VSTT nuo­tr.

Alek­sand­ra­vo ąžuo­las au­ga prie Mi­ni­jos slė­nio šlai­to, ne­to­li Šiaulių–Palangos plen­to esan­čio­se se­no­sio­se Alek­sand­ra­vo ka­pi­nė­se. Jos šiuo me­tu jau ne­be­nau­do­ja­mos. Me­dis yra vals­ty­bi­nė­je že­mė­je, Mi­ni­jos vals­ty­bi­nia­me ich­tio­lo­gi­nia­me draus­ti­ny­je.

VSTT „Labas, Plunge“ nu­ro­dė, kad tiks­liai iš­ma­ta­vus mi­nė­tą ąžuo­lą bu­vo nu­sta­ty­ta, kad jo sto­ris 130 cm aukš­ty­je sie­kia 4,86 met­ro. Me­džio aukš­tis – 30,5 met­ro. To­kie ąžuo­lo mat­me­nys ati­tin­ka ap­lin­kos mi­nist­ro įsa­ky­mu nu­sta­ty­tus stan­dar­tus, tai­gi jis ga­li bū­ti skel­bia­mas vals­ty­bės sau­go­mu ob­jek­tu.

Pa­ties au­ga­lo būk­lė yra ge­ra. Me­dis gy­vy­bin­gas. Nors šis ąžuo­las Lie­tu­vos mas­tu ir nė­ra la­bai iš­skir­ti­nis, ta­čiau to­kie me­džiai pa­tys sa­vai­me yra ver­tin­gi. Dėl re­tų, tik se­nuo­se ąžuo­luo­se su­tin­ka­mų dre­vi­nių paukš­čių bei vabz­džių ir/ar gry­bų bu­vei­nių jų eko­lo­gi­nė ver­tė ne­nu­si­lei­džia pa­žin­ti­nei ver­tei.

Alek­sand­ra­vo ąžuo­lą pri­pa­ži­nus sau­go­mu ob­jek­tu, jo au­gi­mo te­ri­to­ri­jai, su­tam­pan­čiai su me­džio la­jos pro­jek­ci­ja, bū­tų nu­sta­ty­tos spe­cia­lio­sios že­mės nau­do­ji­mo są­ly­gos. Šiais ap­ri­bo­ji­mais no­ri­ma už­tik­rin­ti ąžuo­lo iš­sau­go­ji­mą. Jais sie­kia­ma, kad me­džiui ne­pa­kenk­tų ko­kia nors veik­la. Kai in­for­ma­ci­ja bus pa­tvir­tin­ta Ap­lin­kos mi­nist­ro įsa­ky­mu, ji at­si­ras Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų vals­ty­bės ka­dast­re.

Mū­sų kraš­te yra ir ke­lios de­šim­tys ki­tų sau­go­mų gam­tos pa­vel­do ob­jek­tų. Plun­gės ra­jo­ne pri­skai­čiuo­ja­ma 14 sau­go­mų me­džių ir krū­mų. Iš jų aukš­čiau­sias – 32 met­rų aukš­čio Ra­ga­nos uo­sis, au­gan­tis Pla­te­liuo­se, Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­nio par­ko te­ri­to­ri­jo­je. Vieš­to­vė­nuo­se au­gan­tis Min­gė­los ąžuo­las tu­ri net 8 met­rų skers­mens ka­mie­ną.

Į sau­go­mų gam­tos pa­vel­do ob­jek­tų są­ra­šą Plun­gės ra­jo­ne įtrauk­ti ir trys ak­me­nys, ke­tu­ri šal­ti­niai, duo­bė bei de­vy­ni hid­rog­ra­fi­niai ob­jek­tai – sa­los ir pu­sia­sa­liai. Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė tu­ri de­vy­nis sau­go­mus ąžuo­lus. Į mi­nė­tą są­ra­šą taip pat įtrauk­tas ir Lo­pai­čiuo­se esan­tis šal­ti­nis.

Vie­nas iš pir­mų­jų gam­tos pa­mink­lais Lie­tu­vo­je pra­dė­jo rū­pin­tis pro­fe­so­rius Ta­das Iva­naus­kas. Dar 1920 m. jis ra­šė apie se­nus dre­vė­tus ąžuo­lus bei ki­tus me­džius, ku­rie ga­lė­tų bū­ti pa­skelb­ti gam­tos pa­mink­lais. T. Iva­naus­kas ma­nė, kad gam­tos pa­mink­lais ga­lė­tų bū­ti moks­li­nę, es­te­ti­nę ir is­to­ri­nę ver­tę tu­rin­tys ak­me­nys, šal­ti­niai bei ki­ti gam­ti­niai ob­jek­tai.

Ke­li šim­tai me­džių gam­tos pa­mink­lais pa­skelb­ti tik­tai 1960 m. Vė­liau į gam­tos pa­mink­lų są­ra­šą įtrauk­ti me­džiai, šal­ti­niai, ak­me­nys par­kai, ozai, ato­dan­gos bei ki­ti ob­jek­tai. Nuo 2001 m. gruo­džio, priė­mus sau­go­mų te­ri­to­ri­jų įsta­ty­mo pa­kei­ti­mą, gam­ti­niai kraš­to­vaiz­džio ob­jek­tai bu­vo pri­pa­žin­ti gam­tos pa­vel­do ob­jek­tais.

Sau­go­mų te­ri­to­ri­jų įsta­ty­me pa­vel­do ob­jek­tas api­brė­žia­mas kaip vie­nas ar ke­li gam­tos ar kul­tū­ros ob­jek­tai, ku­rie yra ver­tin­gi, to­dėl jiems tai­ko­mos spe­cia­lios ap­sau­gos ir nau­do­ji­mo tai­syk­lės.