Sauliaus Narkaus nuotr.

Bir­že­lio 1-ąją mi­nė­si­me Tė­vo die­ną. Tur­būt kiek­vie­nas gal­vo­je esa­me su­si­kū­rę ge­ro tė­vo pa­veiks­lą. Ir ne­svar­bu, tik­ro­viš­kas tas pa­veiks­las ar ne, tą die­ną svei­kin­si­me tė­čius. Vie­ni gy­vai, ki­ti ap­lan­ky­si­me ka­puo­se, tre­ti pa­svei­kin­si­me min­ty­se. Koks tu­ri bū­ti tė­tis, kas yra tė­vys­tė ir ar jos rei­kia mo­ky­tis, kal­bė­jo­mės su vie­šo­sios įstai­gos Vy­rų kri­zių cent­ro įkū­rė­ju, Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro pri­klau­so­my­bių kon­sul­tan­tu Min­dau­gu Kat­ku­mi. Ta­čiau ne tik pa­rei­gos ir ki­ta veik­la pa­ska­ti­no pa­si­rink­ti jį pa­šne­ko­vu. M. Kat­kui gy­ve­ni­me te­ko ypa­tin­ga mi­si­ja – bū­ti ne­ga­lią tu­rin­čio vai­ko tė­vu.

– Sa­ko­ma, kad vai­kai sa­vo šei­mas ku­ria pa­gal tė­vų šei­mos mo­de­lį. Tad pir­miau­sia pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo tė­tį. Ką pe­rė­mė­te iš jo dėl vai­kų auk­lė­ji­mo?

– Tė­tis mi­rė, kai man bu­vo 15 me­tų. Anks­ti jo ne­te­kau. Lyg dar ir pri­si­me­nu, ką jis kalbėdavo, bet atei­na lai­kas, kai pra­de­di pri­mirš­ti. Ži­nau, kad tė­tis bu­vo la­bai ge­ras, mo­kė, kad su ki­tais rei­kia elg­tis pa­gar­biai. Ne­mo­kė bū­ti blo­gu žmo­gu­mi. Kiek ten­ka bend­rau­ti su tais, ku­rie jį pa­ži­no­jo, sa­ko, kad bu­vo ger­bia­mas žmo­gus, dar­bi­nin­kas. Pap­ras­tas trak­to­ri­nin­kas, bet vi­si at­si­lie­pia la­bai šil­tai. Abu tė­vai su­tei­kė man daug lais­vės, bet bu­vo pa­sa­ky­ta, kad jei pri­si­dirb­siu, tai bus ma­no pro­ble­mos, nes aš prii­mu spren­di­mus, tu­rė­siu priim­ti ir pa­sek­mes.

Kal­bant apie vai­kų auk­lė­ji­mą, ta­da aš bu­vau per jau­nas ir apie tai mes ne­kal­bė­jo­me. Bet, kaip ir ma­no tė­tis, vai­kams su­tei­kiu lais­vę rink­tis. Duk­ra jau di­de­lė. Ji po vi­du­ri­nės bai­gi­mo nu­spren­dė me­tus pa­da­ry­ti per­trau­ką ir nie­kur ne­si­mo­ky­ti. Aš jos ne­ver­čiau. Net­ren­kiau kumš­čiu į sta­lą ir ne­sa­kiau, jog ji pri­va­lo. Nusp­ren­dė taip? Ge­rai. Te­gul pa­gal­vo­ja, ko no­ri iš gy­ve­ni­mo, kuo no­ri už­siim­ti. Šie­met ji jau pa­si­ruo­šu­si stu­di­juo­ti fo­tog­ra­fi­ją. Sū­nus tu­ri spe­cia­lių­jų po­rei­kių, jis dar vai­kas, bet už ma­ne pa­sie­kęs dau­giau. Jis žvaigž­dė – dai­ni­nin­kas.

– Daž­nai bū­na, kad vy­rai, su­si­dū­rę su sun­ku­mais, kaip ne­ga­lią tu­rin­čio vai­ko gi­mi­mas, palieka šeimą. Jū­sų tas fak­tas neiš­gąs­di­no?

– Aš tai priė­miau la­bai ge­rai. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad Die­vas ne bet kam siun­čia to­kius vai­kus. Čia rei­kia su­si­tai­ky­mo su si­tua­ci­ja: na, gi­mė toks vai­kas, ir vis­kas. Jis šau­nus. Vi­si nu­si­pel­no gy­ve­ni­mo. Gal jis ir ki­taip jį su­pran­ta, bet, ma­no ma­ny­mu, vi­sų mū­sų prie­vo­lė ir pa­rei­ga pa­dė­ti to­kiam žmo­gui. O kaip ki­taip.

– Kaip ma­no­te, ko­dėl vy­rai pa­būgs­ta sun­ku­mų?

– To­dėl, kad vy­rai bai­liai, jie silp­ni. Vy­rai ge­ro­kai silp­nes­ni už mo­te­ris. Mo­te­rų psi­cho­lo­gi­ja stip­res­nė, gal ir mo­ti­niš­ki ins­tink­tai yra vi­sai kitokie. O ką vy­ras? Pa­da­rė, išė­jo tru­pu­tį ne toks, ir jis la­bai leng­vai at­si­sa­ko. Gal čia yra ir bai­mės pri­siim­ti at­sa­ko­my­bę? Ne dėl to, kad ne­no­ri, o to­dėl, kad jiems per sun­ku. Mes vis dar lai­ko­mės su­kur­to įvaiz­džio, kad vy­rai tu­ri bū­ti stip­rūs, kad vy­rai ne­ver­kia. Pa­sa­ky­siu, vy­rai ver­kia ir la­bai, tik jiems sun­ku pri­pa­žin­ti. Be to, ne­lei­džia ir įsi­ti­ki­ni­mai, vi­suo­me­nės nuo­mo­nė, kaip da­bar stip­rus vy­ras eis skųs­tis, kad jam blo­gai. Mes iki šiol esa­me la­bai pri­klau­so­mi nuo ki­tų žmo­nių nuo­mo­nės.

Sauliaus Narkaus nuotr.

– O Jums ki­tų nuo­mo­nė apie Jus, Jū­sų šei­mą, ki­to­kį vai­ką ne­bai­si?

– Ma­nęs tai ne­gąs­di­na. Juk ma­no gy­ve­ni­me nie­kas ne­pa­si­keis nuo to, ką apie ma­ne pa­sa­kys ki­ti žmo­nės. Jei aš elg­siuo­si tei­sin­gai ir bū­siu nuo­šir­dus, at­vi­ras, ne­da­ry­siu kvai­lys­čių, ne­me­luo­siu ir kaž­kas kaž­ką sa­kys, tai jau jo pro­ble­ma. Kam man su­kti gal­vą dėl kaž­kie­no pa­sa­ky­mo, iš­si­gal­vo­ji­mo? O jei kas nors pa­sa­ky­tų tie­są apie ma­ne, va­di­na­si, rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį ir da­ry­ti kaž­ką ki­taip. Į vis­ką gy­ve­ni­me rei­kia žvelg­ti pa­pras­čiau. Jis tik vie­nas mums duo­tas.

– Ar vi­sa­da lai­kė­tės to­kio po­žiū­rio?

– Sa­ky­čiau, kad po­žiū­ris į vi­są gy­ve­ni­mą kei­tė­si nuo sū­naus gi­mi­mo. Kai gi­mė duk­ra, ne­ma­čiau, kaip ji užau­go, kaip mo­kė­si. Aš ne­ma­čiau nie­ko, ne­da­ly­va­vau jos gy­ve­ni­me vi­sai. Ir tik to­dėl, kad bu­vau tai Nor­ve­gi­jo­je, tai Ai­ri­jo­je, nes pi­ni­gai bu­vo aukš­čiau vis­ko. Šian­dien pri­pa­žįs­tu, jog kly­dau, nes ne pi­ni­guo­se ir ne jų kie­ky­je yra lai­mė. Ta­da man la­biau rū­pė­jo pi­ni­gai. Vai­di­nau, koks esu ge­ras tė­vas, kaip iš­lai­kau šei­mą, kaip man vis­kas rū­pi. Ir da­bar su­si­du­riu su emig­ran­tais. Vy­rai dir­ba, o žmo­nos lie­ka gimtinėje. Sup­ran­ta­ma, rei­kia pi­ni­gų, rei­kia to ir ano, bet kas daž­niau­siai at­si­tin­ka? Sky­ry­bos. Ir ma­no su­vo­ki­mas apie gy­ve­ni­mą bu­vo toks, kad vi­suo­me­nė­je tu­ri tu­rė­ti sta­tu­są, pa­ro­dy­ti, kad esi tur­tin­gas, kad tu­ri gra­žią ma­ši­ną, pi­ni­gų. Da­bar tas da­ly­kas man ne­be­tu­ri to­kios reikš­mės. Gy­ve­ni­mo ver­ty­bės – tik­rai ne ma­te­ria­lus pa­sau­lis, o šei­ma, vai­kai, ma­ma ir vi­si žmo­nės, nes vie­ną die­ną esi šia­me pa­sau­ly­je, o ki­tą die­ną ta­vęs jau ne­bė­ra.

– Mi­nė­jo­te, jog duk­ros gy­ve­ni­me pra­ktiš­kai ne­da­ly­va­vo­te. O kaip su sū­nu­mi?

– Ži­nau, kad duk­ros gy­ve­ni­me tu­rė­jau da­ly­vau­ti nuo pat jos gi­mi­mo, ir il­gai ap­gau­di­nė­jau sa­ve ir ki­tus, koks esu ge­ras tė­vas. Ži­no­ma, pa­keis­ti jau nie­ko ne­ga­liu, to­dėl da­bar no­ri­si kaž­kaip at­si­grieb­ti ir kuo dau­giau lai­ko bū­ti su vai­kais. Džiau­giuo­si, kad su duk­ra ge­ri san­ty­kiai. Ji la­bai džiau­gia­si ma­no pa­sie­ki­mais. Su­lau­kiu iš jos pa­ska­ti­ni­mo ir pa­lai­ky­mo, tai ver­čia dar la­biau steng­tis ir ne­nu­leis­ti ran­kų ką nors da­rant. Abu vai­kai ma­ni­mi di­džiuo­ja­si. Aš ir pa­ts sa­vi­mi di­džiuo­juo­si.

Su sū­nu­mi ki­taip: da­ly­vau­ju mo­kyk­lo­je su­si­rin­ki­muo­se, jo kon­cer­tuo­se. Kiek­vie­na­me kon­cer­te aš iš­girs­tu ką nors nau­jo. Man la­bai svar­bu vi­si sū­naus pa­sie­ki­mai ir man ne gė­da pa­sa­ky­ti, kad ma­no vai­kas yra ki­toks. Aš tuo džiau­giuo­si, juk ne kiek­vie­nas ga­li tu­rė­ti to­kį vai­ką kaip aš. Jis – pui­kus dai­ni­nin­kas, žvaigž­dė, be ga­lo nuo­šir­dus, jaut­rus. Ko­dėl aš tu­rė­čiau slėp­ti nuo vi­suo­me­nės to­kį per­lą? La­bai di­džiuo­juo­si sa­vo vai­kais. Da­bar ži­nau, kad vai­kui rei­kia abie­jų tė­vų. Abu tu­ri da­ly­vau­ti jo gy­ve­ni­me.

– Ko­kios po­zi­ci­jos lai­ko­tės auk­lė­da­mas vai­kus?

– Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, aš tu­riu bū­ti pa­vyz­dys sa­vo vai­kams. Iš­mo­ky­ti juos, kad jei kaž­ką tu­ri, rei­kia da­lin­tis, kad tu­ri priim­ti žmo­gų toks, koks jis yra, gerb­ti ki­to nuo­mo­nę. Ne­ga­liu kaž­kaip ki­taip elg­tis ir nu­ro­di­nė­ti vai­kams, kaip jiems gy­ven­ti. Ne­ga­li­me auk­lė­ti vai­kų se­nais me­to­dais, kad tė­vai vi­sa­da tei­sūs. Vai­kai ne­tu­ri bi­jo­ti tė­vų. Jie tu­ri ži­no­ti ir su­pras­ti pa­gar­bą vy­res­niam žmo­gui. Svar­biau­sia – bend­ra­vi­mas. Mes vi­si esa­me taip įsi­su­kę į sa­vo dar­bus, kad ma­žuo­sius pa­lie­ka­me nuo­ša­liau. Jei išė­jo į mo­kyk­lą, va­di­na­si, vai­kas – mo­kyk­los rei­ka­las, grįž­ta na­mo – kom­piu­te­ris ar­ba pa­tys sė­di­me feis­bu­ke ir nustu­mia­me juos, kad ne­truk­dy­tų. Koks čia auk­lė­ji­mas? Esu įsi­ti­ki­nęs, kad vai­kus tu­ri­me mo­ky­ti ne kaž­ko­kių tai­syk­lių, bet pa­ties gy­ve­ni­mo bū­do.

– Ar pa­va­din­tu­mė­te sa­ve ge­ru tė­čiu?

– Nors ir pa­si­kei­tė ma­no po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą ir vai­kus, ne­ma­nau, kad esu ge­ras tė­vas. Ne­mo­ku bū­ti griež­tas, kaip tu­rė­čiau bū­ti. Žmo­na reik­les­nė. Ne­sa­kau, kad esu blo­gas, bet ga­lė­čiau bū­ti ge­res­nis.

– Jei reik­tų su­gal­vo­ti ge­ro tė­čio api­brė­ži­mą, koks jis bū­tų?

– Sun­kus klau­si­mas. Tur­būt tas, ku­ris rū­pi­na­si ne tik sa­vi­mi, šei­ma, bet ir vi­sais žmo­nė­mis, rū­pes­tin­gas, my­lin­tis, ne­pa­lie­kan­tis bė­do­je silp­nes­nio. Bet į šį klau­si­mą tur­būt ge­riau­siai at­sa­ky­tų vai­kai. Ge­ras tė­vas tu­rė­tų bū­ti toks, ko­kį no­ri ma­ty­ti sa­vo vai­ką.

– O koks yra tik­ras vy­ras?

– Vi­sai ne­se­niai gim­na­zi­jo­je skai­čiau pra­ne­ši­mą apie nar­ko­ti­kų grės­mę. Tarp vi­sų su­si­rin­ku­sių­jų ma­čiau tik vie­ną tė­ve­lį. Pak­lau­siau, kur yra ki­ti tė­ve­liai? Vie­nas dir­ba, ki­tas ki­to­kių rei­ka­lų tu­ri, va­di­na­si, jiems vai­kų ge­ro­vė, pa­sie­ki­mai nė­ra la­bai svar­bu. „Ai, nueis ma­ma, pa­skui pa­pa­sa­kos“, – taip gal­vo­ja­ma. Vis dar ga­jūs ste­reo­ti­pai, kaip čia vy­ras vaikš­čios į su­si­rin­ki­mus. Ma­no ma­ny­mu, kie­tas vy­ras yra tas, ku­ris nuei­na ir į su­si­rin­ki­mą mo­kyk­lo­je, ir į kon­cer­tą, tas, ku­ris ne­bi­jo pri­pa­žin­ti, jog jo vai­kas ki­toks. Tas, ku­ris vie­toj tūks­tan­čio eu­rų kar­tais tie­siog pa­va­duo­ja sa­vo mo­te­rį, sa­vo vai­kų ma­mą pa­keis­da­mas vai­kui saus­kel­nes ir ele­men­ta­riai leis­da­mas žmo­nai pa­mie­go­ti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Jū­sų ma­ny­mu, tė­vys­tė atei­na sa­vai­me ar jos rei­kia mo­ky­tis?

– Ži­no­ma, kad rei­kia. Kad ir pa­ties ele­men­ta­riau­sio saus­kel­nių pa­kei­ti­mo rei­kia mo­ky­tis. Juk, kaip ir sa­kiau, pas mus dar ga­jus ste­reo­ti­pas, kad ma­ma tu­ri vai­kus ir au­gin­ti, ir auk­lė­ti, ir pri­žiū­rė­ti, o vy­ro vi­sai ki­ti rei­ka­lai.

– Na, ir pa­bai­go­je – ar­tė­jan­čios Tė­vo die­nos pro­ga pa­lin­kė­ji­mas sau ir ki­tiems tė­čiams, gal net bū­si­miems.

– Sau no­rė­čiau pa­lin­kė­ti ra­my­bės, ma­žiau su­maiš­ties. Kad iš­mok­čiau ge­riau pa­skirs­ty­ti lai­ką.

Jau esa­miems ir bū­si­miems tė­ve­liams lin­kiu, kad jie kuo dau­giau pra­leis­tų lai­ko su šei­ma, kad at­si­rink­tų tai, kas svar­biau­sia, su­si­dė­lio­tų gy­ve­ni­mo prio­ri­te­tus, ir ta­da vis­kas bus ge­rai. Kad ir koks gim­tų vai­ku­tis, lin­kiu su­si­tai­ky­mo ir džiaug­tis to­kia Die­vo do­va­na. Lin­kiu stip­ry­bės ir ne­bi­jo­ti pa­žvelg­ti tie­sai į akis, kad ir ko­kia skau­di ji bū­tų. Lin­kiu bran­gin­ti tai, ką tu­ri, nes bran­gin­ti pra­de­da­me tik ta­da, kai pra­ran­da­me. Nep­ra­žiop­so­ti gy­ve­ni­mo, ne­si­gė­dy­ti pra­šy­ti pa­gal­bos, jei jos rei­kia. Ir svar­biau­sia – bū­ti pa­vyz­džiu sa­vo vai­kams.

– Ačiū už po­kal­bį ir sėk­mės.