Asmeninio archyvo nuotr.

Mo­ti­nos die­nos pro­ga Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu ap­do­va­no­ja dau­gia­vai­kes ma­mas, išau­gi­nu­sias ir ge­rai išauk­lė­ju­sias pen­kis ir dau­giau vai­kų. To­kį me­da­lį yra ga­vu­si ne vie­na mū­sų ra­jo­no ma­ma. Šiais me­tais ša­lies va­do­vo dė­me­sys ati­ten­ka žli­bi­niš­kei Da­nu­tei Luk­šie­nei, užau­gi­nu­siai 10 vai­kų. Tie­sa, ap­do­va­no­ji­mas mo­te­riai bus įteik­tas vė­liau, nes po­nia Da­nu­tė jau anks­čiau bu­vo su­pla­na­vu­si ke­lio­nę į Ai­ri­ją, pas ten gy­ve­nan­čias dvi duk­ras. Tra­di­ciš­kai „Labas, Plun­ge“ siū­lo pa­žin­tį su pre­zi­den­ti­nio dė­me­sio ver­ta mama.

Gau­si šei­ma – mo­čiu­tės pra­na­šys­tė
Įsu­kus į Da­nu­tės ir Liud­vi­ko Luk­šų kie­mą, vi­sur pa­si­tin­ka idea­liai nu­pjau­ta žo­lė, iš­ra­vė­ti žo­ly­nai, na­muo­se to­kia pat idea­li tvar­ka. Kaip paaiš­kė­ja, tai iš pa­žiū­ros tra­pios mo­ters ran­kų dar­bas. Vi­si na­mų ūkio priežiūros dar­bai gu­la ant po­nios Da­nu­tės pe­čių: jos vy­rą prieš pen­ke­rius me­tus pa­kir­tęs in­sul­tas atė­mė iš jo ga­li­my­bę dirb­ti.

Kaip pa­sa­ko­jo mo­te­ris, ji ki­lu­si iš Ke­tu­ra­kių. Au­go dar su dviem se­se­ri­mis. Aš­tuo­nias kla­ses bai­gė Me­din­gė­nuo­se, vi­du­ri­nio moks­lo sie­kė Rie­ta­ve. Liud­vi­kas – žli­bi­niš­kis, au­gęs tarp pen­kių bro­lių ir se­se­rų. Kaip ir dau­gu­ma anų lai­kų po­rų, Luk­šai su­si­pa­ži­no šo­kiuo­se. Pu­sant­rų me­tų pa­drau­ga­vę at­šo­ko ves­tu­ves ir ne­tru­kus – 1981 m. – į pa­sau­lį pa­si­bel­dė pir­mo­ji at­ža­la Kris­ti­na. Po me­tų šei­mą pa­pil­dė In­ga. 1984 m. gi­mė Ma­rius, 1987 m. – Vai­das, 1989 m. – Auš­ra, 1991 m. – Si­mo­na, 1992 m. – Ta­das, 1995 m. – Rū­ta, 1997 m. – Ak­vi­lė ir 2000-ai­siais – Gab­rie­lė.

Be to, kad au­gi­no vai­kus, po­nia Da­nu­tė kol dar bu­vo ko­lū­kiai dir­bo fer­mo­je, nuo 2007 m. de­šimt me­tų – Žli­bi­nų Ig­no Kon­čiaus pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je va­ly­to­ja, vė­liau – „Vi­čiū­nuo­se“, o su­si­rgus vy­rui, ėmė­si jį slau­gy­ti ir tuo pa­čiu dar po­rą me­tų se­niū­ni­jo­je ka­ti­li­nė­je kū­ri­kės pa­rei­gas ėjo.

Su­tuok­ti­nis taip pat ne­tin­gė­jo. Nuo 1979 m. iki 2020 m. dir­bo že­mės ūkio bend­ro­vė­je „Žli­bi­nai“ vyr. san­dė­li­nin­ku. Ži­no­ma, ir na­muo­se ūke­lis bu­vo: šei­ma lai­kė kar­vu­tę, tu­rė­jo prieaug­lio, au­gi­no kiau­les.

Šian­dien iš vi­so gau­saus bū­rio tik trys Luk­šų vai­kai gy­ve­ni­mus ku­ria už­sie­ny­je: In­ga ir Auš­ra Ai­ri­jo­je, Ma­rius – Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Li­ku­sie­ji, pa­li­kę tė­vų na­mus, sa­vo liz­dus su­su­ko ne­to­lie­se: Ta­das, Rū­ta ir Ak­vi­lė uos­ta­mies­ty­je ir jo ra­jo­ne, li­ku­sie­ji – Plun­gė­je.

Asmeninio archyvo nuotr.

Užau­gi­nę 10 vai­kų, Luk­šai jau džiau­gia­si 7 anū­kais ir 5 anū­kė­mis. Be­je, kai kal­bė­jo­mės su po­nia Da­nu­te, ba­lan­džio 29-ąją, vy­riau­sio­ji anū­kė šven­tė 20-ąjį ju­bi­lie­jų. Svei­ki­na­me!

Kaip sa­kė D. Luk­šie­nė, apie tai, kad tu­rės to­kią di­de­lę šei­mą, ji nie­ka­da ne­gal­vo­jo. „Čia man mo­čiu­tė iš­pra­na­ša­vo. La­bai vai­kus my­lė­jau. Dar pa­ti vai­kas bū­da­ma die­vi­nau vai­kus. Tai mo­čiu­tė vis sa­ky­da­vo: „Da­nu­te, tau Die­vas ar­ba nė vie­no ne­duos, ar­ba duos de­šimt.“ Iš­si­pil­dė mo­čiu­tės žo­džiai. Kaž­ka­da ir vai­kams į klau­si­mą, ko­dėl jų tiek daug, pa­sa­kiau, jog tai mo­čiu­tės pra­na­šys­tė. Vai­kai man – šven­tas da­ly­kas“, – at­vi­ra­vo žli­bi­niš­kė.

Vy­ras to­kiai di­de­lei šei­mai taip pat ne­prieš­ta­ra­vo. Pa­sak D. Luk­šie­nės, vis sa­ky­da­vo, jei už­ten­ka duo­nos esan­tiems, už­teks ir atei­nan­čiam. Ži­no­ma, neap­leis­da­vo min­tis, jog gau­sė­jant šei­mai bus sun­ku, bet… „Da­bar, kai pa­žiū­ri at­gal, ne­bu­vo taip sun­ku“, – sa­ko dau­gia­vai­kė ma­ma.

Asmeninio archyvo nuotr.

Džiu­gi­na vai­kų bend­rys­tė
Sup­ran­ta­ma, kad gau­sio­se šei­mo­se vy­res­nie­ji vai­kai pa­de­da au­gin­ti ma­žes­niuo­sius ir dėl to di­die­ji ga­li pyk­ti. Tad bu­vo smal­su, kaip ži­nią apie atei­nan­tį nau­ją šei­mos na­rį su­tik­da­vo vy­res­nie­ji. Kaip pa­sa­ko­jo žli­bi­niš­kė, gi­mus Gab­rie­lei, vy­res­nio­ji jau klau­sė, ar ma­ma ne­ža­da su­sto­ti. Na, o tarp dau­gu­mos mer­gai­čių au­gan­tiems ber­niu­kams dau­giau ap­mau­do bu­vo, kad vis mer­gai­tes iš li­go­ni­nės par­ve­ža­mos. „Nei­da­vo net žiū­rė­ti. Pa­me­nu, bu­vau vir­tu­vė­je, vai­kas ver­kia, sa­kau: „Ma­riau, juk ver­kia, pa­supk.“ At­si­sa­kė. Priė­jau, iš­kė­liau iš ve­ži­mo ir pa­dė­jau į ran­kas. Sa­kau: „Imk, juk se­sė yra, my­lėk.“ To ir te­rei­kė­jo… Par­va­žiuo­da­vo iš mo­kyk­los su sal­dai­niais, ne­šio­da­vo ant pe­čių už­si­so­di­nęs“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mo­te­ris.

Ir šian­dien ma­mą la­biau­siai džiu­gi­na, kad, ne­pai­sant ne­ma­žų am­žiaus skir­tu­mų, vi­si vai­kai la­bai drau­giš­ki ir gra­žiai bend­rau­ja tar­pu­sa­vy­je. Tad ar rei­kia ste­bė­tis, kad vi­sos šven­tės pas tė­vus, o iš­ti­kus bė­dai vi­si sku­ba į pa­gal­bą. Už­sie­ny­je gy­ve­nan­tie­ji taip pat bent kar­tą me­tuo­se ap­lan­ko gim­ti­nę. „Man kaip ma­mai la­bai džiu­gu tai ma­ty­ti. Aš jiems sa­kau, kad kol mes su tė­vu­ku gy­vi esa­me, taip ir to­liau bend­rau­tų. O pa­skui jau mes ne­ma­ty­si­me ir šir­dis ne­skau­dės“, – kalbėjo žli­bi­niš­kė.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Vai­kus au­gi­nau sau“
Vai­kai užau­gę ir su­su­kę sa­vo liz­dus, bu­vo smal­su su­ži­no­ti, kam da­bar mo­te­ris ski­ria lais­va­lai­kį. „La­biau­siai lau­kiu pa­va­sa­rio, kai ga­lė­siu išei­ti į sa­vo gė­ly­nus. Vai­kai šau­kia, kad ma­žin­čiau gė­lių, bet man to rei­kia. Žie­mą sun­kiau, bet vis­tiek ko­kiu kne­bi­niu už­sii­mu. Nors esu la­biau na­mi­sė­da, bet neuž­si­da­riu­si tarp ke­tu­rių sie­nų. Nu­va­žiuo­ju ir į kon­cer­tą, ir ke­lias die­nas pas vai­kus Klai­pė­do­je pra­lei­džiu. La­biau­siai bi­jau, kad neišk­raus­ty­tų į mies­tą, į dau­gia­bu­tį“, – sa­kė žli­bi­niš­kė.

D. Luk­šie­nę ap­do­va­no­ji­mui pla­nuo­ta siū­ly­ti dar praė­ju­siais me­tais, ta­čiau, pa­si­kei­tus ap­lin­ky­bėms, tei­ki­mas per­si­kė­lė į šiuos me­tus. „Ne­mėgs­tu vie­šu­mos, vai­kus au­gi­nau sau, gy­ve­nu dėl sa­vęs. Nie­ka­da ne­pra­šiau, kad man kas nors, ką nors duo­tų. Ma­no vai­kai – ma­no rū­pes­tis. Vi­są gy­ve­ni­mą tvar­kė­mės sa­vo jė­go­mis“, – kuk­li­no­si mo­te­ris.

„Bu­vau ta griež­to­ji. Vai­kai ir da­bar sa­ko, kad tė­tis bu­vo ge­res­nis, nes aš bu­vau griež­tes­nė. Bet juk kaž­kam rei­kė­jo mo­ky­ti tvar­kos, lenk­ti prie dar­bo. Vy­ras bu­vo nuo­lai­des­nis, jis ma­žiau ki­šo­si į tuos rei­ka­laus“, – pa­klaus­ta, ko­kia bu­vo ma­ma, sa­kė mū­sų pa­šne­ko­vė.

Tie­sa, nors ir tek­da­vo bū­ti griež­tai, ber­ži­nės ko­šės vai­kai ne­ra­ga­vo. Nors, kaip už­si­mi­nė po­nia Da­nu­tė, pro­fi­lak­ti­kai bu­vo par­si­ne­šu­si rykš­tę, tik jos nie­ka­da ne­pri­rei­kė. „Ne­te­ko rim­tai baus­ti. At­va­žia­vę į sve­čius ki­ti ste­bė­da­vo­si, ko­kie ge­ri ma­no vai­kai. Mes kaž­kaip su­si­tar­da­vo­me“, – pa­sa­ko­jo dau­gia­vai­kė ma­ma.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tą pa­tį klau­si­mą te­le­fo­nu už­da­vė­me ir vy­riau­sia­jai duk­rai Kris­ti­nai. „Mū­sų ma­ma – pa­ti ge­riau­sia, nes mes pa­tys ge­riau­si vai­kai. Kiek aš pa­me­nu, ma­ma nė­ra pa­kė­lu­si bal­so, aš bu­vau griež­tes­nė bro­liams ir se­se­rims, nei ji, – sa­kė duk­ra. – Ma­ma ap­do­va­no­ji­mo tik­rai ver­ta. Ji ga­lė­tų bū­ti vi­sų Lie­tu­vos vai­kų ma­ma.“

Kaip ir mi­nė­ta, at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo į Pre­zi­den­tū­rą žli­bi­niš­kė ne­va­žiuos, ta­čiau yra įsi­ti­ki­nu­si, kad, jei ne iš anks­to su­pla­nuo­ta ke­lio­nė, vai­kai į sos­ti­nę bū­tų ją tik­rai nu­ve­žę.