Simonos Stuopelytės nuotr.

Nuo praėjusių metų VšĮ „Plungės Cyruliui“ vadovauja miškininkas Mindaugas Preibys. Jis pakeitė šios įstaigos įkūrėją ir ilgametę vadovę, Plungės garbės pilietę Vandą Bendorienę. Šios moters plungiškiams pristatinėti nereikia, o štai M. Preibys viešumoje dar retai matomas, todėl buvo įdomu susipažinti ir tuo pačiu išgirsti, kokiomis nuotaikomis šias šventes pasitinka vaikų dienos centras bei jo lankytojai. Jaukiai susėdus prie arbatos ir spragsinčio židinio apie tai kalbėjomės su daugiamete šios įstaigos vaikų užimtumo vadovė Audrone Kiseliova ir direktoriumi M. Preibiu.

– Gal galite papasakoti, kiek vaikų kasdien lankosi dienos centre ir kuo jie čia užsiima? Audronė K. – Vaikų sąraše yra 30, iš jų 10 turi specialiųjų poreikių. O per dieną ateina vidutiniškai apie 23. Pirmenybė teikiama socialinės rizikos šeimoms. Vaikų amžius yra nuo 6 iki 18 metų. Pas mus jie išbūna nuo pamokų pabaigos iki 17 val. vakaro.
Atėję pirmiausia papietauja. Turime kulinarų būrelį, kurio metu mokomės gaminti maistą. Pavyzdžiui, vakar gaminomės vištienos patiekalą: kas pjaustė morkas, kas lupo bulves – buvo įdarbinti visi. Jei negaminam, einam pavalgyti į kavinę. Po to vaikai ruošia pamokas, žaidžia, bendrauja.
Kiekvieną penktadienį vaikai patys tvarko patalpas, vyresnieji parneša malkų. Tvarkomės kaip namie, valytojos nesamdome. Užsiimdami namų ruoša, gamindami maistą ugdome socialinius įgūdžius.
Na, o laisvu metu lankomės įvairiose edukacijose, važiuojame į stovyklas. Šiltuoju metų laiku vaikai smagiai leidžia laiką mūsų dideliame kieme: žaidžia krepšinį, sportuoja, iškylauja. Turime sporto kambarį, stalo tenisą. Veiklos tikrai pakanka visiems. Esame kaip tikra didelė šeima.
Pamenu, vienu metu esame turėję net 78 vaikus. Sunkiai besutilpdavome, todėl buvome gavę leidimą naudotis ir parapijos sale. O per visą „Cyrulio“ gyvavimo laikotarpį, nuo 2000-ųjų, jau esame turėję beveik 1,5 tūkst. auklėtinių.

Simonos Stuopelytės nuotr.

– O kaip jiems sekasi visiems sutarti? Juk amžiaus skirtumas toks didelis. Audronė K. – Būna įvairiausių situacijų, pavyzdžiui, kartais broliai ir seserys pasibara tarpusavyje, bet jeigu kažkas iš kitų užkliūna vieną iš jų – tada jau laikykis. Žinoma, patiems vyriausiems kartais darosi nuobodu, todėl paraginame juos užsukti į Atvirą jaunimo centrą. Kai mes 17 val. baigiam darbą, jie sėda į autobusą ir tiesiu taikymu ten. O mes džiaugiamės, kad jie būna užimti ir nesišlaisto gatvėse.

– Audrone, pasidalinkite, kas jums labiausiai yra įstrigę į širdį iš darbo su vaikais. Audronė K.-Visko yra tekę matyti ir patirti. Džiaugiamės, kad savo darbe galime būti gražių istorijų liudininkais, pavyzdžiui, kai dėl priklausomybės alkoholiui motinystės teisių netekusi moteris sugeba atsitiesti ir susigrąžinti savo vaikus. Tokios istorijos įkvepia.
Bet būna ir kitokių istorijų. Yra tekę pasitikti vaikus su policijos pareigūnų palyda. Juokingiausia, kad prisidirbę jie norėjo eiti ne namo, bet į „Cyrulį“. Arba kartą neklaužados kaimynystėje užsikorė ant šiltnamio stogo ir jį sulaužė. Žinoma, po to turėjo ne tik jį sutvarkyti, bet ir atsiprašyti savininkų. Smagu, kad tokių situacijų nebuvo daug ir kad jos baigėsi su pamokomis vaikams – jie daugiau tokių nusižengimų nebekartojo.

– Matau, kad čia esate įsikūrę tikrai jaukiai, kaip Audronė sakė – kaip tikruose namuose. Klausimas direktoriui – kaip jums sekasi išlaikyti organizaciją, iš kur gaunate lėšų? Mindaugas P. – Malkomis, nuoma, komunalinėmis išlaidomis bei vaikų poreikiais rūpinamės patys. Taip pat turime išlaikyti ir darbuotojus: šiuo metu dirba dvi vaikų užimtumo vadovės ir viena socialinė darbuotoja. Dažniausiai malkomis pasirūpinu aš. Būna, kad pats paremiu ir išvykas vaikams ar edukacijas. Visoms kitoms išlaidoms lėšos – iš Vyriausybės ir Savivaldybės. Turime ir daugiamečius rėmėjus iš Švedijos, kitų geradarių.
Audronė K. – Seniau buvo lengviau išsilaikyti nei dabar, dabar kainos nebe tos. Lietuvoje yra 508 vaikų dienos centrai, kurie bendrai savo veiklai gauna 8,5 milijono eurų. Suma ta pati jau daug metų, o centrų kiekis ženkliai išaugęs. Todėl viliamės, kad tik būtų tų rėmėjų ir bendraminčių.

– Mindaugai, pagal specialybę esate miškininkas. Spėju, kad nuo tada, kai perėmėte „Cyrulio“ vairą, jau spėjote surengti ne vieną išvyką į mišką. Mindaugas P. – Tikrai taip. Aš vaikus jau 15 ar 20 metų su miškais pažindinu. Turėjau kolegą, kuris labai domėjosi ornitologija, tai mes kartu vesdavome edukacijas: keldavome inkilus, rengdavome viktorinas, miško terapijas. ir su cyruliukais jau kelis kartus važiavome į miško stovyklavietę, kurioje yra krepšinio aikštelė, pavėsinė. Ten jiems labai patinka: užsiimame sportu, kepame dešreles, smagiai leidžiame laiką kartu. Vaikams tikrai labai patinka gamtoje, ypatingai tiems, kurie gyvena mieste.

M. Preibio asmeninio albumo nuotr.

– Ankstesnė direktorė Vanda Bendorienė „Cyruliui“ vadovavo 25-erius metus. Gal galite papasakoti, kaip jūs atėjote dirbti į šią įstaigą ir ar planuojate likti čia ilgam? Mindaugas P. – Sykį buvome bendruose pietuose kartu su Vanda, kur gvildenome temą apie pagalbą kitam. Taip ir susipažinome. Ji minėjo, kad ruošiasi uždaryti šią įstaigą, nes nėra, kam ją perduoti. Šis darbas tikrai ne dėl pinigų, o labiau dėl savanorystės, noro padėti. O ar ilgam čia esu… Laikausi tokios minties, kad viskas yra laikina šioje žemėje. Jei ne aš, atsiras kas nors kitas, geresnis…

– Vis dėlto kodėl pasirinkote darbą su vaikais? Mindaugas P. – Sykį teko patirti vieną įvykį, susijusį su vaikais, kuris mane labai sukrėtė ir iki šiol liko atminty. Tai turbūt irgi prisidėjo prie apsisprendimo. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi matyti skriaudžiamus ar vargstančius vaikus– O kaip jums pavyko adaptuotis šiame kolektyve ir apskritai naujoje sferoje? Kaip kolektyvas priėmė jus?
Mindaugas P. – Oficialiai pradėjau čia dirbti šių metų sausio 1-ąją, tačiau domėtis šia veikla ėmiau dar nuo užpraėjusios vasaros. Jau ne vienerius metus esu pažįstamas su „Carito“ veikla, nesvetima man ir savanorystė. O atėjęs čia pasakiau moterims, kad netrukdysiu dirbti. Nesu pedagogas, kad galėčiau tiesiogiai dirbti su vaikais. Su jais daugiau pabendrauju, kai tenka kartu išvykti į ekskursiją ar kokią edukaciją. O šiaip su kolektyvu tariamės apie planus, projektus. O nutarę ir veikiame.
Audronė K. – Buvusi direktorė sykį užsiminė susipažinusi su įdomiu žmogumi, kuris gal perimtų jos darbą. Pirmiausia ji pasiūlė perimti įstaigos vairą man. Jei mano amžius būtų kitoks, būčiau sutikusi, galų gale, turiu daug patirties šiame darbe. Mindaugas tik atėjęs to paties pasiteiravo – gal sutikčiau vadovauti. Kai atsisakiau, paklausė, ar apskritai noriu toliau čia dirbti. Nes buvo iškilęs klausimas dėl organizacijos uždarymo. Vėliau, kai atėjo čia apsidairyti, paklausė – o ką jūs čia veikiat? Tada paėmiau jį už parankės ir pasakiau – eime. Nuėjome pas vaikus, aprodžiau patalpas, viską papasakojome.
Be šių patalpų, kurias matote, turime kitas, kur laikome švedų atvežtą labdarą – drabužius, baldus. Dalinamės tuo su sunkiai besiverčiančiom šeimom. Taip pat apačioje yra sporto kambarys, stalo teniso stalas vaikams.

– Ar tiesa, kad seniau, jei kam reikėjo pagalbos, priimdavo viską su džiaugsmu ir padėka, o dabar žmonės jau yra išrankūs? Audronė K. – Taip, tikrai jaučiasi tie pokyčiai. Yra buvę ir taip, kad viena šeima paprašė lovų, ieškojom jų, bendravom su rėmėjais, organizavom parvežimą. O tada tie prašytojai ėmė ir persigalvojo. Buvo apmaudu, tiek laiko sugaišta. Visa laimė, kad tų lovų išmesti nereikėjo – padovanojome kitiems.

– Matau ant stalo gražių kalėdinių atviručių. Kaip suprantu, cyruliukai jau atidarė kalėdines dirbtuvėles? Audronė K. – Taip, Kalėdų metas pas mus tikrai yra ypatingas. Šiemet jau septintus metus iš eilės dalyvaujame akcijoje „Vaikų svajonės“ ir kviečiame visus geros valios žmones prisidėti prie mūsų vaikų svajonių išsipildymo. Vienam reikia batų, kitas nori kažkokio žaislo, trečias – tiesiog saldumynų. Laimei, turime ištikimų nuolatinių rėmėjų, kurie jau skambina ir klausia, kokių dovanų vaikams nupirkti arba kiek pinigų dovanoms skirti. Yra tekę eiti į batų parduotuvę kartu su mergaite ir padėti jai išsirinkti kokybiškus šiltus žieminius batus.
Surinkti dovanas trisdešimčiai vaikų – išties nemažas darbas, bet viską atperka jų džiaugsmas. Kviečiame ir kitus prisidėti prie šios akcijos, paskambinkite mums telefonu +370 600 2290 arba parašykite el. paštu mindaugaspreibys9@gmail.com.

– Ačiū jums už pokalbį. Labai malonu matyti, kad dirbate iš pašaukimo, kad stengiatės ir mylite vaikus. Linkime jums sėkmės darbuose ir kuo daugiau rėmėjų, kad tokia prasminga veikla plėstųsi ir žydėtų.

Simonos Stuopelytės nuotr.