Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Įk­vė­pi­mo sem­da­vo­si ke­lio­nė­se

„Zi­ta bu­vo il­ga­me­tė mū­sų ko­le­gė, drau­gė. Ener­gin­gas žmo­gus, tu­rė­jęs daug ryš­kių, spal­vin­gų gy­ve­ni­mo eta­pų. To­kia ir pa­ro­da – jo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir me­ta­lo dar­bų, ir teks­ti­lės, ir ak­va­re­lės. Neat­si­tik­ti­nai ta­py­bos dar­bus ap­žiū­rė­ju­sios dai­li­nin­kės aik­te­lė­jo – vi­sur yra rau­do­nos spal­vos, kas liu­di­ja apie ug­nin­gą ta­py­to­jos cha­rak­te­rį. Ma­no pri­si­mi­ni­muo­se ji – be­si­šyp­san­ti, ge­ra­no­riš­ka, drau­giš­ka ir dė­me­sin­ga“, – kal­bė­jo ren­gi­nį ve­du­si Plun­gės kul­tū­ros cent­ro tau­to­dai­li­nin­kų ku­ra­to­rė Jo­lan­ta Mil­te­nė.

Ji dė­ko­jo vi­siems, atė­ju­siems į pa­ro­dos pri­sta­ty­mą, ypa­tin­gai Zi­tos sū­nums Ai­va­rui ir Vid­man­tui, ku­rie sau­go kū­ry­bi­nį ma­mos pa­li­ki­mą ir mie­lai juo da­li­na­si su ki­tais. Ats­ki­rai pa­dė­kos žo­džiai tar­ti ren­gi­nį mu­zi­kos kū­ri­niais pa­puo­šu­siems Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los mo­ki­niams ir mo­ky­to­jams.

Z. Sta­siš­kie­nė gi­mė 1939 me­tais Me­din­gė­nuo­se. 1961 me­tais, bai­gu­si Tel­šių dai­lės tech­ni­ku­mą, įgi­jo me­ta­lo dai­lės dar­bų dai­li­nin­ko kva­li­fi­ka­ci­ją, dir­bo įvai­rio­se mo­kyk­lo­se dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja, per 20 me­tų Plun­gės moks­lei­vių na­muo­se – me­ta­lo ka­li­nė­ji­mo ir ke­ra­mi­kos bū­re­lių va­do­ve. Nuo 1962 me­tų ak­ty­viai da­ly­va­vo įvai­riuo­se se­mi­na­ruo­se, pa­ro­do­se, kon­kur­suo­se – tiek su sa­vo, tiek su mo­ki­nių dar­bais. 2010-ai­siais ta­po Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­re.

Leng­vai lie­jo ak­va­re­les, mė­go me­ta­lo ap­dir­bi­mą bei ke­ra­mi­ką. O vė­liau at­ra­do ir au­di­mą. Nuo 2008 me­tų, su­da­ly­va­vu­si pir­ma­ja­me au­di­mo se­mi­na­re, pra­dė­jo aus­ti ne tik tau­ti­nes juos­tas, bet ir ki­li­mus, di­des­nius au­dek­lus. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mas ir Z. Sta­siš­kie­nės nu­siaus­tas ke­lio­ni­nis krep­šys – jos aist­ros ke­lio­nėms liu­di­nin­kas. Apie už­si­de­gi­mą ke­liau­ti liu­di­ja plun­giš­kės nu­lie­tos ak­va­re­lės, ku­rio­se ve­ria­si ne tik lie­tu­viš­ki, bet ir to­li­mes­nių kraš­tų pei­za­žai.

Pa­li­ko gi­lų pėd­sa­ką ki­tų šir­dy­se

„Zi­ta mo­kė­da­vo ypač gra­žiai api­bū­din­ti tai, ką da­ro. Sa­ky­da­vo – ir tą mo­ku, ir aną, ale… o kas čia to­kio?!“ – pri­si­mi­nė J. Mil­te­nė.

Ji pa­pa­sa­ko­jo, kaip sy­kį, be­si­ruoš­da­ma ju­bi­lia­tų tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­dai, nu­spren­dė pa­ro­dos au­to­rius pri­sta­ty­ti ne­tra­di­ciš­kai – pa­pa­sa­ko­jant ko­kį vie­ną ki­tą jų per gy­ve­ni­mą iš­krės­tą „zbit­ką“. Vi­si mie­lai pa­si­da­vė šiai avan­tiū­rai, tik Zi­ta il­gai spy­rio­jo­si, jo­kio „zbit­ko“ pri­si­min­ti ir juo la­biau pa­pa­sa­ko­ti ne­no­rė­jo.

„Vis­ką, ką pri­si­dir­bau jau­nys­tė­je, te­gul lie­ka pa­slap­tis. Bet dėl šo­kių ga­lė­jau ir ne­val­giu­si bū­ti, – tą­kart Z. Sta­siš­kie­nės už­ra­šy­tą pa­sa­ko­ji­mą per­skai­tė J. Mil­te­nė. – Man la­bai pa­tik­da­vo ke­liau­ti. Bu­vo ta­ry­bi­niai lai­kai, ke­lia­vi­mas ne­bu­vo toks pa­pras­tas, bet 1964 me­tais pa­bu­vo­jau Če­kos­lo­va­ki­jo­je – ir ne­mo­ka­mai, ir su vi­sais mi­nist­rais kar­tu. Bu­vo to­kia res­pub­li­ki­nė moks­lei­vių dar­bų pa­ro­da, ku­rio­je aš ir ma­no mo­ki­niai lai­mė­jo­me pir­mą­ją vie­tą. Mo­ki­niams bu­vo skir­tos as­me­ni­nės pa­dė­kos, o man, mo­ky­to­jai, ke­lio­nė. Tai ta­da ir pra­si­dė­jo…“

Pri­si­mi­ni­mais apie Z. Sta­siš­kie­nę pa­si­da­li­no ir bu­vu­si jos bi­čiu­lė Za­fi­ra Lei­lio­nie­nė. Ji pri­si­mi­nė, kaip sie­lo­jo­si Zi­ta už­da­rius Moks­lei­vių na­mus, kaip kar­to­da­vo, kad po šio val­džios spren­di­mo vai­kai bu­vo iš­va­ry­ti tie­siog į gat­vę. Pa­pa­sa­ko­jo ir apie vie­ną nu­ti­ki­mą, kaip at­si­tik­ti­nai su­tik­tas vai­ke­lis ją nu­si­ve­dė prie ta­da jau ne­be­vei­ku­sių Moks­lei­vių na­mų ir pa­ti­ki­no, kad čia bu­vo jo na­mai, ku­riuo­se jis gy­ven­da­vęs, o va­ka­rais grįž­da­vęs pas ma­mą per­nak­vo­ti. To­kia bu­vu­si bran­gi ir rei­ka­lin­ga ši įstai­ga tuo­me­ti­nei jau­na­jai kar­tai, taip pat ir jo­je dir­bę žmo­nės, tarp ku­rių bu­vo ir Zi­ta.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Į prie­kį ve­dė gi­lus ti­kė­ji­mas

Z. Lei­lio­nie­nė ne­slė­pė šyp­se­nos pri­si­mi­nu­si, kaip juod­vi su Zi­ta bei ki­to­mis bend­ra­min­tė­mis už­si­de­gė no­ru iš­mok­ti aus­ti. Šio no­ro ne­ge­si­no net pa­si­tai­ky­da­vu­sios bui­ti­nės kliū­tys. Pa­vyz­džiui, no­rė­da­mos nu­vyk­ti į au­di­mo se­mi­na­rus Pla­te­liuo­se, bet ne­tu­rė­da­mos su kuo, jos tie­siog su­si­stab­dy­da­vo pa­ke­lei­vin­gas ma­ši­nas ir be di­de­lio var­go nu­kak­da­vo ten, kur rei­kia.

„Ma­ne ste­bi­no tai, kad Zi­te­lė vi­sa­da bū­da­vo to­kia gy­vy­bin­ga, to­kie veik­li, kū­ry­bin­ga. Kiek ša­lių ap­ke­lia­vo, kiek tu­rė­jo drau­gų, pa­žįs­ta­mų… Ne­ga­li ne­si­ža­vė­ti to­kiais žmo­nė­mis, ku­rie yra vis­ko pil­ni“, – kal­bė­jo Z. Lei­lio­nie­nė.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.

O ku­ni­gas Al­vy­das Vait­ke­vi­čius pri­si­mi­nė ki­tą Z. Sta­siš­kie­nės pu­sę – jos karš­tą ti­kė­ji­mą ir no­rą pa­si­tar­nau­ti ki­tiems. Šio no­ro ve­da­ma mo­te­ris daug me­tų tiek su dva­si­nin­kais, tiek su ki­tom bend­ra­min­tėm lan­kė sun­kius li­go­nius Plun­gės li­go­ni­nė­je, ki­to­se gy­dy­mo įstai­go­se ir tel­kė juos mal­dai.

„Zi­ta bu­vo kaip tas gy­vas si­dab­ras sa­vo ener­gi­ja ir veik­la“, – api­bend­ri­no dva­si­nin­kas.

Jur­gi­tos NAG­LIE­NĖS nuo­tr.