
Ši Platelių sankryžą ir iki tol vadinta prakeikta, tačiau siaubinga avarija tapo paskutiniu tašku ir 2007 m. ji rekonstruota į žiedinę, siekiant priversti vairuotojus sumažinti greitį ir pagerinti saugumą.
Kodėl apie tai prisiminiau? Nes dažnai tik žmonių žūtys priverčia imtis radikalių priemonių. Taip nutinka ne tik Lietuvoje.
Daug griežtų įstatymų yra parašyti krauju – jie atsiranda tik tada, kai įvyksta tragedijos. Pavyzdžiui, dabar savaime suprantama taisyklė, kad laive gelbėjimosi valčių privalo užtekti visiems keleiviams, įsigaliojo tik po Titaniko katastrofos, nusinešusios apie 1 500 gyvybių. Iki tol valčių skaičius buvo tik rekomendacinio pobūdžio. Tarptautinis cheminio ginklo draudimas atsirado tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai nuo nuodingų dujų siaubingose kančiose žuvo tūkstančiai karių.
Medicinos srityje itin griežta vaistų kontrolė buvo įvesta tik po tragiško „Talidomido“ atvejo Vokietijoje, kai dėl netirtų medikamentų tūkstančiai kūdikių gimė su sunkiomis deformacijomis. Darbo saugos standartai irgi keitėsi po skaudžių pamokų: 1911 metais Niujorko siuvimo fabrike kilus gaisrui žuvo 146 moterys – vien todėl, kad darbdaviai, norėdami išvengti vagysčių ar neplanuotų pertraukų, buvo užrakinę avarines duris.
Net ir aviacijos saugumas bei griežtos bendravimo radijo ryšiu taisyklės buvo sugriežtintos tik po 1977 metų Tenerifės katastrofos, kai susidūrus dviem lėktuvams žuvo 583 žmonės.
Taigi galime rasti atsakymą, kodėl, einant jau penktiems Rusijos ir Ukrainos karo metams, į Lietuvą gali nepastebėti įskristi ir skristi nenumušami bei neperimami dronai.
Aukos dažnai tampa vieninteliu argumentu, kurio nebegali ignoruoti politikai. Kol dronai tik krenta į vandenį – tai „incidentai“. Bet jei jie pražudytų bent vieną žmogų, reikalinga įranga ir specialistai iš Ukrainos atsirastų labai greitai. Ar šito laukiame?






Parašykite komentarą