Sauliaus Narkaus nuotr.

Ar­tė­jant gruo­džio 3-ia­jai, Tarp­tau­ti­nei ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių die­nai, pa­kal­bi­no­me plun­giš­kius Drun­gi­lus. Kris­ti­na – mo­te­ris, tu­rin­ti ne­ga­lią nuo pat gi­mi­mo, ta­čiau kas­dien tie­sian­ti pa­gal­bos ran­ką tiems, ku­rie su­si­du­ria su įvai­riais gy­ve­ni­mo sun­ku­mais. Vy­tau­tas – jos ko­le­ga, nuo­la­ti­nis rams­tis ir stip­ry­bės šal­ti­nis. Ši po­ra dir­ba su­dė­tin­gą, dau­giau­siai em­pa­ti­jos rei­ka­lau­jan­tį so­cia­li­nį dar­bą. Dar­bą, ku­rio daž­niau­siai ne­pa­vyks­ta pa­lik­ti už už­ra­kin­tų ka­bi­ne­to du­rų, tad su­tuok­ti­nių na­muo­se nuo­lat su­si­tin­ka pro­fe­si­nis at­si­da­vi­mas, ty­li iš­tver­mė ir ne­si­bai­gian­tis rū­pi­ni­ma­sis ki­tais.

Vie­nas sva­jo­jo bū­ti tei­si­nin­ku, ki­tas – is­to­ri­ku
K. Drun­gi­lie­nė so­cia­li­ne dar­buo­to­ja dir­ba nuo 2008-ųjų. Pas­ta­ruo­sius pu­sant­rų me­tų ji sa­ve rea­li­zuo­ja pa­dė­da­ma vie­šo­sios įstai­gos Plun­gės bend­ruo­me­nės cent­ro so­cia­li­nių dirb­tu­vių lan­ky­to­jams. Mo­ko juos so­cia­li­nių ir dar­bi­nių įgū­džių.

Jau tre­ji me­tai, kai Vy­tau­tas kas ry­tą iš­si­ruo­šia į Plun­gės li­go­ni­nę. Vy­ro dar­bo die­na pra­bė­ga rū­pi­nan­tis slau­gos sky­riaus pa­cien­tais – tvar­kant jiems rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus, spren­džiant ki­tas so­cia­li­nes pro­ble­mas. Prieš tai tre­jus me­tus pro­fe­si­nės pa­tir­ties jis sė­mė­si kaip so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­jas Plun­gės so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­re.

V. Drun­gi­las pa­sa­ko­jo tu­rė­jęs sva­jo­nę tap­ti is­to­ri­ku, bet, pri­trū­kęs ke­lių ba­lų, pa­su­ko vi­siš­kai ki­ta kryp­ti­mi – Že­mai­ti­jos ko­le­gi­jos Tel­šių sky­riu­je pra­dė­jo stu­di­juo­ti so­cia­li­nį dar­bą. Ga­vęs dip­lo­mą, il­gai ieš­ko­jo sa­vo vie­tos pro­fe­si­nia­me seg­men­te – at­li­ko pra­kti­ką ir se­ne­lių glo­bos na­muo­se, ir tuo­me­ti­niuo­se Plun­gės nak­vy­nės na­muo­se, sa­va­no­ria­vo įvai­rio­se vi­suo­me­ni­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se.

Apie so­cia­li­nį dar­bą pri­si­pa­ži­no ne­sva­jo­ju­si ir Kris­ti­na. Po vi­du­ri­nės mo­kyk­los bai­gi­mo pla­na­vo stu­di­juo­ti tei­sę Šiau­lių uni­ver­si­te­te, bet sto­ji­mo do­ku­men­tuo­se įrašė ne tą stu­di­jų pro­gra­mos ko­dą. Taip, pa­ti sau ne­ti­kė­tai ta­po so­cia­li­nės pe­da­go­gi­kos ir psi­cho­lo­gi­jos stu­den­te. Bai­gu­si moks­lus įgi­jo so­cia­li­nio dar­bo ba­ka­lau­ro laips­nį. Vė­liau – spe­cia­lio­jo ug­dy­mo pe­da­go­go ma­gist­ro laips­nį.

Plun­gei pa­do­va­no­jo du pui­kius so­cia­li­nius dar­buo­to­jus
Sa­ko­ma, kad žmo­nės pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si. Ma­tyt, ne be rei­ka­lo bu­vo su­mai­šy­ti ir šių dvie­jų žmo­nių jau­nys­tės pla­nai. Dirb­da­mi so­cia­li­nį dar­bą Kris­ti­na ir Vy­tau­tas ta­po at­ra­ma ne vie­nam pa­gal­bos rei­ka­lin­gam žmo­gui, sa­vo ši­lu­ma ir at­jau­ta su­šil­dė ne vie­ną vie­ni­šą šir­dį. Už at­si­da­vi­mą, pa­kan­tu­mą, em­pa­ti­ją V. Drun­gi­las šie­met, mi­nint So­cia­li­nių dar­buo­to­jų die­ną, bu­vo ap­do­va­no­tas Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­dė­kos raš­tu. Pro­fe­si­nio įver­ti­ni­mo su­lau­kė ir jo su­tuok­ti­nė. Kris­ti­nai pa­dė­kos raš­tas įteik­tas už kant­ry­bę, nuo­šir­dų rū­pes­tį, ap­lin­kos, ku­rio­je kiek­vie­nas žmo­gus jau­čia­si svar­bus ir rei­ka­lin­gas, kū­ri­mą.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Tie su­mai­šy­ti pla­nai Plun­gei pa­do­va­no­jo du pui­kius so­cia­li­nius dar­buo­to­jus, o jiems pa­tiems – vie­nas ki­tą. Su­si­pa­ži­no jie­du su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos bend­ri­jo­je „Plun­gės vil­tis“. Vy­tau­tas šio­je ne­vy­riau­sy­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je sa­va­no­ria­vo, o Kris­ti­na bu­vo į ją at­ve­žu­si sa­vo ma­mą. Su­si­bend­ra­vo ne iš kar­to. „Te­ko pa­si­steng­ti, kol ta­po­me drau­gais. La­bai sun­kiai ji priė­mė mū­sų drau­gys­tę, bu­vo už­si­da­riu­si“, – pri­si­mi­nė vy­ras.

Vie­nas ki­tam ir fi­zi­nis, ir dva­si­nis rams­tis
Drun­gi­lų po­ra ne­slė­pė, kad ir kaip no­rė­tų ne­si­neš­ti dar­bo į na­mus, lai­ky­tis šio su­si­ta­ri­mo pa­vyks­ta ne vi­sa­da. „Dar­bas rei­ka­lau­ja daug emo­ci­jų, to­dėl, jei­gu ku­riam sun­kes­nė die­na, ki­tas bū­ti­nai iš­klau­so­me. Pir­mie­ji dar­bo me­tai li­go­ni­nės slau­gos sky­riu­je bu­vo ypač sun­kūs – su­si­drau­gau­ji su pa­cien­tu, pri­pran­ti prie jo ir vie­ną die­ną atė­jęs į dar­bą su­ži­nai, kad jo jau ne­bė­ra… Bu­vau dir­bęs su įvai­riais žmo­nė­mis, bet slau­gos li­go­ni­nės spe­ci­fi­ka vi­sai ki­to­kia. Vis dėl­to, lai­kui ei­nant, su­si­tai­kai su tuo, kad tai, kad žmo­nės išei­na ki­ta­pus, na­tū­ra­lu“, – pa­sa­ko­jo Vy­tau­tas.

Su sun­kiais mo­men­tais su­si­du­ria ir Kris­ti­na: „Vis­ko bū­na: ir ver­kiu, ir džiau­giuo­si. Kar­tą „sa­vęs su­si­rink­ti“ va­žia­vau į Pa­ku­tu­vė­nus.“ Paš­ne­ko­vė at­vi­ra­vo, kad jai kas­dien rei­kia tvir­tos vy­ro ran­kos, nes sa­va­ran­kiš­kai ju­dė­ti ga­li tol, kol tu­ri į ką įsi­kib­ti.

„Kris­ti­na fi­ziš­kai ne­pa­jė­gi, bet iš­si­la­vi­ni­mu, in­te­lek­tu aš jai ne­pri­lygs­tu. Žmo­na ma­ne daž­nai nu­ste­bi­na sa­vo ži­nio­mis, ji pui­ki pro­fe­sio­na­lė, ir tai ma­ne la­bai ža­vi“, – ne­gai­lė­jo su­tuok­ti­nei gra­žių žo­džių vy­ras.

Ener­gi­jos va­rik­lis – už­si­spy­ri­mas
Kris­ti­nos stip­ry­bė ne­ga­li ne­ža­vė­ti. „Iš kur tiek jė­gų, iš kur tas ge­bė­ji­mas duo­ti, kai pa­čiai rei­kia pa­gal­bos?“ – pa­klau­sė­me. Il­gai ne­svars­čiu­si mo­te­ris pri­si­pa­ži­no: pa­grin­di­nis jos va­rik­lis – už­si­spy­ri­mas. „Esu dė­kin­ga ma­mai, kad ji neau­gi­no ma­nęs kaip neį­ga­lios. Nuo pat ma­žu­mės gir­dė­jau: no­ri – da­ryk, rei­kia – eik. Nie­ka­da man nie­ko ne­drau­dė, ne­sa­kė, kad ko nors ne­ga­liu. Ir aš ga­lė­jau. Taip pat esu dė­kin­ga sa­vo darb­da­viams, kad pa­ti­kė­jo, jog ga­liu bū­ti tin­ka­ma jų ko­lek­ty­vui ir pa­jėg­siu at­lik­ti nu­ma­ty­tas pa­rei­gas“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Neį­ga­lių­jų, anot su­tuok­ti­nių, ne­rei­kia gai­lė­tis. „Kar­tais jau­čiu, kad žmo­nės į ma­ne žiū­ri kaip į vieną iš sep­tynių pa­sau­lio ste­buk­lų. Vaikš­tai – kaip tu taip ga­li išei­ti iš na­mų? Vai­ruo­ji ma­ši­ną – kaž­kas ste­buk­lin­ga! Ve­die­si vai­ką – kaip tu pa­gim­dei? Žmo­nių gai­les­tis žei­džia…“ – ne­slė­pė K. Drun­gi­lie­nė.

Skai­to vi­sa šei­ma
Kiek­vie­nam iš mū­sų rei­kia poil­sio. Su­tuok­ti­niai „per­si­krau­na“ ke­liau­da­mi. Mėgs­ta pa­si­žval­gy­ti po Lie­tu­vą, su duk­ra bu­vo iš­vy­kę į Lat­vi­ją. Tu­rė­da­mi lais­vo lai­ko skai­to kny­gas: Kris­ti­na – gro­ži­nę li­te­ra­tū­rą, Vy­tau­tas – is­to­ri­nes, moks­li­nės fan­tas­ti­kos kny­gas. Tė­vai skai­ty­mu sten­gia­si už­krės­ti ir aš­tun­tus me­tus ei­nan­čią Le­ti­ci­ją. Jie di­džiuo­ja­si, kad mer­gai­tė skai­ty­ti iš­mo­ko bū­da­ma la­bai jau­no am­žiaus – 3–4 me­tų. Ma­mą ir duk­rą jun­gia dar vie­nas bend­ras po­mė­gis – vė­ri­mas iš ka­ro­liu­kų, žva­kių lie­ji­mas.

Svar­bu neuž­mirš­ti sa­vęs
Su­tuok­ti­niai tvir­ti­no, kad dir­bant so­cia­li­nį dar­bą la­bai svar­bu gerb­ti žmo­nes. Ne­veng­ti iš­šū­kių, ne­bi­jo­ti ati­duo­ti, nes ati­duo­da­mas ki­tam ir pa­ts gau­ni: pa­ti­ri daug da­ly­kų, iš­gy­ve­ni įvai­riau­sių emo­ci­jų, ku­rios stip­ri­na as­me­ny­bę, for­muo­ja ta­ve kaip žmo­gų. „Ma­ty­da­mas dar­be li­go­nius, aš su­pran­tu, kaip tu­ri­me ver­tin­ti kiek­vie­ną smulk­me­ną, džiaug­tis, kad pa­ts ga­li vaikš­čio­ti, sa­va­ran­kiš­kai pa­val­gy­ti“, – kal­bė­jo Vy­tau­tas.

Mi­nint Tarp­tau­ti­nę ne­ga­lią tu­rin­čių žmo­nių die­ną, ak­cen­tuo­ja­mi jų po­rei­kiai, ga­li­my­bės bū­ti vi­sa­ver­čiais vi­suo­me­nės na­riais. Vals­ty­bės po­žiū­ris į ne­ga­lią tu­rin­čius žmo­nes kin­ta, o vi­suo­me­nės?

„Aš ne­ga­lio­je neįž­vel­giu ne­ga­lios – žiū­riu į žmo­gų kaip į žmo­gų“, – sa­kė V. Drun­gi­las.

To­kio po­žiū­rio tu­rė­tų iš­mok­ti ir vi­suo­me­nė, nes neį­ga­lie­ji, pa­sak Kris­ti­nos, ne­mėgs­ta gai­les­čio.