Da­nu­tės SE­RA­PI­NIE­NĖS nuo­tr.

Šio tri­gu­bo ju­bi­lie­jaus pro­ga de­ka­no pa­stan­go­mis nau­jam gy­ve­ni­mui pri­kel­to­je uni­ver­si­te­to vit­ra­ži­nė­je me­nė­je įvy­ko įspū­din­gas va­ka­ras, ku­rį so­le­ni­zan­tas pa­va­di­no „Me­tai ir dar­bai“.

R. Bal­sys į šią šven­tę pa­si­kvie­tė ir gru­pe­lę plun­giš­kių: bu­vu­sį kla­sės auk­lė­to­ją Ig­ną Li­dei­kį su žmo­na Lai­ma, sa­vo lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ją – šio teks­to au­to­rę bei kla­sės drau­gą Zig­man­tą Gar­ben­čių.

Pas­vei­ki­nęs su­si­rin­ku­siuo­sius ren­gi­nio kal­ti­nin­kas pir­miau­sia trum­pai ap­žvel­gė sa­vo dar­bo Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te eta­pus. O ta­da ga­na ne­ti­kė­tai pa­reiš­kė, jog šven­tė skir­ta ne jam, o žmo­nėms, ku­riems jis dė­kin­gas. Ir pra­dė­jo da­lin­ti do­va­nas – sa­vo dvi nau­jau­sias kny­gas. Tai mo­nog­ra­fi­ja „Gy­vū­nai bal­tų mi­to­lo­gi­jo­je“ bei „Me­tai (20, 35, 65) ir dar­bai“.

Do­va­nas pro­fe­so­rius pa­ly­dė­jo šmaikš­čiais ko­men­ta­rais. Iš pra­džių R. Bal­sys pri­si­mi­nė mo­kyk­li­nius me­tus, ka­dai­se krės­tas iš­dai­gas. Ir pa­dė­ko­jo sa­vo pe­da­go­gams, ku­rie nu­krei­pė jį tei­sin­gu ke­liu. Tai­gi pir­mie­ji bu­vo ap­do­va­no­ti bu­vęs kla­sės va­do­vas ir lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. Ne­li­ko be do­va­nos ir bend­rak­la­sis Zig­mas.

Po to ju­bi­lia­tas dė­ko­jo sa­vo bu­vu­siems dės­ty­to­jams, rek­to­riams ir da­bar­ti­niam – pro­f. dr. Ar­tū­rui Raz­ba­daus­kui. Tarp ap­do­va­no­tų­jų bend­ra­dar­bių bei drau­gų ne­pa­mirš­ta ir de­ka­no raš­ti­nės dar­buo­to­ja, daug pri­si­dė­ju­si prie šven­tės ren­gi­mo.

Ri­man­to BAL­SIO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr

Ant­ro­ji va­ka­ro da­lis – kon­cer­tas, ku­rio ve­dė­ju bu­vo pa­ts su­kak­tu­vi­nin­kas. Pir­miau­sia jis jaut­riai pa­dek­la­ma­vo Vy­tau­to Ma­čer­nio Ant­rą­ją vi­zi­ją, per­smelk­tą na­mų švie­sos il­ge­sio. Ta­da me­nę už­lie­jo gra­ži imp­ro­vi­za­ci­ja var­go­nais dvie­jų lie­tu­viš­kų dai­nų mo­ty­vais. Po to pa­kai­to­mis skam­bė­jo for­te­pi­jo­no mu­zi­ka ir R. Bal­sio įtai­giai dek­la­muo­ja­mi Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus po­smai. Iš­gir­do­me ei­lė­raš­tį „To­kia yra mei­lė“ ir iš­trau­kas iš poe­ti­nių dra­mų „Min­dau­gas“ bei „Maž­vy­das“.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, jog kon­cer­tas ne­ga­lė­jo ap­siei­ti be pa­ties su­kak­tu­vi­nin­ko su­kur­tų dai­nų ir jo gi­ta­ros akor­dų. Prie vie­nos iš dai­nų pri­si­jun­gė ir smui­ko gar­sai – bu­vo nuo­sta­bus skam­be­sys! Kon­cer­to pa­bai­go­je, kaip pa­juo­ka­vo de­ka­nas, pa­si­ro­dė „sun­kio­ji ar­ti­le­ri­ja“ – uni­ver­si­te­to miš­rus cho­ras, ku­ris at­li­ko tris dai­nas.

Tik tuo me­tu ju­bi­lia­tas trum­pam pri­sė­do, nes iki tol vi­sos pro­gra­mos me­tu jis sto­vė­jo, taip so­li­da­ri­zuo­da­ma­sis su tais žiū­ro­vais, ku­riems pri­trū­ko kė­džių. Kon­cer­to pa­bai­go­je R. Bal­sio at­lie­ka­mai dai­nai „At­mi­ni­mas“, skir­tai išė­ju­sie­siems, niū­niuo­da­mas pri­ta­rė ir cho­ras – bu­vo gra­žu, jaut­ru.

Po kon­cer­to pra­si­dė­jo svei­ki­ni­mai. Žmo­nės ėjo prie ju­bi­lia­to ir po vie­ną, ir gru­pė­mis, ir bū­riais. Ne­šė ir gė­les, ir do­va­nas, ir sa­vo ran­ko­mis su­kur­tus su­ve­ny­rus. O kiek daug gra­žių pa­dė­kų ir lin­kė­ji­mų iš­sa­ky­ta! Bu­vo ir žais­min­gų pra­kal­bų. Vie­nas svei­kin­to­jų bū­rys net at­li­ko dai­ną „Žiau­re gra­ži žėi­ma“, ak­cen­tuo­da­mas žo­džius „mon ta­vės rek“.

Tik­rai rei­ka­lin­gas, ger­bia­mas ir my­li­mas yra cha­riz­ma­tiš­ka­sis pro­fe­so­rius R. Bal­sys. Svei­ki­ni­mų pa­bai­go­je jam cho­ras ir vi­si šven­tės da­ly­viai at­si­sto­ję už­trau­kė „Il­giau­sių me­tų“. Va­ka­ras pa­si­žy­mė­jo su­bti­liu hu­mo­ru, dva­sin­gu­mu, aukš­ta kul­tū­ra.

Žmo­gaus ver­tę nu­le­mia jo dar­bai, pa­gar­bus ir to­le­ran­tiš­kas bend­ra­vi­mas su ki­tais ir ki­to­kiais. R Bal­sio dar­bų de­ta­lus są­ra­šas yra pa­teik­tas jo nau­jau­sio­je kny­go­je „Me­tai (20,35,65) ir dar­bai“. Tam pri­rei­kė net 76 pus­la­pių!

Ri­man­to BAL­SIO as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Prof. dr. Ri­man­tas Bal­sys – tarp­tau­ti­nio ly­gio moks­li­nin­kas, nes yra skai­tęs pa­skai­tas ir sta­ža­vę­sis dau­ge­ly­je už­sie­nio uni­ver­si­te­tų (Ita­li­jo­je, Če­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je, Uk­rai­no­je, Bul­ga­ri­jo­je, Ki­ni­jo­je, Ru­si­jo­je, Grai­ki­jo­je, In­di­jo­je, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, Kam­bo­džo­je, Sa­kart­ve­le) bei dir­bęs jų moks­li­nių žur­na­lų red­ko­le­gi­jo­se. Ge­rai mo­kė­da­mas reikš­ti min­tis ang­liš­kai ir ru­siš­kai, moks­li­nin­kas su žo­dy­nais ga­li skai­ty­ti rei­kia­mus teks­tus, bend­rau­ti bui­ti­nė­mis te­mo­mis len­kų, lat­vių, bul­ga­rų, ita­lų, če­kų ir lo­ty­nų kal­bo­mis.

R. Bal­sys – 8-ių mo­nog­ra­fi­jų au­to­rius. Ne­ma­žai jo straips­nių pa­skelb­ta moks­li­niuo­se lei­di­niuo­se ir įvai­rio­se en­cik­lo­pe­di­jo­se. Dau­giau­sia dė­me­sio pro­fe­so­rius ski­ria moks­li­niam bal­tų mi­to­lo­gi­jos ir re­li­gi­jos ty­ri­nė­ji­mui, nes abi jos – svar­biau­sio­ji bet ku­rio et­no­so kul­tū­ros da­lis, dva­si­nio gy­ve­ni­mo vir­šū­nė.

Mū­sų kraš­tie­čio mi­si­ja – švie­tė­jiš­ka ir edu­ka­ci­nė veik­la sie­kiant puo­se­lė­ti mū­sų kal­bą ir tau­tos dva­si­nę kul­tū­rą. Moks­li­nin­kas sa­vo ži­nio­mis dos­niai da­li­ja­si įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se ir ra­jo­nuo­se, daug kar­tų – ir sa­vo gim­ta­ja­me Plun­gės kraš­te. Mū­sų mies­tui gar­bė, kad čia gi­mė, au­go ir bren­do ši di­de­lės eru­di­ci­jos as­me­ny­bė, pa­si­žy­min­ti ne­pap­ras­tu darbš­tu­mu ir kū­ry­bin­gu­mu, daug pri­si­dė­ju­si prie lie­tu­vių kul­tū­ros.