Sekmadienį anapilin iškeliavo kompozitorius, muzikantas, Plungės garbės pilietis Andrius Kulikauskas. Jam buvo 73-eji.

A. Kulikauską, dažnai vadintą tiesiog maestro, ligos užklupo 2015 metų pabaigoje, kuomet jį ištiko insultas. Dar po metų kompozitoriui buvo diagnozuotas tarpuplaučio vėžys. 2018 metų pabaigoje, duodamas interviu „Žemaičio“ laikraščiui, kraštietis pasidžiaugė, kad liga įveikta, jis pats jaučiasi gerai ir po truputį grįžta prie savo kūrybinių sumanymų įgyvendinimo.

A. Kulikauskas gimė 1951 metų liepos 30-ąją Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje. Dar mažas būdamas – 1954 metais – su tėvais persikraustė į Plungę. Baigęs Plungės muzikos mokyklos akordeono klasę, tuomet šešiolikmetis vaikinas išvažiavo į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, tačiau jos nebaigė. Grįžo į Plungę ir dirbo Kultūros namų estradiniame ansamblyje, vėliau jam vadovavo.

Nuo 1973 m. A. Kulikauskas buvo populiaraus estradinio ansamblio „Vilniaus aidai“ muzikantas ir vadovas. Vėliau su Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“. Nuo 2001 m. buvo Keistuolių teatro muzikos vadovas.

Vėliau sekė darbas Lietuvos televizijoje, dalyvavimas spektakliuose, koncertavimas su su skirtingais atlikėjais ir solo. Jis sukūrė muziką daugeliui animacinių ir vadybinių filmų, parašė kelias dešimtis muzikos kūrinių ir aranžuočių Nacionalinio dramos, Keistuolių teatro, Vilniaus jaunimo, Klaipėdos dramos, Šiaulių dramos, Vilnius mažojo, Vilniaus ir Kauno lėlių teatrų spektakliams.

Net ir pasiekęs profesinių aukštumų, išliko savo krašto patriotas. Už tai 2016 metais jam suteiktas Plungės garbės piliečio vardas. Tai – vienas iš daugybės įvertinimų ir apdovanojimų, papuošusių dabar jau Amžiną Atilsį A. Kulikausko biografiją. Pats maestro, 2018 metais duodamas interviu „Žemaičiui“, sakė šių apdovanojimų nesureikšminantis.

Pagerbiant A. Kulikauską ir jo nueitą ilgą kūrybinį kelią, kviečiame dar kartą prisiminti šį mūsų, deja, jau paskutinį, pokalbį.

Iš 2018 m. spalio 30 d. „Žemaičio“ numerio

Ne taip seniai paskelbta 40 asmenų, pretenduojančių gauti Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Tarp jų – ir Plungės garbės pilietis, kompozitorius bei muzikantas Andrius Kulikauskas. Dar pernai vyras kovojo su sunkia onkologine liga, bet dabar „Žemaičiui“ jis sakė, kad šis juodasis jo gyvenimo etapas – jau praeity, o galva vėl pilna kūrybinių idėjų. „Kas bus, tas bus, bet žemaitis nepražus“, – linksmai juokėsi pašnekovas ir sutiko, kad būtų laikas surengti koncertą ir Plungėje, mat nuo tada, kai paskutinį kartą koncertavo savo beveik gimtajame mieste, prabėgo jau penkeri metai.

– Šiemet Prezidentė Dalia Grybauskaitė jums įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį, o dabar dar esate nominuotas ir Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Tiesa, nebe pirmą kartą, bet gal šis kartas nemeluos?

– Jau buvo tų nominacijų… Per daug nesureikšminu. Smagu, kad mane prisimena, jog yra toks hipis pensininkas, kaip aš pats save vadinu. Vadinasi, dar nesu visai apsamanojęs. Bet kartu tai lyg ir koks įpareigojimas, jog turiu ir toliau dirbti, groti, kurti – daryti tą, kas buvo liepta man dar mažam esant.

– O kas jums tą liepė?

– Tas, kuris sėdi aukštai (juokiasi – aut.).

– Bet nesakykit, kad nėra malonu, jog kažkas pastebi, nominuoja, apdovanoja…

– Taip, malonu, bet žinot… Nesijaučiu didelė žvaigždė. Apdovanoja – gerai, ne – irgi gerai. Didelių lūkesčių neturiu. Kažkas teikia toms nominacijoms, vadinasi, dar nesu visai užmirštas.

– Kad nesate ir tikriausiai nebūsite užmirštas, parodė tai, kiek daug draugų ir bičiulių, pasklidus žiniai apie jūsų ligą, susitelkė ir ištiesė pagalbos ranką – surengė net du paramos koncertus. Vadinasi, gyvenate vadovaudamasis teisingais principais.

– Tikrai, tie koncertai man buvo didžiulis netikėtumas, tiek Plungėje, tiek Vilniuje. Jie abu labai sujaudino. Man net sunku rasti žodžių apibūdinti, kaip jaučiausi apie tai išgirdęs.

– O kaip šiandien jaučiatės? Ar liga jau pasitraukė?

– Dabar jau viskas gerai, liga įveikta. Anksčiau turėdavau tikrintis kas tris mėnesius, dabar leidžia kas pusę metų atvykt pasirodyt. Laimei, nieko blogo manyje jau neberanda. Tas brūdas buvo užmigdytas, o aš stengiuosi daryti viską, kad jis ir toliau miegotų.

– Metėte rūkyti?

– Visiškai dar nenumečiau, ryte po kavos puodelio ar po pietų dar leidžiu sau užtraukti dūmą, bet tikrai tiek neberūkau, kaip anksčiau. Seniau nė nepastebėdavau, kaip peleninė prisipildydavo. Taip buvau įpratęs. Netgi atrodydavo, jog neužsirūkius į galvą neateina jokios mintys. Bet čia toks blogas įprotis. Dabar jau matau, kad galima gyventi, mąstyti, kurti ir be cigaretės dantyse. Mano planas – ateity iš viso be jų apsieiti.

– Gydytojai turbūt grūmoja pirštu, išgirdę, kad vis dar leidžiate sau užsirūkyti?

– Keisčiausia, kad ne. Gal man tiesiog pasisekė sutikti tokius gydytojus, kurie nelipa ant to skaudulio ir nedaro spaudimo.

– O ką dar jūsų gyvenime pakeitė liga?

– Ji man buvo lyg koks signalas, siųstas paties likimo, perspėjimas, kad turiu spausti stabdžius. Nors iš prigimties esu tinginys, gyvenimas taip klostydavosi, kad nebūdavo kada per daug tinginiauti. Yra buvę, kad per mėnesį tekdavo sugroti net iki 40 koncertų. Čia sovietmečiu. Būdavo, koncertuoji kokiam mieste, permiegi to miesto viešbutyje, o ryte trauki į kitą miestą. Ir taip – diena iš dienos kokį mėnesį. O kur dar kelionės po plačiąją Tarybų Sąjungą. Sveikatos tai nepridėjo. Ateina metas, kai daugiau nebegali tokiais tempais varyti.

– Bet ir sėdėti sudėjus rankas turbūt irgi neišeina?

– Minčių ir planų yra daug. Galvoju apie naują albumą, be to, jaučiuosi esantis skolingas vaikams. Būna, skambina muzikos mokytojai, sako, kad vaikams labai trūksta muzikos, o aš sakau, kad turiu sukūręs tų dainų, tik stalčiuj guli, laukia savo valandos. Ir pradėtą roko operą tame stalčiuje rasčiau. Bet dabar nebeskubinu įvykių. Mano gyvenimo filosofija tokia, kad turi sulaukti tinkamo momento. Tada viskas lyg savaime klostosi. Esu paskutinės minutės meistras. Kaip tas gaisrininkas, kuris lekia, kai jau dega. Ir anksčiau būdavo – skambina, teiraujasi, kada bus baigtas darbas. Klausiu, kada reikia baigti, o man sako, kad jau vakar reikėjo (juokiasi – aut.). Tada sėdžiu per naktį.

– Bet koncertinės veiklos turbūt neatsisakėte?

– Tikrai ne. Be jos dabar turbūt ir negalėčiau. Bet taip nebesiplėšau. Va, neseniai koncertavome su Kostu Smoriginu Vilniaus mokytojų namuose.

– O gerbėjus kituose miestuose ar aplankote? Net Plungėje, kur užaugot, paskutinį kartą savo koncertą surengėte prieš 5-erius metus.

– Man sunku Plungėje, nes užlipi į sceną ir matai, kad beveik visi veidai – pažįstami. Tada stuburas įsitempia, imi jaudintis, prakaitas žliaugia. Kitur nuvykęs, kur nieko nepažįsti, gali jaustis laisviau, o savam krašte… Nors jau turbūt reikėtų ir čia kokį koncertą surengti. Kažkada skambino iš Plungės knygyno, sakė rengia bardų vakarus. Tada taip ir nesusitarėme, bet jei dabar paskambintų…

Aš esu toks, kad pats per daug nesisiūlau, su kitų miestų kultūros centrų direktoriais į bičiulystę nelendu. Jei skambina, teiraujasi manęs, žiūriu, ar būsiu laisvas tą dieną. Jei neskambina, tai ir nereikia.

– Giminaičių Plungėje dar turite?

– Yra ir brolis, ir brolienė. Ir pusbrolių yra aplink Plungę. Ar dažnai aplankau? Ne taip dažnai, kaip norėčiau. Kartais pasvajoju, kaip būtų gerai pamedituoti Platelių ežere, paplaukioti valtele pasiėmus meškerę. Bet kai suskaičiuoji, kiek turėsi sugaišti laiko, kol pasieksi tą Plungę ir Platelius. Vis tik ne iki Trakų važiuoti. Tai kažkaip ir susilaikai. Sakau, vis per tą mano tinginystę.

Bet Plungės ir plungiškių neužmirštu. Su dideliu liūdesiu sutikau žinią, kad Amžinybėn išlydėtas mano geras bičiulis Gintas (Vaitkevičius – aut.). Sykį taip sutapo, kad mudu abu gulėjom Santaros klinikose. Skambinau jam, norėjau aplankyti, bet išgirdau, kad lankytojai pas jį neįleidžiami. Taip ir likome nepasimatę. Labai labai gaila. Puikus žmogus buvo. Bet tokių, matyt, reikia ir ten, danguje.

– Jums pačiam kovojant su onkologine liga buvo labai keista matyti nuotraukas, kuriose esate be savo atributų – barzdos ir vešlios šukuosenos. Ar jau atgavote savo sceninį įvaizdį?

– Taip, barzda ir plaukai jau ataugo. Vėl tapau panašus į save. Sakot, dabar madoj turėti barzdą? Gal ir taip. Matyt, kažkoks jaunimo judėjimas. Bet aš jokių madų nesivaikau. Ta barzda kažkaip savaime prilipo, matyt, vėl per tą pačią tinginystę. Sūnus kažkada buvo padovanojęs kvietimą į vyrų saloną, kur gražiai apkerpa, iškedena barzdą, dar cigaru ir konjaku pavaišina. Bet taip ir nenuėjau. Ne man tokios vietos. Niekas kitas taip gerai nepasirūpins manąja barzda kaip žmona. Šiuo klausimu tik ja pasitikiu (juokiasi – aut.).