Arvydo ir Arūno Vaičkų asmeninių albumų nuotr.

Vieną liepos pradžios vakarą Alsėdžių miestelis trumpam tapo gyvos muzikos širdimi. Parapijos salėje vykusiems šokiams grojo broliai Arūnas ir Arvydas Vaičkai – žemaitiško roko atlikėjai, kurie savo dainomis neša meilę Žemaitijai net toli už jos ribų.

Meilė muzikai – nuo pat lopšio
Nors gyvenimas brolius išblaškė po skirtingas Europos šalis, sugrįžę į gimtinę jie tampa tais pačiais vaikystės Alsėdžių berniukais – nuoširdžiais, šiltai besišypsančiais, kalbančiais be menkiausio akcento gimtąja žemaičių tarme. Jų dainose – tėvų dvasia, senelių istorijos, bočiaus grojama smuiko melodija ir visa tai, kas neleidžia pamiršti, kas esi ir iš kur atėjęs.

Muzika brolių namuose skambėjo nuo mažumės. Tėvas grojo gitara, senelis – smuiku, mama ir dainavo, ir giedojo bažnyčios chore.

Giminės susibūrimai virsdavo tikromis muzikos šventėmis – skambėdavo dainos, o du broliukai, būdami vos ketverių–penkerių (tarp brolių – vienerių metų skirtumas), jau drąsiai stypsojo šalia grojančiųjų, bandydami atkartoti jų judesius. Ši vidinė aistra muzikai augo kartu su jais – kaip šaknis, kurios neišrausi.

Arvydo ir Arūno Vaičkų asmeninių albumų nuotr.

„Mums muzika buvo kasdienybė. Mama, grįžusi iš naktinės pamainos Telšių „Masčio“ fabrike, dažnai rasdavo mus grojančius ir pykdavo, kad negali normaliai per mus pailsėti. Tada mes eidavom iš trobos ir grodavom daržinėj užsikabinę duris. Net nagai kruvini būdavo“, – prisimena Arvydas.

Broliai ne tik dainuoja žemaitiškai, bet ir pasakoja legendomis tapusias Žemaitijos krašto istorijas. „Bočius, kuris gyveno netoli Luokės, mums, vaikams, pasakodavo apie Tadą Blindą, kad jis buvo ne koks nors plėšikas, bet teisingumo ieškotojas. Ką atimdavo iš turtingųjų – atiduodavo vargšams, – prisimena Arūnas. – Valdžia negalėjo su juo susidoroti, nes žmonės jį mylėjo, būtų sukilę, todėl paskleidė melą, kad Blinda apiplėšė Luokės bažnyčią. Tada kaimiečiai patys jį nužudė, kai šis atvyko į jomarką. Tai bočiui pasakojo jo tėvai, šiems – jų tėvai, taip ir išliko tas maištininkas gyvas atminty. Gal ir mes ta dvasia persiėmę, negalim nurimti“.

Vingiuoti gyvenimo keliai
Vaikystę ir jaunystę broliai leido Alsėdžiuose. Vyresnysis Arūnas po 8-ių klasių įstojo į Plungės statybos technikumą, vėliau baigė teisės mokslus Vilniuje, Mykolo Riomerio universitete, kuris tada vadinosi Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus filialu. Taip pat atbuvo dvejus metus okupantų armijoje, po to pakviestas brolio atvyko Anglijon. Šioje šalyje gyvena ir dabar. Ten pat įsikūrė ir dukros Oresta ir Greta, kurios dovanojo jam porelę anūkų Harisoną ir Mazikyn Eleną.

Dabar Arūnas džiaugiasi antrąkart vedęs ukrainietę iš Dnipro Olgą, su kuria susilaukė sūnaus Eriko ir dukters Kamilos Rose.

Arvydas po vidurinės baigimo buvo pašauktas į tarnybą sovietų armijoje, po to pasuko verslininko ir muzikos kūrėjo bei atlikėjo keliu. Jam likimas lėmė daugiau negu Arūnui pasiblaškyti po pasaulį: apie penkerius metus gyveno ir dirbo Anglijoje, dešimtmetį – Ukrainoje, o paskutiniuosius 10 metų su žmona ukrainiete iš Mariupolio Aliona yra įsikūrę Ispanijoje. Turi sūnų Jevgenijų ir anūką Leo.

Roką kuria abu
Broliai muzikuoja ne tik kartu, bet ir atskirai. Arvydas nuo pat jaunumės buvo kviečiamas kaip puikus gitaristas groti įvairiose grupėse. Kažkada net su folkloro ansambliu vyko gastrolių į Lenkiją.

Dabar abu broliai groja grupėje „Bro’s Vaičkus&Co“, kurios lyderis yra Arvydas. Be to, pastarasis groja ir grupėje „Imigrants“ Ispanijoje – jos kolektyvas tarptautinis, tad atliekamos dainos įvairiomis kalbomis.

Arvydo ir Arūno Vaičkų asmeninių albumų nuotr.

„Muzika man gimsta iš jausmo: pirma ateina melodija, kuri turi gerai skambėti net be žodžių“, – atskleidžia Arvydas. O Arūnas sako, kad jam būna visaip: kartais pirmiausia atsiranda žodžiai, kartais – melodija. Bet paskutinius akcentus dainos atlikime visada deda Arvydas, nes jis yra grupės lyderis ir apie kūrybą išmano geriausiai.

Vyrai pasakoja, kad žemaitiška daina „Pondeivs yr mūsa pusie“ gimė jiems abiems. Bet nesisekė jos įrašyt, vis strigo kažkas. Tada Arvydas pakeitė frazę „pasimelskem bieda esont“ į „pasimelskem ne tik bieda esont“ ir viskas sugulė į savo vietas. Daina įsirašė lengvai ir jos populiarumas socialiniuose tinkluose viršijo visus brolių lūkesčius.

Arvydo ir Arūno Vaičkų asmeninių albumų nuotr.

Talentingi maištininkai
Rokeriai Vaičkai nuo pat jaunystės pasižymėjo kaip maištininkai. „Antis“, džinsai, odinė liemenė ant nuogo kūno, atvira kritika sistemai… Muzika jiems buvo laisvės forma. Dar jaunystėje grojo giminių sueigose, sąskrydžiuose, kartą net vestuvėse, kai netikėtai teko pavaduoti muzikantus. Tąkart skambėjo užsienietiška muzika, kuri tuomet buvo drąsus žingsnis. Bet broliams drąsos niekada netrūko.

Vos prasidėjus Sąjūdžiui, pirmieji išstojo iš komjaunimo. Arvydas mokykloje pamokų metu tyčia nuėjo į bažnyčią ir už tai buvo išmestas iš organizacijos. Arūnas komjaunuolių susirinkime atvirai pareiškė, kad traukiasi savo noru, ir čia pat paragino kitus daryti tą patį. Dėl to kilo triukšmas, atvykusi komisija tyrė „atvejį“, bet, matyt, jau jautė ateinančias permainas, Sąjūdį, tai nieko nepadarė, nenubaudė.

Pasirodymai – nuoširdūs ir jausmingi
Arvydas akcentuoja, kad norint gerai groti, reikia kasdien repetuoti, negalima daryti pertraukų, nes tada menksta koncertų kokybė. Visada scenoje ekstravagancija ir išskirtine išvaizda pasižyminčiam alsėdiškiui jaunystėje teko groti su žinomais atlikėjais Virgiu Pažemecku, Kęstučiu Jablonskiu, taip pat įvairiose grupėse, iš jų sėmėsi patirties. Išvykęs į užsienį niekada nepaliko muzikos, vis kažkur grodavo. Londone kartą net buvo pakviestas koncertuoti su populiaria britų grupe.

Rokeriui taip pat labai svarbus scenos judesys, įvaizdis. Jo brolis Arūnas visai rimtai sako: „Arvydas liepia mums nuolat kažką daryt, judėt. Jei scenoje stovi kaip menturis, nuo jo gauni velnių!“

Pirmasis jų pasirodymas užpernai Alsėdžiuose, per miestelio šventę, buvo lyg gaivaus vėjo gūsis. Iš pradžių stebėjosi visi – kaip čia šokti pagal tokią negirdėtą, viską užgožiančią roko muziką?! Šventės dalyvių pasimetimą pastebėjo ir patys broliai, tai jiems kėlė šypseną – tarsi būtų atnešę kažką netikėto. Taip ir buvo, bet atgavę žadą susirinkusieji atsipalaidavo, kartu su grupe ėmė traukti iš jaunystės žinomas dainas, šokti.

Broliai ne tik muzikuoja, bet ir domisi Žemaitijos istorija, siekiančia seniausius laikus. Jų dainos, parašytos žemaičių kalba, yra tarsi meilės laiškai gimtajam kraštui. Visas jas „Bro’s Vaičkus&Co“ išdainavo šią vasarą Lietuvoje turėtuose koncertuose ir žada sugrįžti koncertuoti spalio mėnesį.

Vaizdo įraše – brolių Vaičkų atliekama daina