Jurgitos UŠINSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Nacionalinio vėžio centro (NVC) Diagnostinės onkologijos centro vadovės, gydytojos radiologės dr. Jurgitos Ušinskienės kasdienybė kupina medicininių terminų, tyrimų analizių, diagnozių ir gydymo planų. Vis dėlto iš Plungės kilusiai mokslininkei už viso to pirmiausia yra žmogus. „Apima džiaugsmas, kai surandi, dėl ko žmogus jaučiasi blogai“, – teigia daug pasiekusi, bet profesinėje srityje vis besitobulinanti moteris.

Iš Žemaitijos – su jautria širdimi ir ryškiu pašaukimu
Užaugusi Plungėje, J. Ušinskienė mena paprastą, jautrų, gyvą vaikystės pasaulį: darbingas ir kupinas pažinimo džiaugsmo vasaras pas močiutę kaime, smuiko klasę muzikos mokykloje.

„Skaičiau knygas naktimis nuo tėvų pasislėpusi po antklode, pasišviesdama žibintuvėliu. Mokykloje turėjau dvi pravardes: „šypsena“ ir „knygų graužikė“. Šeimoje augo dar dvi seserys ir brolis, aš – vyriausia. Sako, mėgdavau tyrinėti kokias medžiagas. Mano teta, krikštamotė, studijavo veterinariją, ji pasakodavo apie vabaliukus, gyvūnus. Kaime kiaulę kai pjaudavo, man taip įdomu būdavo žiūrėti, kas ten viduriuose randasi. O klasėj medikų dukra mokėsi, pas ją svečiuose taip patikdavo… Tada ir nusprendžiau būti medike, nes jie taip gražiai gyvena…“ – šypsosi pasakodama apie savo vaikystę J. Ušinskienė.

Moteris save prisimena kaip visada lekiančią, užsiėmusią. Nestebina, kad Plungės Senamiesčio vidurinę mokyklą baigė aukso medaliu. Mokslų daktarė sakė esanti labai dėkinga visiems savo mokytojams – kiekvieno pamokos, filosofiniai pokalbiai paliko jos sieloje didžiulį pėdsaką.

Ypač jautriai Jurgita kalba apie lietuvių kalbos mokytoją Genutę Matevičiūtę, kuri patardavo, kokias knygas skaityti. Gražiai mini ir alsėdiškę biologijos mokytoją Vandą Balandienę, pas kurią mokėsi papildomai. Mat įstoti į mediciną buvo sudėtinga, buvo atskiri konkursai vaikinams ir merginoms, o merginų stojo daugiau. Todėl Jurgitos tėvelis Algirdas Bružas vežiojo dukrą iš Plungės į Alsėdžius stiprinti biologijos žinių. Ir tikrai, prisimena dabar, per stojamuosius kaip tik gavo klausimą, kurį su alsėdiške mokytoja buvo labai gerai išstudijavusios. Taip ir pasisekė įstoti į Kauno medicinos universitetą, aplenkus kitas merginas.

Kai technologijos tarnauja žmogui
J. Ušinskienė pasirinko studijuoti mediciną kartu su užsieniečiais, anglų kalba, kaip pati juokiasi dabar – kad nebūtų taip lengva. O rezidentūroje, jau Vilniaus universitete, nusprendė rinktis tada nepopuliarią radiologiją. Pamena, kaip tėvai jaudinosi – kas čia per specialybė, pavojinga sveikatai, kur dukra darbą gaus?! Bet iššūkių nebijanti mergina pasitikėjo likimu, kuris jai visada buvo palankus.

„Keturis metus studijavau Vilniuje, o tada ėmė grobstyti tuos radiologijos specialistus. Praėjau visus laiptelius: dar besimokydama vidurinėje vasaromis dirbau Plungės ligoninėj, iš pradžių operacinėj valytoja, po to jau instrumentatore… Susipažinau su medikų aplinka, o trečio kurso pabaigoj Kauno klinikose jau dirbau slaugytoja. Įsiminė naktinis budėjimas, ypač savaitgaliais, kai nemiegojus reikėdavo mokytis, bet viskas ištveriama, buvau užsigrūdinus. Toks mano gyvenimas: vis pirmyn, vis nauji tikslai, ir tai man labai įdomu, gera taip gyventi, jautiesi gyvas. Atlikau praktiką Suomijoj, Danijoj, sėmiausi visokeriopos patirties, mokiausi kalbų“, – apie savo mokslus pasakoja J. Ušinskienė, kuri bestudijuodama mediciną išmoko ir danų, vokiečių, prancūzų, anglų, rusų kalbas. Be to, iki šiol puikiai kalba žemaitiškai.

Radiologija dažnam atrodo tolima, šalta, skaitmeninė – tik ekranuose matomi kūno pjūviai, anatominės struktūros, jokių emocijų. Tačiau Jurgita tvirtina: už kiekvieno vaizdo slypi žmogus su savo baime, nežinia, gyvenimo istorija. „Mūsų pareiga – ne tik diagnozuoti, bet ir būti šalia. Išgirsti tai, kas nepasakoma garsiai. Žmogus, atėjęs su įtarimu dėl onkologinės ligos, dažnai yra vienišas savo nerime. Tada labai svarbu, kad jis jaustų, jog nėra paliktas“, – kalba gydytoja.

Ši nuostata tapo ir viso jos vadovaujamo Nacionalinio vėžio centro Diagnostinės onkologijos centro filosofija. Čia rūpinamasi ne tik įrangos naujumu ar tyrimų tikslumu. Kiekvienas pacientas gauna tai, ko dažnai trūksta – laiko, dėmesio, paaiškinimo, šilumos. J. Ušinskienė inicijavo pažangios kontrastinės mamografijos diegimą, užtikrino kokybės kontrolę, organizuoja prevencinių programų plėtrą.

Jurgitos UŠINSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Šeima – širdies centras
Gydytoja niekada neabejojo, kad žmogaus stiprybė slypi ne postuose ar tituliniame profesijos skambesyje, o santykiuose – artimuose, jautriuose, tikruose. Jos gyvenimo šerdis – šeima. Su vyru kartu jau du dešimtmečius. Jiedu – bendraminčiai, susipažinę rašydami disertacijas, o visam gyvenimui būti kartu romantiškai pasižadėję prie Eifelio bokšto, Prancūzijoje, kur ji buvo išvykusi studijuoti internatūroje.

„Užmovė vyras žiedą su penkiom akutėm. Nustebau, klausiu, ką tai reiškia. O jis atsako, kad tai mūsų šeima. Vadinasi – mudu du ir trys vaikai? – apstulbau, nes nemaniau net vaikų turėti. Galvojau, kad būsim mokslininkai, ramiai gyvensim, ir še tau – viskas išsipildė, turim tris puikias dukras“, – meilės ir šeimos istoriją linksmai pasakoja moteris.

Vaikus auginti buvo sudėtinga, bet labai padėjo Vilniuje gyvenantys vyro tėvai. Be jų paramos, sako Jurgita, būtų buvę sunku disertaciją apsiginti, mat ir mokslai, ir vaikų gimimas ėjo vienas šalia kito.

Mokslininkė didžiuojasi savo dukromis. Vyriausioji šiemet baigė Vilniaus licėjų, studijuos fiziką, kitos dvi – dar mokykloje. Nors nė viena nelankė muzikos mokyklos, visos muzikuoja: groja pianinu, gitara ir ukulėle. Ir ne šiaip, o puikiai pagroja per visas šeimos šventes, gimtadienius, džiugindamos mamą, kuri pati studentaudama ansamblyje čirpino smuiką.

Mokslas iš širdies
Nors profesinis kelias kupinas tarptautinių konferencijų, doktorantūros darbų, vizitų Japonijoje ar Šveicarijoje, pati Jurgita šį kelią vertina ne dėl prestižo. Jai mokslas – tai dar vienas būdas iš tiesų padėti žmogui. Ji viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo taikyti funkcinius magnetinio rezonanso tyrimus, padedančius neurochirurgams saugoti gyvybiškai svarbias smegenų zonas operacijų metu. Tyrė kvapų bei spalvų įtaką atminčiai, emocijoms, o dabar dalyvauja projektuose, nagrinėjančiuose dirbtinio intelekto taikymą diagnostikoje.

Jurgitos UŠINSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Atsidavusi savo profesijai medikė yra viena iš aktyvių Nacionalinio vėžio centro iniciatyvos „Rožinė dovana moterims“ įgyvendintojų, prisidedanti prie ankstyvosios onkologinių ligų diagnostikos prieinamumo didinimo Lietuvoje. Ši iniciatyva, startavusi 2023 m. spalį, minint krūties vėžio žinomumo mėnesį, jau sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir palaikymo. Jos tikslas – sudaryti galimybę regionų moterims patogiai atvykti į NVC nemokamai pasitikrinti dėl krūties vėžio, nelaukiant ilgose eilėse, gauti mamografijos tyrimus ir specializuotą gydytojų konsultaciją.

Sulaukusi gausaus Prezidentūros, Tarptautinės moterų asociacijos Vilniuje bei savivaldybių palaikymo, J. Ušinskienės veikla šioje iniciatyvoje atspindi ne tik medikės profesionalumą, bet ir socialinį jautrumą, ypač atkreipiant dėmesį į pažeidžiamas moterų grupes, tarp jų ir Ukrainos karo pabėgėles, kurioms čia taip pat teikiama pagalba.

Prevencija – meilė sau ir artimiesiems
„Reikia dėkoti valstybei, kad turime daugybę profilaktinių programų: širdies, onkologijos, krūties vėžio, prostatos, netrukus bus ir plaučių vėžio. Tai turtingos šalies požymis, – kalba medikė. – Vilniuje jau daug valstybinių įstaigų, gimtadienio proga siųsdamos žinutes savo darbuotojams, ne tik sveikina, bet ir kviečia dalyvauti joms priklausančiose programose sveikatai pasitikrinti. Moterims krūties vėžio diagnostikos programa jau išplėsta nuo 45 iki 74 metų.“

Pati J. Ušinskienė yra pavyzdys. Dalyvauja visose programose, skatina šeimą, artimuosius, pažįstamus. Nes žino – sveikata prasideda ne nuo operacinės, o nuo savęs pažinimo. „Drąsa – tai ne stiprybė kentėti, o stiprybė pasirūpinti. Kalbėtis. Kreiptis. Atlikti tyrimą. Būti gyvam visa širdimi“, – sako gydytoja radiologė.

Jurgitos UŠINSKIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Ir galbūt todėl tiek daug žmonių, atėjusių į Diagnostinės onkologijos centrą, išeina ne tik su tyrimų atsakymais, bet ir su šviesesne širdimi. Nes čia žmogus nepaliekamas vienas su savo nerimu.

Paklausta apie ateities planus ir ką patartų kitiems, moteris neieško žodžio kišenėj: „Ateity, tvirtai tikiu, manęs laukia džiaugsmas, nauji moksliniai atradimai. Žinoma, lauksiu anūkų. Žmogus – socialinė būtybė, jei tau bloga – pabendrauk su kitu žmogumi. Juk mes vienas kitam kaip saulės spinduliukai. Labai svarbu ir judėjimas, mityba bei… turėti svajonių, tada gyvenimas eina į priekį.“