Gintarės VIČIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Susitikus Gintarę Vičienę neįmanoma nepastebėti jos plačios šypsenos, degančių akių ir iš jų spinduliuojančios energijos. Moteris nekantravo pasidalinti savo gyvenimo, tiksliau – profesijos pasirinkimo, istorija. Psichologė, kuri šiuo metu dirba Plungės specialiojo ugdymo centro Konsultavimo skyriaus vedėja, pasakojo apie savo patirtį, įveiktus iššūkius, pasiektus laimėjimus ir kvietė mus visus pamatyti laimę paprastuose dalykuose.

– Gintare, kodėl pasirinkote psichologijos studijas?

– Studijuoti psichologiją mane ragino teta, kuri daug metų dirbo švietimo sistemoje. Ji sakė: „Bandyk, labai įdomi profesija.“

Psichologija buvo ne pirmas, o antras pasirinkimas mano studijų sąraše, bet likimas viską sudėliojo taip, kaip turi būti.

Buvo labai įdomu sužinoti, kaip veikia žmogaus pasąmonė, kodėl turime vienokius ar kitokius elgesio modelius. Džiaugiausi įstojusi būtent čia. Kita vertus, nemaniau, kad dirbsiu su ypatingų poreikių vaikais. Baigusi bakalauro studijas, 2012 metais įsidarbinau Plungės specialiojoje mokykloje. Čia dirbdama įgijau psichologijos magistro laipsnį.

– Ir kaip sekėsi išmoktą teoriją pritaikyti praktikoje?

– Įsivaizdavau savo darbą kiek kitaip. Maniau, kad sėdėsiu kabinete kartu su mokiniu ir mes kalbėsime, diskutuosime, analizuosime. Bet kai pradėjau dirbti, nepasiteisino nė vienas išmoktas metodas. Pasirodo, reikia įdėti labai daug darbo, kad vaikai išvis ateitų į tavo kabinetą.

Gali būti baigęs pačius aukščiausius mokslus, turėti begalę žinių, bet jeigu tavo vidinė nuostata bus „jeigu norės – pats ir ateis“, nieko neišeis.

Mūsų centrą lanko įvairiausi vaikai. Yra tokių, kurie neturi kalbos dovanos, tad reikia ieškoti būdų, kaip su jais bendrauti. Manau, gelbėja mano asmeninės savybės. Esu pozityvi ir stengiuosi būti vaiko lygyje. Mėgstu, kai vaikai mane vadina vardu.

2015 metais tapau Švietimo pagalbos ir konsultavimo skyriaus vedėja. Labai džiugu, kad pernai Plungės specialiojo ugdymo centras tapo regioninis. Jam yra priskirti aštuoni regionai: Plungė, Rietavas, Telšiai, Mažeikiai, Šilalė, Palanga, Kretinga ir Skuodas. Mūsų tikslas – įgalinti ugdymo įstaigas vykdyti įtraukųjį ugdymą.

– Įtraukusis ugdymas – kas tai?

– Lietuvos mokyklose yra tik viena švietimo sistema, baigę mokyklą visi išeina į tą pačią visuomenę. Todėl įtraukusis ugdymas ruošia visus mokinius vienoje sistemoje. Žinoma, ne visi iki galo yra tam pasirengę. Kilo ir vis dar kyla be galo daug iššūkių. Ugdymo įstaigos reitinguojamos pagal mokslo rezultatus, taip pat pagal konkursuose, olimpiadose dalyvavusių vaikų skaičių, o ne pagal socialinius įgūdžius, gebėjimą būti kartu. Nėra nė vieno reitingo, kiek įstaiga priėmė vaikų su negalia.

Gintarės VIČIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Mano nuomone, švietimo sistemoje yra tarsi susidvejinimas. Reikalaujama vieno, o vertinama pagal kitką. Todėl ir mokytojai yra pikti, nes iš jų reikalaujama rezultatų. O iš ypatingų vaikų matematikos, chemijos ar kitų dalykų rezultatų nebus. Jie gali parodyti rezultatus kitose sferose. Yra sričių, kuriose jie gali atsiskleisti, kur nėra rezultatais matuojama. O sėkmę patirti mes gi norime visi. Ir nepritaikydami tokiems vaikams mokymosi pagal jų poreikius, mes skatiname elgesio problemas.

Į mūsų Konsultavimo skyrių gali kreiptis regiono įstaigos, jeigu susiduria su tam tikrais iššūkiais ar sunkumais: gal nepavyksta pritaikyti aplinkos, gal neišeina susitvarkyti su vaiko elgesiu. Tada atvykstame stebėti vaiko jo natūralioje aplinkoje. Mūsų komanda gali padaryti išvadas ir pateikti rekomendacijas. Konsultuojame mokytojus, tėvus ir kartu su tuo vaiku besimokančius vaikus. Taip pat siekiame grįžtamojo ryšio, surengiame pakartotinį apsilankymą.

Ir dar mes skatiname įtraukiąją partnerystę – ieškome būdų, kaip bendradarbiauti. Pavyzdžiui, kviečiame bendrojo lavinimo mokytojus vesti pamokas specialiosios mokyklos mokiniams. Organizuojame įvairias veiklas kartu, taip vaikai mokosi būti drauge. Po truputį keičiame visuomenės požiūrį.

– Ar visi pedagogai yra pasirengę tokiam bendradarbiavimui?

– Noriu akcentuoti, kad mes teikiame paramą ir rekomendacijas. O jau nuo mokytojo priklauso, ar jis jas vykdys. Kartais elementarūs ir paprasti dalykai būna primiršti ir juos reikia tik priminti.

Gintarės VIČIENĖS asmeninio albumo nuotr.

– Kaip suprantu, jūsų įstaiga aprėpia ne vieną sferą?

– Plungės specialiojo ugdymo centro Ugdymo skyriuje mokiniai mokosi pagal individualizuotas bendrąsias programas. Švietimo pagalbos skyrius organizuoja švietimo pagalbą centre besimokantiems mokiniams, teikia apgyvendinimo (bendrabučio) paslaugą.

Konsultavimo skyrius teikia konsultavimo paslaugas priskirto regiono ugdymo įstaigoms, vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių ir besimokantiems bendrojo ugdymo įstaigose.

Dienos socialinės globos skyriuje teikiama dienos globos paslauga vaikams su negalia. Čia dabar jau turime penkiolika vaikų, kurie po pamokų iki septynioliktos valandos leidžia laiką kartu su mūsų darbuotojais. Šis skyrius dirba ir per mokinių atostogas.

– Kokie įstaigos artimiausi planai?

– Mūsų vizija – būti daugiafunkciu, kompleksiniu centru, kuriame galima suteikti ir ugdymą, ir laikiną atokvėpį, ir specialistų pagalbą.

Nuo rugsėjo mėnesio planuojame atidaryti ikimokyklinį skyrių vaikams su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Mes turime gerą pagalbos bazę: pritaikytas patalpas, patirtį, asmens sveikatos priežiūros specialistų (kineziterapeutą, slaugytoją, ergoterapeutą, masažuotoją, švietimo specialistus). Galime suteikti visavertę pagalbą.

Kuo anksčiau tokie vaikai gauna pagalbą, tuo didesnė tikimybė, kad jie galės išeiti į bendrąją mokymo sistemą. Pas mus vaikai gali mokytis tik pagal individualizuotą programą. O tėveliams norime nusiųsti žinutę: jeigu jūsų vaikui Pedagoginė-psichologinė tarnyba pateikė rekomendacijas mokytis pagal individualią programą, galite kreiptis į mus telefonu +370 448 71728 arba el. paštu specmokykla@plunge.lt.

Nuo sausio mėnesio planuojame turėti ankstyvosios reabilitacijos skyrių vaikams iki septynerių metų, turintiems raidos sutrikimų. Dirbs gydytojas reabilitologas, vaikų psichiatras, medicinos psichologas, klinikinis logopedas, kineziterapeutas ir kiti specialistai. Labai norime, kad tėvams būtų patogu, kad viskas būtų vienoje vietoje ir nereikėtų vykti į kitus miestus.

Taip pat artimoje ateityje planuojame atidaryti laikinosios globos skyrių, kur bus teikiama laikino atokvėpio paslauga. Tiems tėvams, kurie augina vaikus su negalia ir nori kur nors išvykti, pavyzdžiui, savaitę pailsėti. Tame skyriuje jų vaikas galės saugiai ir visiškai aprūpintas apsigyventi reikalingam laikotarpiui.

– Ar keičiasi žmonių požiūris į vaikus su negalia?

– Taip ir tuo labai džiaugiuosi. Mes dabar drąsiai su savo vaikais einame į įvairius renginius, aktyviai visur dalyvaujame, ko anksčiau nebūdavo. Manau, kad visos įstaigos turėtų būti pasiruošusios neįgaliems vaikams.

Mes labai koncentruojamės į negalią, bet juk yra ir labai gabių vaikų, kuriems tradicinis mokymas netinka. Dabar turime ir specifinę tautinės mažumos grupę – ukrainiečius mokinius. Toli gražu ne visiems tinka tradiciniai mokymo būdai, nes dalis vaikų pasaulį suvokia kitaip. Todėl jei negalime pakeisti vėjo krypties, galime pakeisti laivo bures – ieškoti kitokių priėjimo būdų.

– Iš kur semiesi optimizmo?

– Mane motyvuoja pats darbas su žmonėmis. Žinoma, reikia kartais vienatvės arba „įsižeminti“ kapstantis darže. Paprastai pakanka poros laisvų dienų, kad grįžčiau į savo vėžes.

– Ko palinkėtum tėvams, auginantiems vaikus su negalia?

– Linkiu, kad tėvai išliktų tėvais. Būna, kad tėvai patys tampa specialistais: pradeda mokytis specialybės, kuri padėtų jo dukrai ar sūnui. Bet svarbiausia yra ryšys – būti mama ir vaiku, o ne specialistu ir klientu. Linkiu neprarasti to emocinio ryšio.