Kviečiame su­si­pa­žin­ti su Plun­gės ra­jo­no me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jai pri­klau­san­čio „Ąžuo­lo“ klu­bo me­džio­to­jais Gab­rie­le ir Do­na­tu Sa­ka­laus­kais. Ši šei­ma gy­ve­na Prū­sa­liuo­se pui­kia­me na­me, ku­ria­me įreng­tas me­džiok­lės kam­ba­rys. Per me­džiok­lę ty­kant Gab­rie­lė pa­da­rė neei­li­nę nuo­trau­ką – nu­fo­tog­ra­fa­vo vil­ką, už­šo­ku­sį ant šie­no ri­ti­nio. Ta­čiau plėš­rū­no pa­ties­ti ne­ga­lė­jo, nes ne­bu­vo tin­ka­mas ter­mi­nas.

Me­džio­to­jams nie­ko nė­ra sma­giau, kaip kal­bė­ti apie tro­fė­jus ar gro­žė­tis jais, su­ka­bin­tais ant sie­nų. Nors Gab­rie­lė me­džio­ja dar tik ke­le­tą me­tų, ta­čiau su ma­lo­nu­mu man pa­ro­dė sa­vo pa­gul­dy­to stir­ni­no ra­gus.

Do­na­tas ga­li pa­si­gir­ti pa­tie­sęs jau ne­ma­žai žvė­rių. Tarp tro­fė­jų yra ir jo tė­vo am­ži­ną atil­sį Al­ber­to Sa­ka­laus­ko su­me­džio­tų el­nių ir brie­džių ra­gai. Tai lyg pa­li­ki­mas sū­nui me­džio­to­jui.

Ka­dan­gi šis straips­nis skir­tas Ko­vo 8-ajai – Tarp­tau­ti­nei mo­ters die­nai, dau­giau kal­bė­si­me ne apie Do­na­tą, o apie Gab­rie­lę.

Mo­te­ris neat­si­džiau­gia, kad ta­po me­džio­to­ja. „La­bai di­džiuo­juo­si, kad esu me­džio­to­ja. Per­nai TV lai­da „Tau­ro ra­gas“ Šv. Hu­ber­to die­nos pro­ga bu­vo pa­skel­bu­si fo­tog­ra­fi­jos kon­kur­są. Jo šū­kis – ne­bi­jok vi­suo­me­nė­je pa­si­ro­dy­ti, jog esi me­džio­to­jas. Dir­bu ke­pyk­lė­lė­je. Šv. Hu­ber­to die­ną gra­žiai su­si­py­niau plau­kus, dar la­biau nei įpras­tai pa­si­puo­šiau ir nuė­jau į dar­bą su mū­sų klu­bo me­džio­to­jų marš­ki­nu­kais. Ant jų – klu­bo „Ąžuo­las“ emb­le­ma, – kal­bė­jo Gab­rie­lė. – Vi­są die­ną į ke­pyk­lė­lę užė­ję žmo­nės į ma­ne žiū­rė­jo. Ma­niau, kad su­lauk­siu ko­kių nei­gia­mų pa­sta­bų, bet nie­ko. Net mo­te­rys priė­ju­sios pa­sa­ky­da­vo komp­li­men­tų, dar pa­klaus­da­vo, ar čia me­džio­to­jo ap­ran­ga. Pa­sa­ky­da­vau, jog šian­dien Šv. Hu­ber­to – me­džio­to­jų glo­bė­jo – die­na. „Tau­ro ra­gui“ nu­siun­čiau dar­be pa­da­ry­tą nuo­trau­ką su puo­de­liu ka­vos. Ir ką jūs ma­no­te – lai­mė­jau pri­zą!“

Jau­nos me­džio­to­jos ma­ny­mu, vi­suo­me­nė­je kei­čia­si po­žiū­ris į me­džiok­lę. Gab­rie­lė su vy­ru ne­re­tai į me­džiok­lę ty­kant pa­sii­ma duk­re­les. Ne­re­tai be šau­tu­vų su mer­gai­tė­mis sė­di bokš­te­ly­je. Te­gu jos ste­bi lau­ke pa­si­ro­dan­čius žvė­ris. Tai nea­be­jo­ti­nai di­džiu­lis gam­tos pa­ži­ni­mas.

„Kar­tą pa­vy­ko pa­da­ry­ti re­tą nuo­trau­ką. Bu­vau įsi­tai­siu­si bokš­te­ly­je. Va­ka­ras pui­kus, jau lei­do­si sau­lė. Žiū­rė­jau per ati­da­ry­tą bokš­te­lio lan­gą. Per ka­na­lą per­li­po ke­lios ne­pap­ras­to gro­žio el­nių pa­te­lės. Stai­ga jos pa­si­bai­dė ir nu­bė­go. Kaž­kur to­lu­mo­je su­kli­ko stir­ni­nas. Pa­su­kau gal­vą ir pa­ma­čiau vil­ką. To vaiz­do neį­ma­no­ma at­pa­sa­ko­ti – vil­kas už­šo­ko ant šie­no ri­ti­nio. Aš net jį nu­fil­ma­vau. Pa­siž­val­gė, pa­si­ka­sė, dar į vi­sas pu­ses pa­si­žiū­rė­jo ir nu­šo­kęs atė­jo be­veik prie pat bokš­te­lio. Pas­kui pa­trau­kė sa­vo ke­liais. Re­tą vaiz­dą ma­čiau. Net ran­kos dre­bė­jo, kai fil­ma­vau. Ti­kiuo­si, kad ka­da nors su­me­džio­siu vil­ką, nes jų po­pu­lia­ci­ja la­bai pa­di­dė­jo“, – to­liau pa­sa­ko­jo Gab­rie­lė.

Mo­te­ris tvir­ti­no, kad bū­ti me­džio­to­jo žmo­na ne­pap­ras­tai ma­lo­nu. O vis­kas pra­si­dė­jo nuo „Ąžuo­lo“ klu­bo me­džiok­lės se­zo­no už­da­ry­mo, kai po jo vy­rai už­su­ko į „Žem­suo­dos“ ka­vi­nę.

„Tuo me­tu aš ten dir­bau pa­da­vė­ja. Suė­jo į ka­vi­nę bū­rys me­džio­to­jų. Ma­čiau, kad vie­nas pa­trauk­lus vy­ras al­ko­ho­lio ne­ge­ria. At­si­dū­ręs ša­lia ma­ne vis pa­kal­bin­da­vo, – pri­si­mi­nė Gab­rie­lė. – Praė­jo kaž­kiek lai­ko. Va­žiuo­da­mas pro ša­lį pyp­te­lė­da­vo. Bend­ra­dar­bės net dė­me­sį at­krei­pė. Joms sa­ky­da­vau, kad me­džio­to­jas va­žiuo­ja. Pas­kui į feis­bu­ką atei­da­vo ži­nu­čių. Ga­liau­siai at­ra­šiau. Pra­si­dė­jo drau­gys­tė. Ta­da bu­vo­me jau­ni. Man įstri­go tai, kad drau­gau­da­mi ne ka­vi­nė­se sė­dė­da­vo­me, o be jo­kių šau­tu­vų va­žiuo­da­vo­me į me­džio­to­jų bokš­te­lį ir gro­žė­da­vo­mės prie jų atė­ju­siais žvė­ri­mis. Man tai pa­lik­da­vo di­džiu­lį įspū­dį.“

Pas­kui Gab­rie­lė ir Do­na­tas su­kū­rė šei­mą.

Mo­te­ris bu­vo pa­gim­džiu­si duk­re­lę, kai pa­skam­bi­no drau­gi­jos va­do­vas Sau­lius Ven­ga­lis ir pa­ra­gi­no už­si­ra­šy­ti į me­džio­to­jų kur­sus. „Pa­gal­vo­jau, ar su­ge­bė­siu ir vai­ką au­gin­ti, ir dar me­džio­to­ja tap­ti. Ta­čiau be pro­ble­mų iš­lai­kiau eg­za­mi­ną. Per me­džiok­lės moks­lus su vai­ku vy­ras pa­bū­da­vo. Dar la­bai džiau­giuo­si, kad pri­žiū­rė­ti mer­gai­tes pa­de­da abie­jų ma­mos. Ta­da nė­ra su­dė­tin­ga iš­si­ruoš­ti į me­džiok­lę“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

„Kiek­vie­nam, ku­ris pa­klau­sia, ar ne­gai­la nu­šau­ti stir­ną, at­sa­kau, kad gai­la, bet aš ne nu­šau­nu, o su­me­džio­ju – tai di­de­lis skir­tu­mas. Ir sa­vo pir­mą stir­ni­ną su­me­džio­jau pri­sė­li­nu­si. Man me­džiok­lė yra rim­tas, at­sa­kin­gas už­siė­mi­mas. Jei šau­ni į žvė­rį, tu­ri bū­ti tik­ras, jog tai leis­ti­nas su­me­džio­ti žvė­ris. Ką be­kal­bė­tų me­džiok­lės prie­ši­nin­kai, me­džiok­lė re­gu­liuo­ja žvė­rių skai­čių. Taip, aš dar jau­na, dar rei­kia dau­ge­lį me­džiok­lės da­ly­kų la­biau per­pras­ti, bet tai su lai­ku ateis“, – tvir­ti­no jau­no­ji me­džio­to­ja.

Gab­rie­lės su­tuok­ti­nis Do­na­tas, ga­li­ma sa­ky­ti, me­džio­ja nuo še­še­rių me­tų. Tik­ra­sis me­džio­to­jo sta­žas – 28 me­tai. Me­džiok­lės plo­tai bu­vo ap­lin­kui. Dar vai­kas bū­da­mas su šu­ne­liu po juos vaikš­čio­da­vo, kiek­vie­nas krū­mas, kiek­vie­nas me­dis jam ži­no­mi. Tė­vas sū­nų pa­siim­da­vo į me­džiok­les, ber­niu­kas bū­da­vo va­ro­vu. Da­bar Do­na­tas ga­li di­džiuo­tis tro­fė­jais.