Prisimenu, kaip dar tarybiniais metais keletą kartų turėjau galimybę aplankyti vieną kitą socialistinę respubliką. Turistams ten visada buvo siūloma aplankyti muziejus, labai pageidaujant, gidai suorganizuodavo kelionę ir į vietinį zoologijos sodą. O man dar patikdavo aplankyti ir kapines… Jos būdavo ir yra stebinančios, kažkuo tai traukiančios ir paslaptingos.

Natūralu, jog prieš Vėlines vyrų puslapiui pašnekovu pasirinkau žmogų, kuris kapinėse lankosi kur kas dažniau nei šiaip koks pilietis. Pasikalbėjau su akmenų meistru Česlovu Simanausku. Tik pradėjęs pokalbį jis iš karto pasakė nesantis joks architektas, bet juk kiekvienas, keičiantis savo ir kitų aplinką, yra bent truputėlį architektas.

Gimė Česlovas Telšių rajone, Pavandenėje, gausioje kolūkiečių šeimoje: vyriausiajai sesei Vidai jau buvo ketveri, vėliau šeimoje gimė sesuo Laisvutė ir pagrandukas Artūras, šiandien gyvenantis visai netoli nuo Česlovo – Milašaičiuose.

Pavandenėje buvo vidurinė mokykla, tuomet – nauja didelė, joje mokėsi net 360 mokinių. Česlovas ją lankė nuo pirmos klasės. Ypač patiko įvairi technika ir sportas, todėl baigęs vienuolika klasių mėgino stoti į tuometę Žemės ūkio akademiją Kaune. Įstoti nepavyko, tad teko išvykti tarnauti į armiją. Vėliau mokslai tęsti Rietavo technikume.

Pašnekovo tarnyba vyko Archangelske, jūrinės aviacijos padalinyje, nors šiandien vyras juokauja, kad lėktuvu neskraidė, o laivus matė tik paveikslėliuose.

Archangelskas – miestas šiaurėje, bet bent 1979-ųjų vasara Lietuvoje buvo šaltesnė nei ten. Tarnybos metais užsimezgė ne viena bičiulystė: su vokiečiais iš Kazachstano, estais. Visi – puikūs žmonės, jo sutikti rusai – taip pat, todėl Česlovas šiandien nesupranta, kaip galėjo pasikeisti ši tauta ir kaip smarkiai ją paveikė tenykštė santvarka.

Grįžęs iš armijos jaunuolis įsidarbino Plungės „Susivienijime“, čia susipažino ir su būsima savo žmona Sigute. 1982 metais jiedu atšoko vestuves. Netrukus jiems gimė sūnus Julius. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą ir šiek tiek padirbėjęs mokykloje, jis ėmėsi tėvo verslo ir šiandien yra dešinioji jo ranka.

Prasidėjus Sąjūdžiui Česlovas aktyviai palaikė šį judėjimą. Paskelbus nepriklausomybę pagal vadinamąjį Valstiečių įstatymą gavo žemės. Iki šiol prisimena, kaip Žemės ūkio valdybos vadovas Mykolas Pronckus pasakė: „Nori ūkininkauti, tai ir ūkininkauk, tik pasakyk, kiek ir kur“.

Gavo trisdešimt hektarų prie Milašaičių ir ėmė kurtis Lekemės kaime. Trūko technikos, darbo jėgos, teko dalį žemės gražinti valstybei. Kaip gavo, taip ir gražino – veltui. Pats pasiliko trylika hektarų. Užsidegimas buvo didžiulis, juk tarybiniais metais nuolat lankė svajonės turėti savo turtą, savo verslą. Kita vertus, ilgainiui technikos atsirado, bet įgūdžių ir patirties trūko…

Tuo metu šeimoje gimė dukra Ieva. Pabaigusi Kauno sveikatos universiteto kineziterapeuto specialybę ji įsidarbino Plungės specialiojo ugdymo centre. Jame tęsia darbą ir po motinystės atostogų, paauginusi seneliams du anūkėlius.

Kadangi ūkis reikalavo lėšų, Česlovas ėmė ieškoti papildomo darbo. Čia jam padėjo plungiškis bičiulis Juozas, puikiai išmanęs akmens apdirbimo subtilybes. Dar ūkininkaujant Lekemės kaime išdygo ir gyvenamas namas, todėl šalia jo du vyrai nutarė pjauti akmenį. Tuoj susivirino šiokias tokias stakles, vyko Karelijon ieškoti akmens. Visus meniškus darbus, kurių nemokėjo patys, patikėdavo kitiems.

Paminklų gamyba nešė didesnį pelną nei ūkininkavimas, todėl netrukus pašnekovas nutarė atsisakyti ūkio, o žemę dovanojo vaikams. Šiandien Česlovas turi įsigijęs kur kas tobulesnių įrankių akmeniui apdirbti, o ir žaliavos – granito, kitokių rūšių akmens – ieško plačiuose Europos ir, ne tik, regionuose. Visur, išvykęs į užsienį, stengiasi pavaikščioti po kapines, pasisemti idėjų savo darbams. Ypač daug jų pasisemia įvairiose parodose, kur suvažiuoja meistrų net iš Kinijos, Alžyro, Skandinavijos šalių. Tik spėk viską dėtis galvon.

Plačiai su Česlovu kalbėjomės ir apie paminklų madas. Jo manymu, per paskutinius dvidešimt metų paminklai tapo gerokai kuklesni, vis rečiau kapvietės puošiamos ir augalais. Dažniausiai amžinojo poilsio vieta uždengiama akmenine plokšte – ir praktiška, ir gražu, ir Česlovo darbo frontas platesnis.

Paminklų meistras juokauja, kad ne visada apie velionio ar jo artimųjų socialinį statusą galima spręsti pagal antkapio dydį. Kartais būna ir taip, kad žmonės savo paskutinius pinigus išleidžia tam, jog paskutinieji jų „namai“ būtų gražūs ir darytų įspūdį.

Nelengvas Česlovo darbas, todėl vyras nevengia pasivaikščioti po mišką, pauogauti, pagrybauti. Dabar nemažai laiko atima jau ir trys anūkai. Dabar dar sunku pasakyti, ar kuris susidomės akmenskaldyste. Bet tai jau bus sūnaus Juliaus rūpestis, nes verslas, tikriausiai, liks jam.

Kadangi savo mokyklinius metus Česlovas praleido prie Gludo ežero ir žiemomis ten žaisdavo ledo rutulį, šį žaidimą vėliau kultivavo ir Plungėje. Visgi koks lietuvis be krepšinio? Nesvetimas jis ir mūsų pašnekovui, kartu su pusbroliais jis daug kartų dalyvavo Budrių šeimos taurės varžybose. Malonu prisiminti, jog teko ir su didžiosiomis šalies krepšinio žvaigždėmis Paulauskais bei Masalskiais pasivaržyti.

Žaidė Česlovas ir plungiškių komandoje „Labas rytas“. Treniruodavosi tris kartus per savaitę rytais prieš pradedant darbo dieną. Komanda dalyvaudavo rajono pirmenybėse.

Skirtingai nuo kitų verslininkų, Česlovas nesiskundžia, kad valstybė sudaro kliūčių verslui. Jam atrodo, jog dirbti niekas netrukdo, svarbu, kad tik noras būtų ir kad sveikatos užtektų. Gal dėl to pašnekovas nepatenkintas tais zirzekliais, kurie visko nori daug ir labai greitai.

O Lekemės kaimas plečiasi: namus čia pasistatė ir pašnekovo sūnus, čia pat – ir dukra Ieva. Dažnai pasprukusi iš namų pas senelius atbėga anūkė Sofija. Kas žino, gal kada nors šis kaimas bus pavadintas Simanauskyne. Juk seniau taip ir gimdavo nauji vietovardžiai.