Nuotrauka iš asmeninio Neritos Pokvytytės albumo

Šią savaitę šalies žiniasklaidoje viena pagrindinių temų buvo dabar jau buvusio finansų viceministro socialdemokrato Valentino Gavrilovo paskyra rusų socialiniame tinkle „VKontakte“, kur jis dalijosi Sovietų Sąjungą ir Rusijos karinę galią šlovinančiomis dainomis. Šį faktą iškėlus į viešumą viceministras teisinosi, kad jo paskyra – sena, o jis pats dirbantis tik Lietuvai, tačiau antradienio vakare išplatinta žinia, kad V. Gavrilovas traukiasi iš viceministro pareigų.

Žinutės apie tai šią savaitę mirgėjo visuose žiniasklaidos kanaluose, tačiau mažai kur buvo paminėta, jog viceministro kėdę „išklibino“ mūsų kraštietė, iš Aleksandravo kilusi, o dabar Vokietijoje gyvenanti operos solistė Nerita Pokvytytė. Teiravomės atlikėjos, kaip jai, meno pasaulio žmogui, pavyko užčiuopti šalies saugumui grėsmę kėlusio, aukštas pareigas ėjusio V. Gavrilovo simpatijas priešiškai nusiteikusiai mūsų kaimynei.

– Nerita, kaip išsirutuliojo visa ši istorija su viceministru? Gal teko pažinoti jį asmeniškai?
– Valentino Gavrilovo asmeniškai nepažinojau, apie jį išgirdau per socialinius tinklus, kai kilo kritika dėl jo siūlymo minėti gegužės 9-ąją – Pergalės dieną, kurią pompastiškai švenčia Rusija, užuot prisijungus prie Europos šalių, mininčių Antrojo pasaulinio karo pabaigą gegužės 8-ąją.

Man tai pasirodė įdomu, todėl nusprendžiau pasidomėti daugiau. Kartais stebiu, ką skelbia prokremliškų pažiūrų politikai bei visuomenės veikėjai, todėl paieškojau ir V. Gavrilovo paskyros rusiškame socialiniame tinkle „VKontakte“. Tiesiog iš smalsumo. Neradau nieko ypatingo, išskyrus labai iškalbingą viceministro pasidalintą grojaraštį, pilną sovietinės ir prorusiškos propagandinės muzikos – nuo Sovietų Sąjungos ir Rusijos himnų iki karo tematikos dainų apie Rusiją ir jos „didybę“.

ELTOS nuotr.

V. Gavrilovas skelbė tokias dainas kaip „За тебя, Родина-мать“, „Россия, моя Россия!“, „Гимн России (рок-версия)“, „ Сделан в СССР“, „ Артиллерия бьет по своим“ ir panašiai.

Atsižvelgiant į šiandieninį geopolitinį kontekstą ir Lietuvos istorinę patirtį, tokie dalykai negali būti ignoruojami. Pasidalinau šia informacija socialiniuose tinkluose, ir iš to užvirė diskusijos. Galiausiai tai sulaukė ir žiniasklaidos dėmesio, mane pakalbino Lietuvos radijo žurnalistė Asta Martišiūtė. Tema išplito, visa ši istorija pasiekė aukščiausius politinius sluoksnius. Šiandien V. Gavrilovas jau atsistatydinęs. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad viskas taip išaugs.

– Kaip vertinate dabar jau buvusio viceministro pasiaiškinimus, kad minėta jo paskyra „VKontakte“ – sena, ir kad jis išskirtinai dirba tik Lietuvai ir jos naudai?
– Manau, kad tokie pasiteisinimai yra pernelyg patogūs ir pavėluoti. Jei paskyra buvo sena ir nebeaktuali, kodėl ji vis dar egzistavo su visu turiniu – skandalingu grojaraščiu, atitinkančiu šiandieninę Rusijos propagandą? Be to, jei žmogus nuoširdžiai dirba Lietuvai, jis turi aiškiai suvokti, kokią reikšmę turi tam tikri simboliai mūsų šalies istoriniame ir politiniame kontekste.

Be to, Gavrilovo pasisakymai apie gegužės 9-osios šventimą ar dar senesni akibrokštai – pritarimas raginimams stabdyti Astravo atominės elektrinės blokadą, siūlymas nedidinti Lietuvos kariuomenės finansavimo, atskleidė tam tikrą jo pasaulėžiūrą, kuri yra nesuderinama su atsakingomis pareigomis Lietuvos valstybės institucijose.

Šiais laikais ypač svarbu, kad aukšto rango pareigūnai ne tik deklaruotų lojalumą Lietuvai, bet ir suprastų, jog visuomenė nepakančiai žiūri į bet kokius prorusiškus naratyvus, nes jie kelia realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Gavrilovas savo elgesiu ir pasirinkimais sukėlė visuomenės nepasitikėjimą, ir ši situacija tik dar kartą įrodė, kad žmonės Lietuvoje yra pilietiškai budrūs bei neabejingi tam, kas vyksta jų valstybėje.

– Labai gražus ir prasmingas faktas, kad į V. Gavrilovo paskyrą dėmesį atkreipė žmogus iš meno pasaulio. Galima atspėti, kad gana aktyviai domitės politika, esate aktyvi, pilietiška ir patriotiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu. Ar neklystu?
– Taip, tikrai neklystate. Manau, šį pilietiškumą ir patriotiškumą įskiepijo mano šeima. Močiutė išmokė mylėti Lietuvą ir nuolat primindavo, kaip svarbu nepamiršti mūsų šalies istorijos, o tėvas skatino domėtis politika, istorija, literatūra, geografija ir teatru. Močiutės pasakojimai apie Antrojo pasaulinio karo žiaurumus paliko gilų pėdsaką mano pasaulėžiūroje.

Deja, šiandien jaučiu didelį nusivylimą klasikinės muzikos pasaulio žmonėmis – tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje. Daugelis jų tyli apie karą Ukrainoje, o juk tai yra ne tik tragedija, bet ir moralinė atsakomybė. Tikiu, kad jei turi socialinę platformą, ypač jei esi žinomas, privalai kalbėti, kad kol mes gyvename patogiai, Ukrainoje žmonės kovoja ir žūsta už mums taip savaime suprantamą vertybę – už laisvę. Negalime atskirti meno ar sporto nuo politikos – tai neatsiejama.

Neritos Pokvytytės asmeninio albumo nuotr.

Būtent dėl šios priežasties kartais tikrindavau rusiškus socialinius tinklus ir stebėdavau, ką skelbia kolegos ar žinomi Rusijos dainininkai. Dažnai mačiau, kaip jų pozicija Vakaruose skiriasi nuo to, ką jie rašo savo rusų auditorijai. Tai man yra visiškai nepriimtina. Esu įsitikinusi, kad reikia būti principingam ir aiškiai pasisakyti už tiesą, nes tik taip galime siekti pokyčių.

– Be galo smagu girdėti, kad žmogus, gyvenantis emigracijoje, visa širdimi yra už savo gimtąją šalį. Trumpai papasakokite apie save, ar seniai palikot Aleksandravą ir galiausiai – Lietuvą?
– Užaugau Aleksandrave. Kaimelyje baigiau devynias klases, vėliau mokiausi Plungės „Saulės“ gimnazijoje, kur mano talentą pastebėjo jauna muzikos mokytoja Aliona Alminienė. Jos dėka pasirinkau operos solistės kelią. Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, o 2011 metais išvykau į Vokietiją, kur Hamburge baigiau operos magistro studijas.

Nors planavau grįžti į Lietuvą, pasilikau dėl profesinių galimybių ir beveik dešimtmetį buvau operos soliste Brėmeno teatre. Šiuo metu mėgaujuosi vėlyvos motinystės džiaugsmais ir pertrauka nuo aktyvios veiklos. Ateityje svarstau užsiimti muzikos pedagogika, tačiau operinis dainavimas vis tiek išliks dalimi mano gyvenimo.

– Ar dažnai jus galima sutikti gimtajame Aleksandrave?
– Į Lietuvą grįžtu gana retai, dažniausiai kartą per metus. Prieš sukurdama šeimą, sugrįžimams skirdavau ilgesnį laiko tarpą, kartais pabūdavau čia net mėnesį ar ilgiau, tačiau irgi kartą per metus dėl intensyvios darbotvarkės.

Galbūt kažkas galėtų paklausti: kodėl man taip rūpi Lietuva, jei grįžtu retai? Atsakymas labai paprastas – visa mano šeima ir artimieji gyvena Lietuvoje. Man labai svarbi jų ateitis, ypač mamos ir brolių. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl man rūpi Lietuvos dabartis ir ateitis.