Nuotrauka iš asmeninio Kaunų šeimos albumo

Plungėje, netoli Babrungo upės, vasarinių žiedų supamoje sodyboje gyvena Joana Kaunienė, šiomis dienomis švenčianti savo 90-ąjį gimtadienį. Žvalumo ir energijos nestokojanti moteris pasitinka savo jubiliejų džiugiai nusiteikusi. Sąžiningas ir nuoširdus gyvenimas, buvusių bendradarbių pagarba, šilumos kupini artimųjų žvilgsniai – viskas liudija: tai buvo prasmingi metai.

Gyvenimo išmėginimai – nuo pat vaikystės
Joanos vaikystė buvo paženklinta skaudžių netekčių. Būdama vos septynerių metų neteko tėvelio – jis tragiškai žuvo pokario neramumų metais. Tas įvykis giliai įsirėžė į Joanos širdį, iki šiol ji sunkiai užmiega, o prisiminus tuos laikus akys beregint prisipildo ašarų. „Buvau maža mergaitė, daug mačiau neteisybės, mušamų žmonių, skausmo… To niekada nepamiršiu“, – sako ji.

Jos mama, Konstancija, po vyro Juozo mirties liko viena su keturiomis dukromis. Tačiau nepalūžo, maža to, buvo stiprybės šaltinis visiems. Ir niekada neieškojo kito vyro: „Vieną kartą mylėjau – ir užteko“, – sakydavo. Savo pavyzdžiu mokė dukras nuo mažų dienų dirbti, dalintis ir būti jautrioms kitų skausmui. Tą meilę ir atjautą Joana išsaugojo visam gyvenimui ir noriai dalija kitiems.

Meilė – paprasta ir tikra
Būdama 33-jų Joana savo gyvenimo kelią susiejo su Jonu – vyru, kuriam likimas lėmė būti ne tik gyvenimo palydovu, bet ir artimiausiu draugu. Iš to paties Žlibinų kaimo kilęs ramaus būdo Jonas yra šešeriais metais jaunesnis, bet itin patiko Joanos mamai, gal tuo palenkdamas ir merginos širdį.

Iš pradžių jauna pora gyveno kartu su mama, bet netrukus pasistatė savo namus. Abu visada viską darė drauge – nuo ūkio darbų iki gėlių sodinimo. Ir šiandien jų sodyba dvelkia jaukumu – ją puošia iš senelės sodybos parsigabentas išsaugotas koplytstulpis, daugybė gėlių, itin jauku bei tvarkinga ir namo viduje.

„Labai geras tas mano Jonas, – su šypsena sako Joana. – Jis moka viską: ir cepelinus išvirti, ir remontus padaryti… Tik, kai gyvenome kaime, karvės melžti nepavyko, bandė mane pavaduoti, kai sirgau, bet per alkūnes pienas nubėgo.“

Užaugino seserų vaikus
Joana ir Jonas neturėjo savo vaikų, bet tėvystę atrado kitaip. Jie rūpinosi dviem seserų atžalomis – Juozu ir Elvyra. Juozas dar kūdikis susirgo plaučių uždegimu. Nuėjusi pas gimdyvę Joanos mama anūkėlį parsinešė į savo namus. Išgydė, abi su Joana labai mylėjo ir rūpinosi juo kaip savu.

Joana, atstojusi Juozukui mamą, sako, kad jo niekada nėra barusi – toks buvęs geras ir darbštus. O kaimynai, nežinodami teisybės, mano, kad jis jųdviejų sūnus – juk taip dažnai atvažiuoja, rūpinasi.

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Myli abu senolius ir dvi Juozo dukros Sandra ir Airina bei proanūkiai Izabelė ir Jonukas. Kadangi anūkė Airina gyvena Plungėje, seneliai pilna koja dalyvauja proanūkų gyvenime, lankosi jų šventėse darželyje.

Antrasis „mūsų“ vaikas, kaip jie sako, yra Elvyra, dabar gyvenanti Anglijoje. Elvyros vaikystė buvo sudėtingesnė – mergaitė buvo jau ne pirmas vaikas kitos sesers šeimoje, sirgo astma ir, daktarų nurodymu, negalėjo gyventi savo namuose, nes ten tvartas ir troba buvo po vienu stogu. Tad Joana su Jonu tapo jos šeima. Ne kartą prireikus vežė mergaitę į ligoninę, slaugė, guodė. Ko gero, jųdviejų dėka dabar moteris gali džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, kuris jai pačiai padovanojo dvi dukras – Gitaną ir Moniką – bei keturis anūkus.

Ilgaamžė Joana ir jos išrinktasis Jonas niekada nebuvo vieniši, dalijosi su kitais meile ir rūpesčiu, todėl dabar turi didelę šeimą, kuri šiandien jais pačiais gali pasirūpinti. Tuo jie ypatingai didžiuojasi ir džiaugiasi.

Darbo metai – be atostogų, bet su meile
Plungiškei nuo pat mažens reikėjo sunkiai dirbti, juk augo keturių seserų draugijoje, be tėvelio, tik su mama. „Gyvenom labai vargingai. Pamenu, kaip kolūkio laikais prievoles mokėti reikėjo, tai motina peržegnojo paskutinę karvelę ir išvedė atiduoti. Ką turėjom, atėmė viską. Keletą metų dirbom kolūkyje visiškai negaudamos atlyginimo. Žiemą, kai dirbau melžėja, reikėdavo eiti keletą kilometrų į darbą 4-tą ryto – tamsoje, pėsčiomis. Ne kartą, pavargusi nuo to vergiško darbo be išeiginių, pareiškimą dėl išėjimo nešiau – bet jį mano akyse valdžios žmonės suplėšydavo, neleisdavo išeiti. Kai susituokėme su Jonu, šis nunešė mano pareiškimą – ir priėmė. Tik skaudu buvo, kai kolūkio pirmininkas į namus atėjęs pasakė, kad esu tokia jauna ir tokia tingi… O aš tas karveles mylėjau, kiekvieną paglostydavau. Dirbau be išeiginių ir atostogų 11 metų… Vėliau iš kitų darboviečių, jau Plungėje, sulaukdavau tik pagyrimų“, – sunkią gyvenimo pradžią su kartėliu prisimena moteris.

1978 metais pora išvyko iš Žlibinų ir apsigyveno Plungėje. Moteris įsidarbino „Linų audinių“ filiale, kur per pamainą reikėdavo rankomis išrūšiuoti 4 tonas įvairių vilnų. Pradirbusi keletą metų gavo lengvesnį darbą kitame ceche, kur nebuvo naktinių pamainų.

Dirbo moteris be atokvėpio iki 60 metų. Net ir išėjusi į pensiją nesėdėjo – pati skambino į įmones, radusi jas telefonų knygoje, ir ieškojo darbo. Rado netoli namų, kepyklos parduotuvėje, valytojos ir pagalbininkės darbą. Moteris šią darbovietę mini labai geru žodžiu, gražiai apie ją atsiliepia ir Jonas, kartais ateidavęs padėti žmonai. O ši jo virtais cepelinais retkarčiais vaišindavo bendradarbius. Tad nėra ko stebėtis, kad į užtarnautą poilsį moteris buvo palydėta gėlių glėbiais – taip buvo mylima bendradarbių.

Nuotrauka iš asmeninio Kaunų šeimos albumo

Visko užtenka
Joanos ir Jono ramus ir pilnavertis gyvenimas kupinas šeimos šilumos ir tikėjimo. Pora džiaugiasi vaikų ir anūkų rūpesčiu – jie kasdien skambina, kviečia į svečius. Gražia šeimos tradicija tapo sekmadieniniai pietūs su artimaisiais po apsilankymo bažnyčioje.

Jubiliatė stebisi greitomis šiuolaikinių žmonių skyrybomis, nesupranta, kodėl žmonės taip greitai susvetimėja. „Dabar neturi kantrybės jauni žmonės, nespėja vienas kito pažinti ir jau skiriasi. Juk kuo ilgiau gyveni kartu, tuo labiau pripranti, tuo daugiau pažįsti tą savo žmogų, jis tampa vis mielesnis, savesnis, tad ko dar ieškoti?“ – stebisi ilgaamžė.

Joana, jauna būdama, ilgus metus šoko liaudies šokius, dainavo chore, mėgo megzti ir siuvinėti. Dabar jos laisvalaikio mėgstamas užsiėmimas – kruopštumo reikalaujantis knygelių spalvinimas. Sako jau išmarginusi gal aštuonias. Taip pat abu su vyru skaito laikraščius, žurnalus, žiūri įdomesnes televizijos laidas.

Apie ligas pora daug nekalba, sako, skauda šį tą, bet gal taip ir turi būti – juk ne jaunystė. Nebesinori daryti jokių operacijų, nors daktarai ir pataria.

Joanos pasaulis – tai dėmesys artimiesiems, daug šiltų žodžių, prisiminimų, meilės akimirkų ir gyvenimo išminties. Nors ir jaučia nuovargį, jos gyvenime dominuoja šviesa. „Visko užtenka. Tik reiktų sveikatos, kad dar šiek tiek pagyventume“, – sako ji, laikydama Jono ranką.