Aloyzo Lukavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Kai vyresnėlė mano dukra sugrįžta į Plungę, į pirmosios laidos abiturientų susitikimą „Ryto“ pagrindinėje mokykloje (buvusioje 5-ojoje vidurinėje), tai džiaugiasi ne tik sutiktais klasės draugais, bet ir keletu specialiai pakviestų labiausia mylimų mokytojų. Tarp jų – fizikos mokytojas Aloyzas Lukavičius. Ji visados prisimena iš lūpų į lūpas mokinių perduodamą legendą, kaip kontrolinio darbo metu mokytojas skaitydavo laikraštį, kuriame buvo padarytos skylutės, skirtos stebėti mokinių elgesį.

Pakalbinau šį, galimą sakyti, legendinį fizikos mokytoją. Gimė 1959 metais Prano ir Jakaterinos Lukavičių šeimoje. Mane iš karto sudomino tai, kad mamos vardas – nelietuviškas. Čia ėmė skleistis įdomi istorija, kuriai, deja, negaliu skirti ypatingai daug vietos. Parašysiu tik tiek, kad Jakaterinos seneliai pabėgo iš Rusijos, nes buvo persekiojami dėl sentikių tikėjimo, o jos tėvelis žuvo pokario mėsmalėje.

Aloyzo tėtis dirbo kolūkio pirmininku Karklėnuose, o mama – agronome. Ten ir prabėgo Aloyzo ir jo sesers Irenos vaikystė. Beje, sesuo Irena Kirklienė jau kurį laiką vadovauja Rietavo trečiojo amžiaus universitetui.

Aloyzas lankė Karklėnų pradinę mokyklą, toliau tęsė mokslus Kulių vidurinėje mokykloje, kur ypatingai gerai jam sekėsi tikslieji mokslai, nors ir ne kažkiek daug jiems dėmesio skyrė. Gyveno bendrabutyje. Tame pastate kažkada gyveno ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Po užsiėmimų sugrįžus namo tekdavo plušėti ne tiek prie pamokų ruošos, kiek prie ūkiškų darbų. Pamena, kad būdamas dešimtokas jau „stojo už vyrą“ – kraudavo po 12 šieno vežimų per dieną. Gal todėl Aloyzas augo stiprus ir užsigrūdinęs.

Aloyzo Lukavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Kadangi mokykloje nebuvo profesinio orientavimo, pabaigęs vidurinę nutarė stoti ten, kur, manė, bus lengviausia mokytis ir vėliau dirbti. O šventas naivume – pasirinko mokytojo profesiją. Tada atrodė: ir atostogų daug, ir fizikos mokslas prie širdies, ir darbas su vaikais gali patikti.

Apsisprendimas vedė į tuometį Vilniaus pedagoginio instituto fizikos fakultetą. Studentą greitai pastebėjo ne tik dėstytojai, bet ir sporto specialistai. Pastarieji pakvietę į irkluotojų gretas, pasodino į baidarę. Čia jis susipažino ir su būsimais olimpinių medalių laimėtojais Jonu Pinskumi bei Jonu Narmontu. Gabiam jaunuoliui pagerintos ir gyvenimo sąlygos: nebereikėjo nuomotis buto – buvo aprūpintas bendrabučiu, skirtu olimpiniam rezervui. Visgi po kiek laiko dėl pablogėjusios sveikatos irklavimo teko atsisakyti.

Aloyzas šypsodamasis prisimena, kad jo išsinuomoto buto šeimininkas, beveik 90 metų senukas, jiedviem žaidžiant šaškėmis dalindavosi prisiminimais, gyrėsi matęs gyvą Leniną, kai šis lankėsi Vilniaus geležinkelio stotyje ir ten sakė kalbą.

Besibaigiant studijoms, vyras ėmė lankyti dziudo treniruotes ir tapo kandidatu į dziudo sporto meistrus. Treneris pasirūpino, kad baigęs mokslus jis gautų paskyrimą į Vilniaus rajono Bieriozovskojos aštuonmetę mokyklą. Tai buvo reikalinga dėl to, kad šaukimas į armiją būtų atidėtas ir Aloyzas galėtų toliau sportuoti.

Bieriozovskojos mokykloje buvo mokoma lenkų kalba, tad fizikos mokyti naujai iškeptas mokytojas negalėjo. Ėmėsi technologijų ir kūno kultūros pamokų, nereikalavusių puikiai kalbėti lenkiškai. O fizikos mokė neakivaizdinėje suaugusiųjų vidurinėje mokykloje.

Dar bestudijuodamas pedagoginiame institute Aloyzas susipažino su matematikos studente ukmergiške Virginija. Baigę studijas jaunuoliai sukūrė šeimą. Gimė sūnus Pranas ir dukra Lina. Įdomi sūnaus vardo istorija: Aloyzo giminėje yra tradicija sūnui duoti senelio vardą. Tai giminėje Pranas – sūnus Aloyzo, arba Aloyzas – sūnus Prano. Tačiau mokytojo sūnus šios tradicijos nusprendė nebetęsti – sūnui davė Pijaus vardą.

Vėliau Aloyzas ir Virginija grįžo gyventi ir dirbti į Plungę, arčiau tėvų. Vyras dirbo ir Nausodžio aštuonmetėje, ir dabartinėje „Ryto“ mokykloje, ir būsimoje „Saulės“ gimnazijoje. Virginija irgi dirbo „Ryto“ mokykloje matematikos mokytoja.

Puikūs mokinių fizikos ir matematikos rezultatai anuomet puošdavo visą Plungės rajoną. Į fizikos respublikines olimpiadas A. Lukavičius kiekvienais metais vykdavo su keliais mokiniais. Ne tik vykdavo, bet ir grįždavo su apdovanojimais, o tada jau pasipildavo valdžios sveikinimai, vietos saviveiklininkų pasirodymai. Dabar gi, nuolatos visiems skubant, nebeskiriama tiek dėmesio. Atėjai, išsprendei ir esi laisvas…

Aloyzas sudomino sūnų fizikos mokslu, pats ruošė olimpiadoms. Įdėtas triūsas atsipirko: Pranas tapo respublikinių fizikos olimpiadų laureatu. Dukra mieliau rinkosi muziką, baigė Plungės meno mokyklą, taip pat dalyvaudavo konkursuose.

Užaugę Lukavičių vaikai išskrido iš lizdo – sūnus tapo programuotoju ir su šeima gyvena Kaune, o dukra, baigusi architektūros studijas, įsikūrė Škotijoje.

Aloyzo Lukavičiaus asmeninio albumo nuotr.

Dabar, sulaukęs pensinio amžiaus, mokytojas pasirinko fizikos mokyti kaimo mokyklų vaikus – dirba Kretingos rajone, Kartenoje ir Kūlupėnuose. Ten taip pat galima rasti „deimančiukų“, kurie motyvuoti gilintis ir ruoštis konkursams. Mokytojas visada mokė fizikos duodamas praktiškus, suprantamus, gyvenime pritaikomus pavyzdžius. Gaila tik, kad naujosios fizikos programos toli nuo praktikos.

Laisvalaikiu abu Lukavičiai daug keliauja. Jau aplankytos Italija, Austrija, Suomija, Norvegija, Lenkija, Čekija, Slovakija, Prancūzija, Švedija. Po Lietuvą daug keliauja su dviračiais.

Miestą ilgainiui Lukavičiai iškeitė į ramų gyvenimą sodyboje, gamtos apsupty. Čia mielai atostogaudavo ir anūkai Pijus su Auguste. Teko daug pastangų įdėti restauruojant, įrengiant namą patogiam gyvenimui. Visa tai Aloyzas vadina gyvenimo palaima. Anot jo sutuoktinės Virginijos, vyras visada kupinas optimizmo ir naujų idėjų, mylintis gamtą ir šeimą. Jis džiaugiasi ir sodybą aplankančiomis stirnomis bei kiškiais, ir pelkėtose pievose perinčiomis gervėmis, ir auginamais ilgaausiais triušiais, ir kūdrą aplankančiomis ūdromis. Nesvarbu, kad jos gaudo Aloyzo užveistas žuvis.

Vyras draugų būryje šmaikštauja, kad netoliese tekančio šaltinio vanduo turi ypatingų savybių, todėl jis žada draugams ir artimiesiems atidaryti sanatoriją. Nepamiršta mokytojas ir savo mokinių – su kai kuriais ir dabar palaiko artimą ryšį.

Kol žmogus svajoja ir kuria – tol jis gyvena, tol kiekviena jo diena prasminga.