Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Praėjusį penktadienį Plungės viešoji biblioteka pakvietė į atsiminimų vakarą, skirtą šiemet vasarį Anapilin išėjusiai Plungės garbės pilietei Ulai Amsler (1943–2025). Moteris kartu su vyru Peteriu tris dešimtmečius aktyviai mezgė Plungės ir Mendeno (Vokietija) ryšius, rūpinosi, kad tik nepriklausomybę atgavusi mūsų šalis, tiksliau, maža jos dalelė – Plungės miestas ir rajonas bei čia gyvenantys žmonės, kuo greičiau atsistotų ant kojų, organizavo paramą sunkiai besiverčiančioms šeimoms, neįgaliesiems, švietimo įstaigoms, mezgė kultūrinius ryšius. Jos veikla Plungėje ir vardan Plungės buvo labai plati ir įvairi, tad toks buvo ir jai skirtas atsiminimų vakaras – kupinas pačių įvairiausių prisiminimų, linksmų ir graudžių istorijų.

„Negi mes taip ir nebesusieisim?“
„Juk šitiek metų Ula mumis sukviesdavo, suvesdavo į vieną ratą prie stalo ar dar kur. Todėl jai išėjus Marija (Marija Striaukienė, artima jos bičiulė – aut.) telefonu tarstelėjo: negi mes taip ir nebesusieisim? Ar taip ir liūdėsim po vieną?! Dabar už lango – ruduo, neseniai minėjom Vėlines. Pagalvojom, kad pats metas susieiti ir prisiminti Ulą. Prie vyno taurės, šiltame bendrystės rate. Nes tokie visada ir būdavo susitikimai su ja. Tiesą sakant, šį vakarą čia turėtų būti visa Plungė, nes didžioji dalis ją pažinojo“, – į susirinkusiuosius kreipėsi to vakaro iniciatorė Plungės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai Virginija Liutikaitė.

Rengiant atsiminimų vakarą jai talkino kolegė Vilma Mosteikienė, taip pat bendravusi su U. Amsler, ne kartą pas ją viešėjusi Mendene. V. Mosteikienė parinko ir vakaro metu parodė keliolika nuotraukų, kuriose užfiksuoti plungiškių susitikimai su Amsleriais Plungėje, Švėkšnoje, Vilniuje, Mendene ir kitur.

Susirinkusieji dalinosi prisiminimais, kaip Ulos ir Peterio kvietimu viešėjo Mendene. Ne vienam tai buvo pirma galimybe pamatyti laisvą vakarietišką pasaulį. Ir ne pro viešbučio langą, o gyvenant pačių vokiečių šeimose.

Savo nedideliuose, bet jaukiuose namuose plungiškius neretai apgyvendindavo ir patys Amsleriai. Ir ne tik apgyvendindavo, bet ir surengdavo pažintines ekskursijas po Vokietiją, patys savo automobiliu veždavo, rodydavo, pasakodavo.

„Dabar pagalvoju – kaip jiems nepabosdavo, nes važiuodavo ir važiuodavo žmonės iš Plungės. Nesibaigiančios delegacijos… Ir mokyklos važiavo, ir darželiai, meno, kultūros įstaigos, bendruomenės, meno kolektyvai, kai kurie – ir ne po vieną kartą“, – stebėjosi kažkas iš atėjusiųjų į atsiminimų vakarą.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Kiekvieną apgaubdavo motinišku rūpesčiu
Net kelis kartus per metus į Plungę atvykdavo ir patys Amsleriai. Jų ryšys su mūsų miestu užsimezgė 1993 metais, o 1998-aisiais Mendene Amslerių rūpesčiu buvo įkurta draugija „Pagalba Plungei“, kuri vėliau pervadinta į bendradarbiavimo draugiją „Mendenas–Plungė“. U. Amsler nuo pat pradžių buvo šios draugijos pirmininkė.

Draugija Mendene ir kituose Vokietijos miestuose organizavo paramos rinkimą ir pristatymą į Plungę.

Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ pirmininkė Romualda Šimkuvienė sakė visada jautusi iš Ulos sklindančią motinišką šilumą ir rūpestį. „Kai jai pasakodavom, kad žmonės vargsta, ji viską įsidėmėdavo, viską įsidėdavo į galvą. Ir į Plungę atvykdavo su ilgiausiu sąrašu, ką turi aplankyti. Pati eidavo per visas šeimas, su visom pabendraudavo. Tais laikais žmonės labai sunkiai gyveno, ypatingai neįgalieji buvo apleisti. Ir jai dėl kiekvieno širdį skaudėdavo, tuoj sugalvodavo, kaip dar galėtų padėti“, – pasakojo R. Šimkuvienė.

V. Liutikaitė prisiminė smagią istoriją, kaip sykį kartu su R. Šimkuviene jos nusisamdė vilkiką ir išvyko į Mendeną labdaros parvežti. Pasirodo, pati Ula bandė atkalbėti plungiškes nuo šio sumanymo, mat kabinoje kartu su vairuotoju buvo galima važiuoti tik vienam keleiviui. Bet žemaitės nebūtų žemaitės, jei toks menkas formalumas būtų jas sustabdęs. Neišgąsdino ir tas faktas, jog vairuotojas prisipažino nė karto dar nebuvęs Vokietijoje ir vokiškai nemokantis.

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Plungiškėms teko ir šturmanėm, ir vertėjom pabūti, o važiuojant atgal dar stebėti per veidrodėlį, ar per daug prikrauta priekaba nevirsta ant šono. Laimei, viskas baigėsi sėkmingai ir visa trijulė saugiai grįžo namo, o prisiminimai giliai įsirėžė į atmintį ir dar iki šiol kelia juoką.

Visai kitokiomis nuotaikomis pasibaigė paskutinioji V. Mosteikienės kelionė į Mendeną.

„Prieš dvejus metus, gegužę, vykom aplankyti Ulos. Ji jau sunkiai sirgo, savo lovelėj gulėjo susirietusi į kirminiuką. Paskaičiau jai į vokiečių kalbą išverstus Marcelijaus Martinaičio eilėraščius, papasakojau apie Plungę. Ir tada ta ašarėlė jos skruostu nusirito. Visada taip būdavo – tik pradėk apie Plungę kalbėti, tuoj akys žiba, rankeles spaudžia… Iš tikrųjų Plungė jai buvo labai brangi. Tas laikas, praleistas kartu, formavo ir ją, ne tiktai mus“, – įsitikinusi V. Mosteikienė.

Vokiečių kultūros centras
Savo prisiminimais apie Amslerius bei jų veiklą pasidalino ir Idalija Alminienė, daug metų dirbusi Plungės rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja. Pasak jos, atvykę į Plungę pirmą kartą ir pamatę, kokiomis skurdžiomis sąlygomis dirba mūsų švietimo įstaigos, Amsleriai su savo bičiuliais vokiečiais ėmė galvoti, kaip ir kuo galėtų padėti.

„Niekada neįsivaizdavau, kad užsieniečiai galėtų tiek daug širdies įdėti. Teko būti tuose sandėliuose, kur jie ruošė labdaros paketus kelionei į Lietuvą. Ištisi sandėliai sunešta, sudėliota, surūšiuota. Po to viską reikėjo į sunkvežimius sukrauti, rūpintis, kad sėkmingai nuvažiuotų, Lietuvoj vėl žiūrėti, kad būtų tikslingai išdalinta. Ir visa tai neatlygintinai darė žmonės, kurie jau galėjo ilsėtis, bet kiek jie įdėjo darbo, rūpesčio… Pamenu, mūsų Pagalbinėj mokykloj visą virtuvę atnaujino, patys dirbo. Tada tualetus pamatė, kokie jie vargingi, vėl raitojosi rankoves, remontavo. Taip pat ir „Saulės“ gimnazijoje, kitose mokyklose“, – vardino I. Alminienė.

Vėliau, kai Lietuva atsistojo ant kojų ir jau pati galėjo pasirūpinti savo švietimo įstaigomis, kai ėmė augti žmonių gerovė, draugija „Pagalba Plungei“ pakeitė veiklos pobūdį. Iš materialinės pagalbos pereita prie kultūrinės, socialinės partnerystės. Imti organizuoti Mendeno ir Plungės menininkų plenerai, parodos. Plungės „Saulės“ gimnazijoje įkurtas Vokiečių kultūros centras, rengdavęs susitikimus su žymiais Lietuvos ir Vokietijos menininkais, koncertus, parodas. Plungiškiai centre mokydavosi vokiečių kalbos.

Įdomus faktas, kad išmokti lietuviškai buvo užsibrėžusi ir pati Ula. Kaip pasakojo V. Liutikaitė, kurį laiką ji kas savaitę važinėdavo į Dortmundą, kur universitete lankė lietuvių kalbos kursus. Jos noru perprasti lietuvių kalbos subtilybes užsikrėtė ir kiti bičiuliai. Plungiškiai prisiminė, kaip vienas jų – Klausas – neužsikirsdamas deklamuodavo Pauliaus Širvio „Aš – beržas. Lietuviškas beržas“ ir kaip Plungėje ar Plateliuose viešėdami mendeniečiai kartu su amžiną atilsį Juozu Milašiumi traukdavo „Mane tu prisimink, Milašių prisimink…“.

Žmonės išeina, bet lieka jų idėjos ir geri darbai
Dar vienas įdomus faktas, nuskambėjęs prisiminimų vakaro metu, – kad Ulos dėka Plungėje įsikūrė ir sėkmingai iki šiol veikia Oginskių dvaro bičiulių klubas.

„Sykį vakarieniavom pas Ulą. Kartu buvo ir tuometis Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas. Ula ir sako – gi pas jus nėra muziejaus bičiulių klubo. Vokietijoje tokie visuomeniniai klubai yra įprasti ir veikia prie visų didesnių muziejų, o pas mus tokių dalykų nebuvo. Bet Bakanauskas ėmė muštis į krūtinę, kad bus. Ir atsirado, – prisiminė tų įvykių liudininkė V. Liutikaitė. – Ula pati įstojo į tą klubą ir kurį laiką priveizėjo, kad jis veiktų, kad neužmirštume. Tai viena jos iniciatyvų, atneštų į Plungę iš vakarietiškos kultūros. O jų buvo daug.“

Jurgitos NAGLIENĖS nuotr.

Oginskių dvaro bičiulių rūpesčiu Plungės parke, toje vietoje, kur kadaise veikė rūmų muzikantinė su bendrabučiu, priglaudusiu Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, buvo pasodinta po ąžuoliuką klubo nariams, kurie kartu yra ir Plungės garbės piliečiai. Tarp jų – ir U. Amsler. Ji pati tuo metu jau buvo silpnos sveikatos ir nebeaplankė savojo ąžuoliuko, tačiau Peteris, atvykęs į Plungę, visada jį nufotografuodavo ir nusiųsdavo nuotraukas žmonai į Mendeną.

„Man Ula panaši į šventąją, – prisiminimų vakarą reziumavo M. Striaukienė, artimai su ja bendravusi ir kartu patyrusi ne vieną nuotykį. – Atsidavusi visa širdimi, pajungusi visą šeimą ir draugus šitiek padarė dėl Plungės. Visada buvo pasiruošusi net ir paskutinį savo drabužį nusivilkti ir sušelpti. Esu tikra, kad jei ji būtų gyva ir energinga, būtų sugalvojusi kitų darbų Plungės ir jos žmonių labui, atitinkančių šį laikmetį.“