai­lės pro­fe­so­riai tu­ri sa­vo nuo­mo­nę apie šiuos ma­no ban­dy­mus „ma­ty­ti pa­veiks­lus“, bet aš pa­tei­kiu sa­vą­ją“. Sve­čias ne tik pa­pa­sa­ko­jo, bet ir de­monst­ra­vo skaid­res, kaip tuos pa­veiks­lus „gliau­do“.

Dai­lės al­bu­muo­se pri­sta­to­mi se­nie­ji meist­rai (nuo XIII iki XIX a. vi­du­rio). Au­to­rius pa­sa­ko­jo, kad jam vi­sa­da bu­vę nuo­sta­bu, kaip tais lai­kais, kai ne­bu­vo nei nor­ma­laus ap­švie­ti­mo, nei nor­ma­lių da­žų, bu­vo įma­no­ma su­kur­ti to­kius kū­ri­nius, kaip tai da­rė Ra­fae­lis, Mi­ke­lan­dže­las, Tin­to­re­tas, Džor­džo­nė, Ka­ra­va­džas ir ki­ti.

Pra­dė­jęs ak­ty­viai do­mė­tis, skai­ty­ti kny­gas, dai­lės al­bu­mus, A. Ta­pi­nas su­pra­to, kaip neį­do­miai, „sau­sai“ to­se kny­go­se ra­šo­ma, kad tos kny­gos skir­tos dai­lę la­bai ge­rai iš­ma­nan­tiems, o ne ei­li­niams žmo­nėms. A. Ta­pi­nas no­rė­jo ki­to­kios kny­gos, ki­to­kio dai­lės al­bu­mo.

Sve­čias per daug ne­si­ste­bi, kad jo al­bu­mai skai­to­mi ir bib­lio­te­ko­se: „Tos kny­gos tik­rai pa­vy­ku­sios. Pa­vy­ku­sios to­dėl , kad jas skai­tant leng­va su­pras­ti, jog ir pa­čiam kny­gos au­to­riui la­bai įdo­mu, kas ten pa­ra­šy­ta. Aš tik­rai la­bai no­rė­jau pa­pa­sa­ko­ti žmo­nėms vi­sas tas is­to­ri­jas“.

Po ren­gi­nio – il­giau­sia skai­ty­to­jų ei­lė gau­ti au­tog­ra­fą į įsi­gy­tą A. Ta­pi­no dai­lės al­bu­mą ir iš ren­gi­nio išei­nan­čių­jų žo­džiai: „Ačiū už ste­buk­lą! Ar ži­no­te, kad da­ro­te ste­buk­lus?!“.