
Eleonora Ravickienė gimė 1916 m. sausio 24-ąją, vadinasi, šiemet švenčiame 110-ąsias šios eruditės gimimo metines. Amžinybėn išėjo būdama 88-erių. Per tuos gyvenimo metus ji ne tik pati daug mokėsi, bet mokė, auklėjo ir kitus. Parašė ir išleido dvi knygas: „Atsisveikinimas su tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“. O kiek paskelbė rašinių „Žemaityje“ ir jo pirmtakėje „Kibirkštyje“! Tai kraštotyros straipsniai apie Žemaitijos piliakalnius, rašiniai apie muzikinę Plungės praeitį, kunigaikščių Oginskių paveldą…
Nors buvo kilusi iš Rokiškio krašto, ji itin domėjosi Žemaitijos istorija, Plungės ir Rietavo apylinkėmis. Ir šį Žemaičių kraštą ji be galo gerbė. Gerbė kraštotyrininkę ir plungiškiai bei rietaviškiai.
Pamenu, kartą su pluošteliu rašinių Eleonora užsuko į „Žemaičio“ redakciją ir sako šypsodamasi: „Redaktoriau, tamsta, man pasakyk, kas čia pasidarė, kad per Plungę nebegaliu praeiti vis kieno nors nepašnekinama, nepalabinama?! Negi žmonės dėl tų mano knygelių taip mane nori pagerbti?“. Ir vėl kukliai nusijuokia.
Bet buvo laikas, kai dar jauną mokytoją Eleonorą Ravickienę persekiojo. Ne, ne lietuviai, ne žemaičiai. Eleonora ir Jonas Ravickai po to, kai sovietiniai okupantai antrą kartą sugrįžo į Lietuvą, pateko KGB akiratin.
Neseniai šios totalitarinio režimo represinės institucijos išlikusiuose archyviniuose dokumentuose aptikau keletą įrašų, susijusių su E. Ravickienės ir jos vyro sekimu. Po to, kai jauna pedagogų šeima, gelbėdamasi nuo karo iš Kuršėnų persikraustė į Kontaučius, ramybės nerado ir čia.
Netikėtai aptikau MGB Telšių apskrities skyriaus viršininko papulkininkio Mamontovo 1946 m. balandžio 14 dienos raportą LSSR valstybės saugumo ministrui generolui majorui Jefimovui. Būtent šiame dokumente, pažymėtame grifu „Visiškai slaptai“, ir radau Ravickų pavardes.
Pacituosiu šį saugumiečių dokumentą: „Per trečiąjį 1946 m. balandžio mėn. penkiadienį buvo užvesta viena agentūrinė byla, kuri pavadinta „Fašistai“. Byloje figūruoja penki Plungės valsčiaus Kontaučių vietovės gyventojai. Jie rengia nelegalius posėdžius ir užsiima antisovietine provokacine agitacija. Ši byla užvesta šiems piliečiams:
1. Leonorai Ravickienei, Jono dukrai, gimusiai 1916 metais (rusai saugumiečiai visiškai nesigaudė Lietuvos geografijoje arba per kvailumą kažką supainiojo, nes toliau pažymi, kad E. Ravickienė gimė Rokiškio kaime, Kretingos apskrities Platelių valsčiuje – autoriaus pastaba), lietuvei, nepartinei, dirbančiai Kontaučių liaudies mokyklos mokytoja.

2. Jonui Ravickui, Jono sūnui, gimusiam 1907 metais. Jis į Kontaučius atvyko iš Šiaulių apskrities Kuršėnų vietovės, jau būdamas Plungės valsčiaus liaudies mokyklų inspektoriumi.
3. Tomui Švambariui, Tomo sūnui, gimusiam 1911 metais, lietuviui, Kontaučių bažnyčios klebonui.
4. Antanui Žuliui (gal Žiliui? – autoriaus pastaba), gimusiam 1906 metais, lietuviui, nepartiniam, Kontaučių bažnyčios vargonininkui.“
Toliau saugumo papulkininkis Mamontovas pažymi, jog visi čia išvardyti asmenys vokiečių okupacijos metais draugavo su LLA (Lietuvos laisvės armijos) nariu ir dabartiniu „banditų grupės vadu Dobilu“. Kitame saugumiečio tekste, rašytame ranka, paminima partizano vado Norvilo pavardė. Plačiau apie minėtąją „Fašistų“ grupės veiklą nerašoma.
Bet kitame, vėlesniame, slaptame emgėbistų dokumente minimas Lieplaukės bažnyčios kunigas Klimavičius. Jis irgi priskiriamas saugumo agentūrinės bylos „Fašistai“ antisovietinių veikėjų grupei. Iš to, kas tame dokumente pranešama, galima spręsti, jog minėtąjį kunigą atidžiai seka vienas iš saugumo agentų. Šis informuoja, ką Klimavičius jam prasitaręs apie partizanus ir jų ryšius su kunigu. Atseit Klimavičius pareiškęs: „Buvo pralietas kraujas, bet reikia palaukti, vėliau jo bus dar daugiau, kol nebeliks nė vieno komunisto.“
Į agento klausimą, iš kur partizanai gauna ginklų ir amunicijos, kunigas atsakęs: „… Aš pats po kunigo Stasiulio arešto iš jo namų maišuose atvežiau daug ginklų ir juos išdalinau savo draugams, kita ginklų dalis iš Stasiulio namų dėžėse buvo išvežta į kitą kaimą pas ūkininką…“
O apie antisovietinio turinio lapelius Klimavičius pareiškęs: „Dabar tokių lapelių nebereikia. Jie tik anksčiau buvo reikalingi, o dabar reikia veikti smūgiais…“
Kad „Fašistų“ grupė būtų dar akyliau stebima, saugumiečiai sukurpė papildomą agentūrinio sekimo planą. Jam įgyvendinti pasitelkė informatorių Lapę. Šis saugumo pakalikas turėjo sekti ne tik mokytojus Ravickus, bet ir Kontaučių bažnyčios tarnus. Vis dėlto didžiausias Lapės dėmesys buvo sutelktas Lieplaukės kunigui Klimavičiui. Po kelių susitikimų su kunigu, Lapė jam prisistatė kaip LLA narė, praradusi ryšius su šia organizacija.
Tokią legendą Lapei buvo sukūrę telšiškiai emgėbistai. Atseit lieplaukiškis kunigas buvo susidomėjęs Lape: „Matau, tu žinai nemažai paslapčių, nors aš jų žinau daugiau. Mūsų pergalė jau arti, viską pamatysim birželio–liepos mėnesiais. Ir nesvarbu, jei vienam ar kitam teks sėsti į kalėjimą, tai nebaisu, nes vis tiek netrukus išvaduos.“
Į informatoriaus Lapės klausimą, ar galima laimėti, jei nėra ginklų, nėra pajėgumų, Klimavičius atsakęs: „Yra ir jėgos, ir ginklų, tik reikia sulaukti tinkamo momento…“ Anot Klimavičiaus, „visiems žaliesiems vadovauja sukurti partizanų centrai. Tokie esą Alsėdžiuose, Varniuose, Vilkaičių miškuose, Žarėnuose.“
Kunigas paminėjęs ir konkretų partizanų veiklos pavyzdį. 1946 m. birželio 2-ąją LLA Lieplaukės partizanų kuopos štabo vado įsakymai buvo atsiųsti Lieplaukės apylinkės pirmininkui ir jo pavaduotojui. Įsakymuose pagrasinta sušaudymu, jei šie neatsisakys šių pareigų. Pasak Klimavičiaus, pirmininkas tą pačią dieną sureagavo ir atsisakė savo naujų pareigų.
Paskutinį dokumentą, kuriame rašoma apie agentūrinės bylos „Fašistai“ tyrimą, galima apibūdinti kaip saugumiečių nesėkmingų persekiojimų suvestinę. Pasirodo, 1946 m. rugsėjo 20 d. iš Maskvos siųsta aukštų SSRS MGB pareigūnų brigada (SSRS valstybės saugumo ministerijos inspekcijos viršininko pavaduotojas pulkininkas Melnikovas, tos brigados narys MGB majoras Polianskis, MGB LSSR antrojo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Iščenka ir kiti) tikrino MGB Telšių apskrities skyrių ir domėjosi, kaip dirbamas agentūrinis sekimo darbas.
Ši tikrintojų komisija savo pažymoje pamini ir mūsų minėtąją „Fašistų“ bylą. Konstatuojama, jog su šia agentūrine byla liko susieti tik keturi persekiojamieji: kunigas, vargonininkas ir du mokytojai – Ravickai. Pažymima, kad saugumo agentai nustatė, jog dabar „agentūrinio sekimo objektai“ susitikinėja savo privačiuose butuose. Konstatuojama ir tai, kad jų susitikinėjimų esmė nenustatyta, mat emgėbistai ir jų agentai niekaip negali įsiskverbti į tą „fašistų“ grupę ir „iš vidaus“ pamatyti tų inteligentų veiklą. Labiausiai saugumiečiams kliūva „sekimo objektas“ – Kontaučių bažnyčios vargonininkas. Šį sykį jis kažkodėl įvardijamas ne kaip Žulis, bet kaip Epulis. MGB tvirtinimu, vargonininkas užsiima ne tik antisovietine agitacija, bet ir kažkur laiko nelegalų ginklą bei palaiko glaudžius ryšius su „banditų gauja“.
Pasirodo, jog dabar šią „fašistų“ grupę seka du MGB agentai, nuolat palaikydami ryšį su apskrities saugumo operatyviniu įgaliotiniu. Vis dėlto tikrintojai iš Maskvos pasiūlė su šia byla imtis darbo pačiam MGB Telšių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojui kapitonui Sokolovui. Jis turįs parengti naują ir kur kas geresnį planą, kaip dar išradingiau sekti tuos du kaimo mokytojus ir du Kontaučių bažnyčios tarnus.
Dabar sunku pasakyti, kodėl sovietų saugumas taip atakavo garbius mokytojus ir kitus inteligentus. Šiandien nelabai kas patikėtų, jog pavyzdžiui, E. Ravickienė būtų buvusi kaip nors susieta su pogrindine veikla. Nebent bukų saugumiečių vaizduotė leido mokytoją priskirti fašistuojantiesiems, nes ji dėstė… vokiečių kalbą?! O jei ši ir jos vyras šventadieniais dar susitikinėja su kunigu ir vargonininku! Apie ką jie ten kalbasi? Ko norėt, juk visi jie – fašistai nacionalistai! Toks primityvus emgėbistų mąstymas, ko gero, ir išprovokavo tokius jų veiksmus.
Ir nė kiek nenustembame sužinoję, kad Ravickai, supratę, jog yra persekiojami, pasitraukė iš Kontaučių ir įsikūrė Plungėje. Bet ar čia jiems buvo ramiau? Sunku į šį klausimą mums dabar atsakyti, apie visa tai galėjo žinoti tik artimiausi Ravickų žmonės.





Parašykite komentarą