Šian­dien ma­to­me ir ki­to­kią tra­ge­di­ją – tik ji ne grau­di, o gė­din­ga. Ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­to Ka­ro­lio Žu­kaus­ko ty­ri­mai at­sklei­dė, kad tie, ku­rie val­do vals­ty­bę, yra ne ką ma­žiau pa­tik­lūs nei ta varg­šė se­nu­tė. Skir­tu­mas tik tas, kad jie ne se­ne­lių prie­glau­dos gy­ven­to­jai, o po­li­ti­kai, ku­riems mes pa­ti­kė­jo­me sa­vo atei­tį. Ir vi­si po „Ne­mu­no auš­ros“ vė­lia­va.

Paž­vel­ki­me į fak­tus, ku­rie gniau­žia kva­pą sa­vo ab­sur­diš­ku­mu. Pla­čiai nu­skam­bė­jo, kaip Re­mi­gi­jus Že­mai­tai­tis, ne­va ga­vęs kvie­ti­mą su­si­tik­ti su mi­li­jar­die­riu­mi Elo­nu Mus­ku, su žmo­na lė­kė į oro uos­tą. Sto­vė­jo ei­lė­je su su­klas­to­tais bi­lie­tais, net neį­tar­da­mas, kad yra eks­pe­ri­men­to au­ka.

Bu­vo de­mas­kuo­tas jo neap­dai­ru­mas ir vai­kiš­kas no­ras pa­si­pui­kuo­ti. Jei po­li­ti­kas ne­su­ge­ba at­pa­žin­ti ele­men­ta­rios klas­to­tės, kaip jis at­pa­žins vals­ty­bei pa­vo­jin­gas pro­vo­ka­ci­jas?

Dar bai­siau at­ro­do bu­vu­sio „aš dar ne Čiur­lio­nis“ kul­tū­ros mi­nist­ro Ig­no­to Ado­ma­vi­čiaus pa­vyz­dys. Šis as­muo te­le­fo­nu de­ri­no po­li­ti­nius veiks­mus su iš­gal­vo­tu Veng­ri­jos mi­nist­ro pa­ta­rė­ju – as­me­niu, ku­ris neeg­zis­tuo­ja! Ma­ža to, ga­vęs vie­ną me­la­gin­gą elekt­ro­ni­nį laiš­ką, jis per 50 mi­nu­čių pa­skel­bė apie sa­vo at­si­sta­ty­di­ni­mą, net ne­si­var­gi­nęs pa­si­tiks­lin­ti in­for­ma­ci­jos.

Ir tai – tik ke­li epi­zo­dai iš ši­tos kom­pa­ni­jos pa­kly­di­mų.

Čia rei­kė­tų su­sto­ti ir pa­žvelg­ti į veid­ro­dį. Juk po­li­ti­kai į Sei­mo kė­des ne­nu­si­lei­džia iš dan­gaus, juos ten pa­so­di­na­me mes sa­vo bal­sais. Mes ir tu­rė­tu­me jaus­tis at­sa­kin­gi už tai, kad vals­ty­bę pa­ti­ki­me žmo­nėms, ku­rių par­ti­jos fi­nan­suo­ja­mos grei­čiau­siai ne­šva­riais pi­ni­gais. Mes esa­me at­sa­kin­gi, kai to­le­ruo­ja­me sche­mas, kur au­kos plūs­ta ban­go­mis ir vie­no­do­mis su­mo­mis iš spe­ci­fi­nių ra­jo­nų – Ši­lu­tės ar Kel­mės – iš­kart po po­li­ti­kų ap­si­lan­ky­mų.

K. Žu­kaus­ko ty­ri­mai at­sklei­dė tie­są apie kai ku­rių val­džios vy­rų pro­ti­nius ge­bė­ji­mus ir at­spa­ru­mą me­lui. O aš pri­me­nu – nie­kas mū­sų ne­ver­čia bal­suo­ti už pa­tik­lius mul­kius.