Linos RUIBIENĖS nuotr.

Išpuoselėtos pievelės rausimas, batų ar baldų graužimas, pavadėlio tampymas. Tokia šuns elgsena daugeliui nepriimtina, tačiau mūsų keturkojai bičiuliai aplinką tyrinėja per uoslę, skonį ir lytėjimą. Kaip dresuoti šunį ir išmokyti tinkamo elgesio, gerai išmano Plungės rajone, Papievių kaime, įsikūrusios šunų dresūros mokyklos „Auksinis vilkas“ ir vokiečių aviganių veislyno įkūrėjas Vidmantas Selvenis. Pasak jo, svarbiausia suprasti, kad jeigu gyvūno nuoširdžiai nemylėsi, jokių rezultatų nepasieksi.

Šunys traukė nuo mažų dienų

V. Selvenis dalį savo vaikystės praleido Plungės mieste, vėliau su tėvais ir broliu persikėlė į Papievių kaimą. Pašnekovas jau nuo mažų dienų negalėdavo ramiai praeiti pro keturkojus, o jeigu kur pamatydavo kokį sužeistą ar paliegusį nelaimėlį, skubėdavo jį gelbėti.

„Meilė šunims turbūt yra įaugusi į mano kraują, jie yra mano gyvenimo pašaukimas, džiaugsmas ir rūpestis. Pamenu, kaip tėvukas sykį parnešė į namus mišrūną. Man tada buvo gal dešimt. Ko aš tik nedariau iš tos laimės: ir ausis, kad būtų stačios, su izoliacija klijavau, ir komandų mokinau. Taip visiškai savarankiškai išdresiravau Tubį, nors iki tol nė girdėjęs nebuvau apie dresūrą.“

Linos RUIBIENĖS nuotr.

Vaikystėje Vidmantas svajojo auginti vokiečių aviganį, tačiau nebuvo tam nei sąlygų, nei galimybių. Kai šeima įsikūrė Papieviuose, vaikinas įsitraukė į įvairias sportines veiklas, lankė dziudo, boksą, kultūrizmą. „Dabar lengviau man būtų išvardyti, kokių sporto šakų nespėjau išbandyti“, – juokiasi pašnekovas.

Išpildė seną svajonę

Vos apsigyvenęs Papievių kaime, Vidmantas įsigijo mišrūną vokiečių aviganį Taifį ir kartu su juo pradėjo lankyti dresūros mokyklą pas pažįstamą bičiulį Kretingoje. Nuo pat pirmų pamokų ši veikla jam taip patiko, kad apie nieką kitą nebebuvo nei laiko, nei noro galvoti. Toje dresūros mokykloje papieviškis praleisdavo kone visas dienas nuo ryto iki vėlaus vakaro, kantriai ir su didžiuliu užsidegimu gėrė į save visas išgirstas žinias. Po to sekė įvairūs seminarai Lietuvoje, Latvijoje, Slovakijoje, mokytojų iš Suomijos pamokos.

„Laikui bėgant supratau, kad iš šios veiklos galima ir pinigų užsidirbti, bet svarbiausia buvo ir yra viena taisyklė – tu turi nuoširdžiai mylėti gyvūnus, suprasti savo darbą, nes kitaip nieko nepasieksi“, – teigia pašnekovas.

Netrukus Vidmantas įsigijo ir antrą šunį vardu Zelfa, pradėjo su juo sportuoti, taip pat mokyti kitus žmones, kaip dresuoti savo keturkojus. Pats su dideliu užsidegimu dalyvaudavo įvairiose varžybose, čempionatuose, parodose, į Plungę kviesdavo trenerius iš Baltarusijos, Latvijos, Slovakijos.

Dresuotojas įsitikinęs, kad dirbant šį darbą vien tik praktinių ir teorinių žinių bagažo nepakanka, reikia perprasti šuns logiką, mąstyseną. Vyriškio darbą su šunimis neretai lydi įtampa, o sudėtingiausia, jo žodžiais, viską paaiškinti šuns šeimininkui. Anot jo, daugelis nė nesuvokia, kam apskritai yra reikalinga dresūra.

Įdomu tai, kad didžioji dalis Vidmanto klientų, atvedančių savo šunis, yra moterys. Ir tam, pasirodo, yra labai paprastas paaiškinimas. Dažnam vyriškiui yra sunkiau perlipti per save ir paklusti sakomoms komandoms.

„Kad ir kaip juokingai beskambėtų, bet dirbti su vyrais yra sudėtingiau, jie gaunamą informaciją suvokia kitaip, įsivaizduoja, kad mano pasakyta komanda yra skirta asmeniškai jiems. Tenka susidurti su įvairaus plauko klientais, vieni tiesiog spinduliuoja aroganciją, pavadėlio dorai rankose nemoka laikyti. Tai ir nesistebiu, jeigu atėjęs į pamoką jis neklauso manęs – mokytojo, o nori, kad šuo jo klausytų“, – sako Vidmantas.

Būtų sunku dirbti be žmonos palaikymo

Vidmantas jau 26-erius metus per gyvenimą petys petin žingsniuoja kartu su savo išrinktąja Lina. Pasak pašnekovo, ne kas kitas, o žmona jam padeda įveikti sunkiausius periodus, užklumpančius intensyviai sportuojant ir ruošiantis varžyboms.

Lina – klaipėdietė, namų šeimininkė ir šeimos verslo – vokiečių aviganių veislyno – puoselėtoja bei prižiūrėtoja. Auginant šunis darbo niekada netrūksta, o kur dar buities reikalai ir vaikai. Selveniai turi du sūnus: 26-erių Mantą ir 14-etį Gediminą. Deja, nė vienas jų nesusižavėjo tėvų veikla ir savo ateities su šunimis nesieja. Vidmantas nenusimena, kad nebus kam perduoti savo įdirbio ir patirties – vyriškis per kelis dešimtmečius sukaupta patirtimi ir žiniomis dalinasi ne tik Lietuvoje, seminaruose mokina kitus šunų dresuotojus iš skirtingų pasaulio šalių.

O paklaustas apie ateities planus atvirauja, kad norėtų įkurti šunų viešbutį – tada ramiai sau galėtų dirbti namuose ir prižiūrėti jam patikėtus šunelius.

Buvo įdomu išgirsti, kad kažkada vyras, kaip ir jo tėvukas, dirbo santechniku, bet meilė šunims buvo stipresnė, tad padėjęs į šalį santechnikos įrankius įkūrė šunų dresūros mokyklą.

Mokykla „Auksinis vilkas“ įkurta prieš 16 metų, o prieš porą metų Papievių kaime Vidmantas įsirengė nuosavą dresūrai skirtą aikštyną su specialiomis priemonėmis, manekenais, bėgtakiais.

„Dirbu lauke bet kokiomis oro sąlygomis, per dieną dresiruoju 10–14 šunų ir visada vadovaujuosi taisykle, kad blogo oro nėra, yra tik netinkama apranga. Bet kad būtų patogiau klientams, įsigijau konteinerį, įrengiau jame mokymo klasę, tad dabar turime kur pasislėpti nuo prasto oro“, – dėstė pašnekovas.

Savam kieme pranašu nebūsi

Didžioji dalis klientų pas Vidmantą atvažiuoja iš kitų rajonų: Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių, Mažeikių, Kretingos, Skuodo. Dresuotojas pasakojo, kad apmaudžiausia būna tada, kai savi savų nepalaiko ir veža šunis į kitus rajonus. Vis tik dažnas po kurio laiko sugrįžta pas Vidmantą, nes pamato, kad to, ko šuo kitur mokėsi kone metus laiko, Papieviuose perkando vos po keleto pamokų.

„Dirbu su visokiais šunimis, tikrai nėra taip, kad dresuoju tik veislinius. Dažnai sulaukiu klausimo, kokios veislės šunį yra lengviausia paruošti. Atsakymas labai paprastas – viską lemia ne veislė, o genetika“, – teigia Vidmantas.

„Auksinio vilko“ mokykloje mokosi ir karo tarnyboje tarnaujantys šunys. Jiems keliami ypač dideli reikalavimai, pavyzdžiui, vos per tris mėnesius turi išmokti sulaikyti nusikaltėlį.

„Bet mielai dirbu ir su šuneliais iš prieglaudų. Būna, kartais net ruošiu juos varžyboms, čempionatams. Jų pasirodymais labiausiai didžiuojuosi.