Sauliaus Narkaus nuotr.

Sau­sio 19 die­ną Klai­pė­dos apy­lin­kės teis­mo Plun­gės rū­mų tei­sė­jas plun­giš­kiui A. Š. pa­skel­bė iš­tei­si­na­mą­jį nuo­spren­dį. Nors at­ro­dė, kad vis­kas by­lo­ja šio vy­ro ne­nau­dai, teis­mui pri­trū­ko sva­rių įro­dy­mų dėl jo kal­tės.

Anks­čiau už pa­de­gi­mą teis­tas A. Š. bu­vo kal­ti­na­mas tuo, kad 2024 me­tų sau­sio 21-ąją, po vi­dur­nak­čio, dau­gia­bu­čio na­mo laip­ti­nė­je pa­de­gė prie J. B. bu­to du­rų esan­tį ki­li­mė­lį. Dėl to už­si­de­gė ir me­di­nės bu­to du­rys. Vi­suo­ti­nai pa­vo­jin­gu bū­du, dėl ko ga­lė­jo nu­ken­tė­ti žmo­nės, su­ga­din­tas sve­ti­mas tur­tas ir J. B. pa­da­ry­ta 200 eu­rų tur­ti­nė ža­la.

2024 me­tų spa­lio mė­ne­sį vy­ku­sia­me teis­mo po­sė­dy­je plun­giš­kis kal­tu ne­pri­si­pa­ži­no. Tei­gė, kad nie­ko pa­na­šaus, kuo yra kal­ti­na­mas, ne­da­rė ir nu­ken­tė­ju­sio­jo ne­pa­žįs­ta. Nuo 17 me­tų jam nu­sta­ty­tas psi­chi­kos su­tri­ki­mas, o var­to­ja­mus vais­tus su­mai­šęs su al­ko­ho­liu ne­pa­me­na, ką da­rė. Tą nak­tį esą ne­ga­lė­jo už­mig­ti, bu­vo var­to­jęs al­ko­ho­lio, to­dėl išė­jo pa­si­vaikš­čio­ti. Vaikš­čio­jo gat­vė­mis, ta­čiau ką tiks­liai vei­kė, ne­pri­si­mi­nė. O iki­teis­mi­nio ty­ri­mo me­tu pri­si­pa­ži­no to­dėl, kad grei­čiau vis­kas pa­si­baig­tų. 2023 me­tais bu­vo nu­teis­tas už buvusios drau­gės L. L. bu­to du­rų pa­de­gi­mą, to­dėl bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad vie­ną kar­tą pa­da­ręs to­kį nu­si­kal­ti­mą ir ki­tais at­ve­jais bus įta­ria­mas tuo pa­čiu. Rei­kia pa­mi­nė­ti, kad A. Š. už pir­mą­jį pa­de­gi­mą bu­vo ap­ri­bo­ta lais­vė ir jis tu­rė­jo ne­šio­ti apy­ko­ję, ta­čiau ją bu­vo sa­va­va­liš­kai nu­siė­męs.

Iki­teis­mi­nį ty­ri­mą at­li­ku­si po­li­ci­jos pa­rei­gū­nė 2024 me­tų gruo­dį vy­ku­sia­me teis­mo po­sė­dy­je kal­bė­jo, kad A. Š., pri­sta­ty­tas į ko­mi­sa­ria­tą, iš pra­džių ne­pri­si­pa­ži­no dėl pa­de­gi­mo, ta­čiau per­žiū­rė­jęs vaiz­do įra­šų me­džia­gą sa­vo nuo­mo­nę pa­kei­tė. Tie­sa, vaiz­do įra­šuo­se ma­ty­ti, kad as­muo blaš­ko­si po te­ri­to­ri­ją, ta­čiau pa­gal vei­dą at­pa­žin­ti, jog tai A. Š., ne­bu­vo įma­no­ma. Pa­rei­gū­nė pri­si­mi­nė ir tai, kad pri­si­pa­žin­da­mas dėl pa­de­gi­mo plun­giš­kis nu­si­kals­ta­mą vei­ką mo­ty­va­vo tuo, jog jį esą er­zi­na se­no­vi­nės me­di­nės du­rys.

Liu­dy­to­ja V. J. prieš me­tus teis­me pa­sa­ko­jo, kad sau­sio 21-ąją, apie vi­dur­nak­tį, grį­žo iš sa­vo duk­ros. Pa­rė­ju­si dar tvar­kė bu­tą, kai iš ko­ri­do­riaus pra­dė­jo verž­tis dū­mai. Iš pra­džių pa­gal­vo­jo, jog kaž­kas de­ga lau­ke. Ati­da­riu­si du­ris į laip­ti­nę pa­ma­tė, kad vi­sur pil­na dū­mų. Pas­kam­bi­no te­le­fo­nu 112, o nuė­ju­si į ket­vir­tą aukš­tą, pa­ma­tė, kad smilks­ta vieno buto du­rys. Anot liu­dy­to­jos, bu­to, ku­rio ki­li­mė­lis bu­vo pa­deg­tas, sa­vi­nin­kas į ko­ri­do­rių išė­jo tik ta­da, kai mo­te­rys pra­dė­jo bels­ti į du­ris.

Liu­dy­to­ja L. L. praė­ju­sių me­tų ko­vą taip pat bu­vo ap­klau­sia­ma. A. Š. anks­čiau bu­vo pa­de­gęs jos bu­to du­ris. Nut­rū­kus ro­man­tiš­kiems san­ty­kiams vy­ras ne­pa­li­ko drau­gės ra­my­bė­je. Sa­vai­tę iki J. B. du­rų pa­de­gi­mo L. L. ra­do ant du­rų nu­pieš­tas tris rau­do­nas šir­dis, tą pa­čią sa­vai­tę bu­vo iš­dauž­ti lan­gai.

Nu­ken­tė­ju­sy­sis J. B. teis­me sa­kė, jog kal­ti­na­mo­jo ne­pa­žįs­ta. Tik iš­va­ka­rė­se bu­vo grį­žęs iš už­sie­nio, kai ry­te ra­do rau­do­nais da­žais api­pieš­tas bu­to du­ris. Pa­gal­vo­jęs, jog tai iš­dy­kė­lių vai­kų dar­bas, du­ris nu­va­lė ir iš­va­žia­vo į Klai­pė­dą. Va­ka­re grį­žęs apie 22 va­lan­dą nuė­jo mie­go­ti. Pa­bu­do nuo triukš­mo ir išė­jęs į laip­ti­nę pa­ma­tė dū­mus. Kai­my­nės bu­vo laip­ti­nė­je ir jau iš­kvie­tu­sios ug­nia­ge­sius. Ta­da ir pa­ste­bė­jo, kad jo bu­to du­rys ap­de­gu­sios. Kas taip ga­lė­jo pa­da­ry­ti, J. B. sa­kė neį­ta­ręs.

Kad ne­kil­tų jo­kių abe­jo­nių, teis­mas krei­pė­si į eks­per­tus, kad jie at­sa­ky­tų, ar vaiz­do įra­še yra A. Š. Praė­ju­sių me­tų spa­lio mė­ne­sį eks­per­tai pa­tei­kė iš­va­dą, ku­rio­je nu­ro­dy­ta: „Nus­ta­ty­ti, ar ty­ri­mui pa­teik­to­je skait­me­ni­nė­je vaiz­do by­lo­je už­fik­suo­tas as­muo yra A. Š., ne­ga­li­ma.“

Kaip ir mi­nė­ta, dėl įro­dy­mų trū­ku­mo A. Š. bu­vo iš­tei­sin­tas. Kaip nu­ro­do­ma nuo­spren­dy­je, jo­kiais duo­me­ni­mis (liu­dy­to­jų pa­ro­dy­mai, vaiz­do įra­šai ar kt.) nė­ra tie­sio­giai už­fik­suo­ta, kad plun­giš­kis pa­da­rė jam ink­ri­mi­nuo­ja­mą nu­si­kals­ta­mą vei­ką. Tai, kad A. Š. anks­čiau bu­vo nu­teis­tas už sa­vo bu­vu­sios drau­gės L. L. bu­to du­rų pa­de­gi­mą, taip pat tai, kad A. Š. L. L. bu­to du­ris bu­vo iš­pai­šęs rau­do­nais da­žais, o die­ną prieš pa­de­gi­mą rau­do­nais da­žais bu­vo iš­tep­tos ir J. B. bu­to du­rys, ne­ga­li bū­ti lai­ko­ma pa­ti­ki­mais ne­tie­sio­gi­niais įro­dy­mais. Nors nu­si­kals­ta­mų vei­kų brai­žas iš es­mės yra ana­lo­giš­kas, ta­čiau tai lei­džia da­ry­ti tik spė­ji­mą dėl plun­giš­kio kal­tės, o ap­kal­ti­na­ma­sis nuo­spren­dis ne­ga­li bū­ti grin­džia­mas prie­lai­do­mis.

Tei­sė­jas nu­ro­dė ir tai, jog po nuo­spren­džio įsi­tei­sė­ji­mo by­la tu­ri bū­ti per­duo­ta pro­ku­ro­rui, kad bū­tų im­ta­si prie­mo­nių šią nu­si­kals­ta­mą vei­ką pa­da­riu­siam as­me­niui nu­sta­ty­ti.

Nuosp­ren­dis ga­li bū­ti skun­džia­mas.