Sauliaus Narkaus nuotr.

Įp­ras­ta, kad ju­bi­lie­jaus pro­ga vi­sas dė­me­sys ir do­va­nos ski­ria­mi su­kak­tu­vi­nin­kui. Va­sa­rio 21 die­ną še­šias­de­šimt­me­tį mi­nės jau 36-erius me­tus Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je dir­ban­tis pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų mo­ky­to­jas eks­per­tas Ar­tū­ras Ur­nie­žius. Ta pro­ga mo­ky­to­jas vi­suo­me­nei penk­ta­die­nį do­va­nos ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą. O prieš jį kal­bė­jo­mės su A. Ur­nie­žiu­mi apie pa­si­rink­tą pe­da­go­go ke­lią, mo­ki­nius ir mu­zi­ką.

– Ar­tū­ras Ur­nie­žius – tai…
– Ne­nus­tygs­tan­tis vie­to­je, nuo­lat kuo nors be­si­do­min­tis, ge­ne­ruo­jan­tis nau­jas idė­jas, ta­čiau dar­be ir gy­ve­ni­me pa­sto­vus ir nuo­sek­lus. Esu reik­lus sau ir ki­tiems, daž­nai „pa­si­krau­nan­tis“ ener­gi­jos iš sa­vo mo­ki­nių ir da­li­nan­tis jiems sa­vo ži­nias ir pa­tir­tį su kau­pu. O ap­lin­ki­niams esu kiek­vie­nam vis ki­toks. Ma­nau, tai pri­klau­so nuo to, kaip žmo­nės ma­ne pa­žįs­ta – ar­ti­miau ar ma­žiau. Tur­būt esu ir toks, ko­kį kiek­vie­nas no­ri ma­ty­ti.

– Kas bu­vo tas žmo­gus, ku­ris su­do­mi­no mu­zi­ka ir pe­da­go­gi­ka?
– Mu­zi­ka su­si­do­mė­jau dar vai­kys­tė­je. Pir­mo­ji ma­no mo­ky­to­ja bu­vo ma­ma Da­lia Ur­nie­žie­nė, ku­ri bu­vo šios mo­kyk­los mo­ky­to­ja, For­te­pi­jo­no sky­riaus ve­dė­ja, išug­džiu­si ne­ma­žą bū­rį pui­kių mu­zi­kan­tų ir pe­da­go­gų. Ke­li iš jų da­bar dir­ba for­te­pi­jo­no mo­ky­to­jais šio­je mo­kyk­lo­je. Ma­ma ma­ne iš­mo­kė gro­ti for­te­pi­jo­nu. Ko­dėl tri­mi­tas? To­dėl, kad pui­kus tri­mi­ti­nin­kas bu­vo ma­no dė­dė Kons­tan­ti­nas Ind­ru­lis, ma­mos bro­lis. Jis bai­gė Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą, Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją ir gro­jo pres­ti­ži­nia­me „Tri­mi­to“ or­kest­re. Į jį ly­giuo­tis no­rė­jau. Be to, ži­no­jau, kad tri­mi­tas vys­to plau­čius ir stip­ri­na svei­ka­tą.

– Ar pa­me­na­te pir­mą­jį sa­vo mu­zi­kos mo­ky­to­ją. Koks jis bu­vo?
– Ma­no pir­ma­sis tri­mi­to mo­ky­to­jas bu­vo Pra­nas Ški­me­lis, ne­se­niai iš­ke­lia­vęs am­ži­ny­bėn. Tai bu­vo ne­pap­ras­tai gy­vy­bin­gas ir įdo­mus žmo­gus. Jis bu­vo pui­kus pe­da­go­gas, mo­kan­tis už­deg­ti vai­kus mu­zi­ka, ir kom­po­zi­to­rius, ku­rian­tis įvai­riems an­samb­liams. Jo kū­ri­nius dar ir da­bar tau­ti­nių inst­ru­men­tų ir ki­ti an­samb­liai tu­ri sa­vo re­per­tua­ruo­se.

– Mi­nė­jo­te sa­vo ma­mą, dė­dę, pir­mą­jį mo­ky­to­ją, ku­rie bu­vo sa­vo­tiš­ki įkvė­pė­jai ir įskie­pi­jo mei­lę mu­zi­kai. Kaip ma­no­te, ar Jūs kaž­kam bu­vo­te ar esa­te to­kiu pa­vyz­džiu?
– Jei ne­si so­lis­tas, o dau­giau ma­to­mas kaip or­kest­ro va­do­vas, var­gu ar bū­si kam įkvė­pė­ju. Per 36 dar­bo me­tus Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je esu iš­lei­dęs gal apie 60 mo­ki­nių. Gal ko­kia pu­sė jų – už­sie­ny­je.

– Išug­dė­te ne vie­ną mu­zi­kan­tą. Ar do­mi­tės jų gy­ve­ni­mu, o gal yra to­kių, ku­rie pa­sie­kė mu­zi­kos aukš­tu­mų ir ga­li­te jais di­džiuo­tis?

– Aš di­džiuo­juo­si vi­sais sa­vo mo­ki­niais, ku­rie bai­gė me­no mo­kyk­lą. Yra pui­kių mu­zi­kan­tų, bai­gu­sių Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­ją, ta­čiau yra ir nuo­sta­bių žmo­nių – gy­dy­to­jų, mo­ky­to­jų, tarp jų net la­kū­nas, ku­rie lais­va­lai­kiu pai­ma mu­zi­kos inst­ru­men­tą į ran­kas ir ne­tgi pa­gro­ja pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų ko­lek­ty­vuo­se.

Sauliaus Narkaus nuotr.

– Įsi­min­ti­niau­sias dar­bi­nės kar­je­ros mo­men­tas?
– Ži­no­ma, vi­sa­da jau­di­na kon­cer­tai su or­kest­ru įvai­rio­mis pro­go­mis, ypač kai lan­ko­mės ki­to­je ša­ly­je ir gro­ja­me už­sie­nie­čiams. Ta­da su­pran­ti, koks džiaugs­mas, kad val­dai mu­zi­kos kal­bą, ku­rią su­pran­ta žmo­nės vi­sa­me pa­sau­ly­je. Tai ne­pa­kar­to­ja­ma. Ta­čiau di­džiau­sias ir įsi­min­ti­niau­sias įvy­kis bū­ti Moks­lei­vių dai­nų šven­tė­se vyr. di­ri­gen­tu ir di­ri­guo­ti apie 70 or­kest­rų, ku­rie gro­ja vie­nu me­tu. Kai tu jau­ti, kad ta­vo šir­dies dū­žiai su­si­lie­ja su ga­lin­gos pu­čia­mų­jų mu­zi­kos gar­sais, sklin­dan­čiais Vin­gio par­ku į pa­čią Lie­tu­vos šir­dį. Tų įspū­džių iš at­min­ties iš­trin­ti neį­ma­no­ma.

– Ar ne­bu­vo mo­men­tų, kai pa­si­gai­lė­jo­te nuė­jęs mu­zi­kan­to ke­liu, pa­si­rin­kęs pe­da­go­gi­ką?
– Ne­ži­nau, kaip bū­tų su­si­klos­tęs ma­no gy­ve­ni­mas, jei bū­čiau ta­pęs at­li­kė­ju. Tik­riau­siai apie tai ir ne­sva­jo­jau. Ma­no pro­fe­si­ja bu­vo me­no ko­lek­ty­vo va­do­vas. Vi­sa­da pa­ti­ko dirb­ti su vai­kais, ir kai su ko­lek­ty­vais pa­siek­da­vau gra­žių re­zul­ta­tų, tai la­bai džiu­gin­da­vo ir ska­tin­da­vo siek­ti nau­jų lai­mė­ji­mų. Ži­no­ma, pe­da­go­gu, koks esu da­bar, ta­pau ne iš kar­to. Rei­kė­jo su­kaup­ti di­džiu­lę me­to­di­nę ir pra­kti­nę pa­tir­tį.

– Praė­jo ne­ma­žai lai­ko nuo pir­mų dar­bo me­tų. Ar pri­si­me­na­te pir­muo­sius sa­vo mo­ki­nius? Ko­kie jie bu­vo? Ar la­bai ski­ria­si da­bar­ti­niai vai­kai nuo anų lai­kų?
– Ži­no­ma, pa­me­nu. Ypač tuos, su ku­riais pra­dė­jau sa­vo mo­ky­to­jo kar­je­rą. Jiems kė­liau ne­ma­žus rei­ka­la­vi­mus, ta­čiau ne­ma­žai ir pa­siek­da­vo­me. Ne­ma­nau, kad vai­kai la­bai ski­ria­si, tie­siog ski­ria­si są­ly­gos, ku­rio­mis jie au­go ta­da ir ko­kias tu­ri da­bar. Ne­bu­vo Plun­gė­je tiek įvai­rios veik­los pa­siū­los kaip da­bar. Vai­kams smal­su vis­ką iš­ban­dy­ti, lan­ky­ti vie­nu me­tu ke­lias veik­las, o kur dar te­le­fo­nai, kom­piu­te­riai? Gro­ti lie­ka vis ma­žiau lai­ko. Prieš 20–30 me­tų vai­kai ir jų tė­ve­liai rim­čiau žiū­rė­da­vo į moks­lą me­no mo­kyk­lo­je, vaikai la­biau ruoš­da­vo­si pa­mo­koms, steng­da­vo­si gau­ti ge­rą įver­ti­ni­mą. Da­bar mo­ki­niams meno mo­kyk­los lan­ky­mas yra dau­giau po­pa­mo­ki­nis užim­tu­mas ir, ži­no­ma, vis­kas tu­ri bū­ti la­bai sma­gu ir įdo­mu. Mo­ky­to­jai ieš­ko vis nau­jų dar­bo su vai­kais me­to­dų, o mu­zi­kos inst­ru­men­tas mėgs­ta nuo­sek­lu­mą ir kant­ry­bę, sis­te­min­gą mo­ky­mą­si.

– Sa­ko­ma, kad mo­ky­to­jas nie­ka­da ne­pa­mirš­ta sa­vo mo­ki­nių, o mo­ki­niai?
– Ma­lo­niau­sia bu­vu­sių mo­ki­nių staig­me­na ar poel­gis? Vi­sa­da ma­lo­nu, kai bu­vę mo­ki­niai ap­lan­ko, pa­skam­bi­na. Su kai ku­riais vis dar pa­gro­ja­me per di­džią­sias šven­tes Plun­gės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je. Bet ypač įsi­min­ti­nas įvy­kis bu­vo, kai ke­li mo­ki­niai, ku­rių se­niai ne­ma­čiau, nes jie gy­ve­no už­sie­ny­je, nu­spren­dė su šei­mo­mis at­vyk­ti į sve­čius. Bu­vo tik­rai ne­pap­ras­tas su­si­ti­ki­mas. La­bai džiau­giuo­si, kad pa­vy­ko jų šir­dy­se įskie­py­ti mei­lę mu­zi­kai, ku­rią jie per­duo­da jau sa­vo vai­kams.

– Ateis ta die­na, kai reiks at­si­svei­kin­ti su pe­da­go­go dar­bu. Kur ma­to­te sa­ve po 10–20 me­tų?
– Atei­ty­je no­rė­čiau skir­ti dau­giau lai­ko šei­mai, as­me­ni­niam gy­ve­ni­mui, ke­lio­nėms, ki­tiems po­mė­giams, ren­gi­nių lan­ky­mui, sa­viš­vie­tai. Ma­nau, kad vi­sa­da bū­siu pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų mu­zi­kos ger­bė­jas, ku­ris ne­pra­leis nė vie­no ge­ro or­kest­ro kon­cer­to.

– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te skai­ty­to­jams ir sau?
– Ir skai­ty­to­jams, ir sau vi­sų pir­ma pa­lin­kė­čiau svei­ka­tos. Jei jos yra, vi­si sun­ku­mai įvei­kia­mi. Ko dar? Ra­my­bės, kad ne­bū­tų su­si­prie­ši­ni­mo, kal­bė­ti ir gir­dė­ti.

– Ačiū už po­kal­bį.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų or­kest­ras – tai iš­skir­ti­nis mu­zi­kos ko­lek­ty­vas, ku­rio veik­la skai­čiuo­ja­ma jau dau­giau nei dviem de­šimt­me­čiais. Nuo pat 2001 me­tų or­kest­rui va­do­vau­ja di­ri­gen­tas A. Ur­nie­žius, ku­rio pro­fe­sio­na­lu­mas ir at­si­da­vi­mas mu­zi­kai pa­ver­tė šį ko­lek­ty­vą svar­bia Plun­gės mies­to ir Lie­tu­vos kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi. Ko­lek­ty­vas pel­nė žiū­ro­vų sim­pa­ti­jas, vi­suo­me­nės dė­me­sį ir pa­lan­kius or­kest­ro bei džia­zo mu­zi­kos ži­no­vų įver­ti­ni­mus. Per me­tus or­kest­ras su­ren­gia apie 10 kon­cer­tų. Ga­biau­sie­ji or­kest­ro mo­ki­niai gro­ja big­ben­de. O pir­mus me­tus be­si­mo­kan­tys mo­ki­niai no­riai jun­gia­si į ma­žų­jų or­kest­rą, tre­čio­kai pe­rei­na prie vy­res­nių­jų.

Or­kest­ras ak­ty­viai da­ly­vau­ja Lie­tu­vos ir tarp­tau­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se, skleis­da­mas pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų mu­zi­kos tra­di­ci­jas. Jis daž­nai pa­si­ro­do ne tik vie­ti­niuo­se kon­cer­tuo­se, bet ir pres­ti­ži­niuo­se kon­kur­suo­se bei fes­ti­va­liuo­se vi­so­je Eu­ro­po­je. Ko­lek­ty­vas kon­cer­ta­vo Lat­vi­jo­je, Ita­li­jo­je, Šve­di­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Veng­ri­jo­je, Ma­ke­do­ni­jo­je, Kroa­ti­jo­je, Grai­ki­jo­je, Olan­di­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je ir Slo­va­ki­jo­je, kur pel­nė aukš­tus įver­ti­ni­mus ir pri­zi­nes vie­tas. 2023 m. Slo­va­ki­jo­je or­kest­ras iš­ko­vo­jo pir­mą­ją vie­tą, o 2024 m. trium­fa­vo Veng­ri­jo­je.

Be tarp­tau­ti­nių pa­sie­ki­mų, or­kest­ras ak­ty­viai da­ly­vau­ja Lie­tu­vos moks­lei­vių ir suau­gu­sių­jų dai­nų šven­tė­se, tap­da­mas neats­ki­ria­ma šių ren­gi­nių da­li­mi, o jo va­do­vas A. Ur­nie­žius 2012 m. ir 2016 m. bu­vo Lie­tu­vos moks­lei­vių dai­nų šven­čių vyr. di­ri­gen­tas. 2012 m. ko­lek­ty­vas pel­nė 1-ąją me­ni­nio pa­jė­gu­mo ka­te­go­ri­ją, ku­ri bu­vo pa­tvir­tin­ta 2017 m.

A. Ur­nie­žius yra ak­ty­vus mu­zi­ki­nių pro­jek­tų ir edu­ka­ci­nių ini­cia­ty­vų da­ly­vis, pri­si­de­dan­tis prie jau­nų­jų ta­len­tų ug­dy­mo ir Lie­tu­vos pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų mu­zi­kos tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mo. Jo ini­ci­juo­ti tarp­tau­ti­niai pro­jek­tai – vai­kų ir jau­ni­mo pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų an­samb­lių ir or­kest­rų fes­ti­va­lis-kon­kur­sas „Pa­va­sa­rio tri­mi­tai“ ir tarp­tau­ti­nis va­ri­nių ir me­di­nių pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų so­lis­tų kon­kur­sas „Grok–improvizuok“ – kas­kart pri­trau­kia vis dau­giau da­ly­vių.

Or­kest­ro pa­si­ro­dy­mus pa­pil­do šo­kė­jų gru­pė, va­do­vau­ja­ma Ai­dos Braz­dei­kie­nės. Kon­cert­meis­te­ris – Ro­mual­das Si­mo­na­vi­čius.