Da­nu­tės MIC­KŪ­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Tai – pir­mie­ji glo­bos na­mai, įkur­ti Plun­gės ra­jo­ne. Min­tis, kad rei­ka­lin­ga to­kia įstai­ga vie­ni­šiems žmo­nėms, ki­lo dir­bant gy­dy­to­ja, be­lan­kant li­go­nius kai­muo­se ir mies­te­ly­je. Bu­vo Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pra­džia, jo­kio pa­grin­do ir pa­tir­ties ne­tu­rė­jau, bet pa­ma­čiu­si mies­te­lio cent­re, ang­lių rū­sy­je gy­ve­nan­čią Mor­te­lę, su­pra­tau, kad to­kie na­mai tie­siog bū­ti­ni.

Rei­kė­jo įdė­ti daug pa­stan­gų, lė­šų, pa­gal­bos, kad at­si­ras­tų na­mai, skir­ti vie­ni­šiems Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ir jos apy­lin­kių gy­ven­to­jams. Per po­rą me­tų pa­vy­ko įgyen­din­ti šią idė­ją. Per tuos de­šimt­me­čius gy­ven­to­jų skai­čius išau­go nuo še­šių pir­mų­jų iki dau­giau nei 40. Įvy­ko ne­ma­žai ir ki­to­kių pa­si­kei­ti­mų – kei­tė­si gy­ven­to­jai, dar­buo­to­jai, ge­rė­jo gy­ve­ni­mo są­ly­gos.

Po de­šimt­me­čio va­do­va­vi­mo glo­bos na­mams, di­rek­to­riaus pa­rei­gas pe­rė­mė Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ba­zi­li­ko­je tar­nau­jan­tys kle­bo­nai, o aš na­mų gy­ven­to­jus glo­bo­jau ir lan­kiau jau kaip gy­dy­to­ja. Esu dė­kin­ga daug me­tų dir­bu­siam ku­ni­gui Jo­nui Ačui, ku­ris la­bai at­sa­kin­gai ir rū­pes­tin­gai va­do­va­vo glo­bos na­mams. Jo dė­ka prieš 11 me­tų ne­to­li pir­mų­jų glo­bos na­mų iš­ki­lo nau­jas pui­kus šv. Jo­no Pau­liaus II var­du pa­va­din­tas glo­bos na­mų komp­lek­sas, ati­tin­kan­tis vi­sus šiuo­lai­ki­nius rei­ka­la­vi­mus.

Džiau­giuo­si, kad iš ma­no įkur­tų pir­mų­jų ma­žų na­me­lių išau­go erd­vūs glo­bos na­mai, ga­lin­tys ap­gy­ven­din­ti ir pa­si­rū­pin­ti daug di­des­niu skai­čiu­mi vie­ni­šų žmo­nių. Sup­ra­tau, kad šis ne­drą­sus prieš dau­ge­lį me­tų gi­męs ma­no su­ma­ny­mas, lai­mi­na­mas Die­vo, ta­po de­šim­te­rio­pai įgy­ven­din­ta.

Da­nu­tės MIC­KŪ­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Šiuo me­tu lan­kau gy­ven­to­jus jau ne kaip gy­dy­to­ja, o la­biau kaip pa­šne­ko­vė. Ir no­riu pa­pa­sa­ko­ti, kaip da­bar gy­ve­na­ma šiuo­se na­muo­se, ku­rie dau­ge­liui yra pa­sku­ti­nė gy­ve­ni­mo ir pa­si­ren­gi­mo iš­ke­liau­ti į Am­ži­ny­bę vie­ta. Ar jie tam ruo­šia­si? Ko­kia jų dva­si­nė būk­lė?

Šių na­mų gy­ven­to­jais rū­pi­na­ma­si pui­kiai – mai­ti­ni­mu, slau­ga, prie­žiū­ra vi­si pa­ten­kin­ti. Dar­buo­to­jai, slau­gy­to­jos ma­lo­nūs, at­sa­kin­gai at­lie­kan­tys sa­vuo­sius dar­bus. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko gy­ven­to­jų tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mų, ta­čiau tai bend­ra­vi­mo, san­ty­kių pro­ble­mos – kaip ir kiek­vie­no­je šei­mo­je.

Glo­bos na­mams va­do­vau­jan­tis da­bar­ti­nis pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Mo­des­tas Ra­ma­naus­kas – nuo­šir­dus, ener­gin­gas, ati­dus se­nat­vei ir jos ne­ga­lioms. Glo­bos na­muo­se bū­da­mas vos ne kas­dien, pui­kiai pa­žįs­ta vi­sus gy­ven­to­jus, ne­gai­lė­da­mas kiek­vie­nam ge­ro žo­džio, pa­guo­džia, pa­si­mel­džia už se­ne­lių gy­vus bei mi­ru­sius ar­ti­muo­sius.

Nau­jo­jo kor­pu­so pla­taus ko­ri­do­riaus pa­bai­go­je įreng­ta ne­di­de­lė kop­ly­tė­lė, ku­rio­je ku­ni­gas Mo­des­tas tris kar­tus per sa­vai­tę au­ko­ja šven­tą­sias Mi­šias. Da­ly­vau­ja be­veik vi­si na­mų gy­ven­to­jai, iš­sky­rus gu­lin­čius – juos ku­ni­gas ap­lan­ko at­ski­rai. Ki­ti šven­to­se Mi­šio­se da­ly­vau­ja pa­to­giai įsi­tai­sę sa­vo ve­ži­mė­liuo­se, pa­jė­ges­ni – kė­dė­se.

Ste­bi­na ir džiu­gi­na čia tvy­ran­ti ra­my­bė, gies­mės, ku­rias mo­ka ir gie­da dau­gu­ma. Te­ko iš­girs­ti ir to­kių se­no­vi­nių gies­mių, ku­rių jau ne­beiš­gir­si­me gie­dant baž­ny­čio­je. Tie­sa, yra ir snau­džian­čių bei ne­la­bai ne­sup­ran­tan­čių, kur esan­tys, bet ir jie sa­vaip da­ly­vau­ja šv. Mi­šio­se. Įdo­mu ma­ty­ti, kaip jie at­si­gau­na, priim­da­mi Ko­mu­ni­ją – ty­liai pa­sa­ky­da­mi amen ir vėl nu­grimz­da­mi į sa­vą­jį pa­sau­lį.

Da­nu­tės MIC­KŪ­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kal­bant su gy­ven­to­jais, ku­rių am­žiaus vi­dur­kis – per 80 me­tų, da­ro­si aiš­ku, kad ši mal­din­gu­mo dva­sia skaid­ri­na jų die­nas, ma­ži­na vie­ni­šu­mą, ap­leis­tu­mą. Ži­no­ma, dau­gu­ma il­gi­si na­mų, sa­viš­kių, bet dė­kin­gai prii­ma to­kį gy­ve­ni­mą kaip do­va­ną se­nat­vė­je.

Ele­gan­tiš­ka ir gra­ži Rū­ta, at­vy­ku­si iš Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­no, la­bai ne­no­rė­jo bū­ti ap­gy­ven­din­ta Že­mai­ti­jo­je, bet įkal­bė­jo bro­lis, įsi­kū­ręs Plun­gė­je. Da­bar mo­te­ris ne­ga­li at­si­džiaug­ti čia ap­si­gy­ve­nu­si, ka­dan­gi bro­liui mi­rus, li­ko vi­siš­kai vie­ni­ša. Rū­ta – la­bai ak­ty­vi, gra­žiai gie­da, no­riai da­ly­vau­ja vi­suo­se ren­gi­niuo­se ir… mo­ko­si vo­kie­čių kal­bos.

Bu­vu­si gy­dy­to­ja Jo­vi­ta, pa­ty­ru­si ke­lis in­sul­tus, ne­ga­lin­ti kal­bė­ti, ra­šy­ti, bet su­pran­tan­ti, kai šne­ka­mės. Su­si­ti­ku­sios ap­si­ka­bi­na­me, aša­ro­ja­me, kai ban­do pa­sa­ko­ti apie sa­vo gy­ve­ni­mą, nors su­pras­ti sun­ku. Ta­čiau mel­džia­si ir ženk­lais pa­ro­do, kad jau no­ri iš­ke­liau­ti Ten…

Vie­na iš vy­riau­sių­jų šiuo­se na­muo­se – Ve­nu­tė, ne­se­nai at­šven­tu­si sa­vo 90-me­tį. Ne­pai­sant am­žiaus, ji iš­lie­ka la­bai vik­ri, nuo­lat pa­de­dan­ti slau­gy­to­joms, ve­dan­ti po­pie­ti­nį ro­ži­nio kal­bė­ji­mą, ak­ty­viai gie­dan­ti šv. Mi­šio­se. Mo­čiu­tė ste­bi­na sa­vo ener­gi­ja ir pa­sa­ko­ja, kad vi­sas sun­kias li­gas iš­si­gy­džiu­si ne vien gy­dy­to­jų, bet ir nuo­šir­džių mal­dų ga­lia.

Apie dvi­de­šimt me­tų čia gy­ve­nan­tis Al­gir­das yra vie­nas iš li­ku­sių se­nų­jų na­mų gy­ven­to­jų. Jis – ty­lus, ra­mus, ma­žai bend­rau­jan­tis. Gra­žu ste­bė­ti, kaip jis su­si­kau­pęs ruo­šia kop­ly­čią prieš šven­tą­sias Mi­šias ir su­tvar­ko po jų.

Da­nu­tės MIC­KŪ­NIE­NĖS as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Daug me­tų į mies­te­lį iš to­li­mo kai­mo pa­si­rem­da­ma dvi­ra­čiu ėju­si Zi­na da­bar ir­gi glau­džia­si šiuo­se na­muo­se. Jau pa­ti ne­be­paei­na, sė­di ve­ži­mė­ly­je ir sa­ko, kad da­bar jau vis­kas ge­rai, nors anks­čiau bu­vo prie­šiš­kai nu­si­sta­čiu­si prieš gy­ve­ni­mą „uba­gy­nė­je“ – taip ji va­di­nu­si glo­bos na­mus.

Bu­vu­si pa­što vir­ši­nin­kė Jus­ti­na – ener­gin­ga, sa­va­ran­kiš­ka mo­te­ris, tur­būt nie­ka­da ne­pla­na­vu­si, kad gy­ve­ni­me teks bū­ti pri­žiū­ri­mai glo­bos na­muo­se, ku­riems dar prieš po­rą me­tų par­duo­da­vu­si sa­vo užau­gin­tas dar­žo­ves. De­ja, gy­ve­ni­mas pri­ver­tė su­si­tai­ky­ti su ne­ga­lia ir pri­pras­ti prie gy­ve­ni­mo su ki­tais.

Kal­ba­mės su Va­le­le, ku­rios se­nas na­me­lis mies­te­lio pa­kraš­ty­je su­de­gė – tuo me­tu ji jau gy­ve­no glo­bos na­muo­se. Ats­ta­ty­to nau­jo būs­to dar ne­ma­tė, nes ju­da tik su vaikš­ty­ne ar ve­ži­mė­liu. Yra sū­nus ir duk­ra, kar­tais ap­lan­kan­tys. Apie vai­kus ne­no­riai pa­sa­ko­ja, bet links­mai pri­si­me­na jau­nys­tę, šo­kius, sun­kų dar­bą ko­lū­ky­je, su­ža­lo­tus pirš­tus, su ku­riais, be­je, la­bai vik­riai ir gra­žiai mez­ga ko­ji­nes.

Pir­muo­se glo­bos na­muo­se gy­ve­na sa­va­ran­kiš­kai ap­si­tar­nau­jan­tys, pa­jė­ges­ni žmo­nės. Pa­si­li­go­jus, kai rei­ka­lin­ga pa­sto­vi prie­žiū­ra, jie per­ke­lia­mi į nau­ją­jį kor­pu­są. Ša­lia se­nų­jų na­mų pa­sta­ty­ta jau­ki erd­vi šil­do­ma kop­ly­čia, ku­rio­je glo­bos na­muo­se gy­ve­nan­tis ku­ni­gas Bro­nis­la­vas La­ta­kas ke­lis kar­tus per sa­vai­tę au­ko­ja šven­tas Mi­šias. Į jas su­si­ren­ka iki de­šim­ties gy­ven­to­jų. Ku­ni­gas pa­tar­nau­ja ir Že­mai­čių Kal­va­ri­jos ba­zi­li­ko­je. Ža­vi jo ener­gin­gu­mas, žva­lu­mas, do­mė­ji­ma­sis vi­so­kio­mis nau­jo­vė­mis. Bū­da­mas gar­baus am­žiaus, pui­kiai dir­ba kom­piu­te­riu, yra su­rin­kęs la­bai daug in­ter­ne­ti­nės me­džia­gos re­li­gi­nė­mis, dva­si­nė­mis te­mo­mis, krikš­čio­niš­kų fil­mų, gies­mių ir pan. Vi­sa šia su­kaup­ta me­džia­ga jis su ma­lo­nu­mu da­li­na­si, pri­sta­ty­da­mas kop­ly­tė­lė­je įreng­tos mul­ti­me­di­jos pa­gal­ba, o taip pat su pa­ruoš­ta pro­gra­ma ap­si­lan­ky­da­mas ir pas nau­jo­jo kor­pu­so gy­ven­to­jus.