„Že­mai­čio“ nuo­tr.

„Po dau­ge­lio at­sa­kin­go dar­bo me­tų mū­sų kraš­to žmo­gus, il­ga­me­tis Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės me­ras An­ta­nas Čer­nec­kis priė­mė spren­di­mą ne­be­da­ly­vau­ti ar­tė­jan­čiuo­se vie­tos sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se. Per jo va­do­va­vi­mo lai­ko­tar­pį Rie­ta­vas au­go, stip­rė­jo ir kei­tė­si. Bu­vo prii­ma­mi spren­di­mai, ku­rie rei­ka­la­vo ne tik po­li­ti­nės va­lios, bet ir tik­ro at­si­da­vi­mo sa­vo kraš­tui. Sta­bi­lu­mas, nuo­sek­lu­mas, at­sa­ko­my­bė – tai ne šū­kiai, tai rea­lūs dar­bai, ku­riuos ma­tė­me kas­dien. Tai – ly­de­rys­tė, ku­ri pa­lie­ka pėd­sa­ką“ – to­kį pra­ne­ši­mą ket­vir­ta­die­nį iš­pla­ti­no Li­be­ra­lų są­jū­džio Rie­ta­vo sky­rius.

Ki­tą die­ną kal­bin­tas A. Čer­nec­kis „Labas, Plunge“ sa­kė spren­di­mą ne­be­kan­di­da­tuo­ti į me­rus priė­męs jau se­no­kai, o da­bar atė­jo me­tas apie tai pa­skelb­ti ir vie­šai.

Pak­laus­tas, ar bu­vo sun­ku ap­si­spręs­ti pa­lik­ti pa­rei­gas, ku­rias ėjo nuo 2000-ųjų, kai Rie­ta­vas at­si­sky­rė nuo Plun­gės ra­jo­no ir ta­po at­ski­ra sa­vi­val­dy­be, pa­šne­ko­vas sa­kė, kad šis spren­di­mas atė­jo na­tū­ra­liai, gal­vo­jant apie bū­ti­ną kar­tų kai­tą ir sa­vo ga­li­my­bes.

– To­kie spren­di­mai ne­prii­ma­mi per die­ną. Ar jau ap­si­pra­to­te su ta min­tim, kad ki­tą pa­va­sa­rį teks per­duo­ti il­gai lai­ky­tas va­de­les ki­tam žmo­gui?

– Prieš tuos 26-erius me­tus bu­vo keis­ta man, mo­ky­to­jui, kar­di­na­liai keis­ti sa­vo dar­bi­nę veik­lą ir im­tis me­ro pa­rei­gų, bet lai­kas bė­go, ap­si­pra­tau, ėmė at­ro­dy­ti, kad taip ir tu­rė­jo bū­ti. Ap­sip­ra­siu ir da­bar, at­si­svei­ki­nęs su me­ro pa­rei­gom, ne­ma­tau ta­me nie­ko dra­ma­tiš­ko.

– Kas jus la­biau­siai džiu­gi­na šian­dien, gal­vo­jant apie tuos 26-erius me­tus me­ro pa­rei­go­se?

– (pau­zė – aut.) Sun­kus klau­si­mas. Šian­dien tur­būt ne­ras­tu­me to­kios gat­vės mies­te, ku­ri per tą pe­rio­dą ne­bu­vo tvar­ky­ta: pra­de­dant nuo po­že­mi­nių ko­mu­ni­ka­ci­jų ir bai­giant as­fal­tu, ap­švie­ti­mu. Vi­sur rei­kė­jo pri­dė­ti ran­kų, apie ką be­kal­bė­tu­me – apie baž­ny­čias, kul­tū­ros ir bend­ruo­me­nių na­mus, mo­kyk­las, ki­tas įstai­gas. Kai ku­riuos pa­sta­tus pri­kė­lė­me iš griu­vė­sių: tai ir Rie­ta­vo kul­tū­ros cent­ras, me­no mo­kyk­la, mu­zie­jus. Ki­tus su­pla­na­vo­me ir pa­sta­tė­me nuo nu­lio, pa­vyz­džiui, spor­to are­ną.

Ži­no­ma, nie­ka­da ne­ga­li sa­ky­ti, kad vie­nas me­ras vis­ką pa­da­rė. Vi­sur dir­bo­me kaip ko­man­da, bet vi­sa­da kaž­kas tu­ri mai­šy­ti tą ka­ti­lą, už­duo­ti to­ną.

Esu dė­kin­gas žmo­nėms už il­ga­me­tį pa­lai­ky­mą, nie­ka­da ne­su pa­ju­tęs kaž­ko­kio prie­šiš­ko nu­si­sta­ty­mo, to­dėl bu­vo ge­ra dirb­ti.

– O ar bu­vo kas nors, dėl ko da­bar jaus­tu­mėt nuo­skau­dą, nu­si­vy­li­mą, kad ne­pa­vy­ko įgy­ven­din­ti?

– Vie­nin­te­lis nu­si­vy­li­mas tik dėl to, kad ne­ga­li su­spė­ti pa­da­ry­ti vis­ko, ką no­rė­tum – per trum­pas žmo­gaus gy­ve­ni­mas. Kiek dar už­ma­ny­mų yra, da­ly­kų, ku­rie tu­ri per­spek­ty­vą ir ku­rie įvyks atei­ty. Gai­la gal­būt, kad ne­be­bū­siu va­do­vau­jan­čiam vaid­me­ny įgy­ven­di­nant šiuos su­ma­ny­mus, bet pa­ta­rė­jo, pa­dė­jė­jo ro­lėj – ko­dėl gi ne.

– Už­lei­džia­te erd­vę reikš­tis jau­niems?

– Tai yra neiš­ven­gia­ma. Ne­sa­kau, kad vy­res­ni blo­giau dir­ba, bet gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je ir kar­tų kai­ta tu­ri vyk­ti. To­dėl la­bai džiau­giuo­si, kad Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­joj tu­rim ne­ma­žai jau­nų spe­cia­lis­tų, kad at­si­nau­ji­ni­mas vyks­ta ir Ta­ry­bo­je. Vy­res­nių­jų vaid­muo taip pat la­bai svar­bus – kaip pa­ta­rė­jų, pa­dė­jė­jų, bet tu­ri veik­ti jau­ni­mas.

– Es­ta­fe­tę da­ly­vau­ti bū­si­muo­se me­rų rin­ki­muo­se per­lei­džia­te bend­ra­par­tie­čiui Pau­liui Šniau­kai – nau­jo­kui Ta­ry­bo­je ir ap­skri­tai po­li­ti­ko­je. Ga­na drą­sus spren­di­mas.

– Ne­sa­ky­čiau, kad Pau­lius yra per jau­nas siek­ti me­ro po­sto ar ne­pa­kan­ka­mai pa­ty­ręs po­li­ti­ko­je. Aš pa­ts me­ru ta­pau bū­da­mas jo am­žiaus. Kas ma­ne ta­da ži­no­jo ir pa­ži­no­jo?!

Pau­liaus ge­bė­ji­mus ver­ti­nu tei­gia­mai, jis tu­ri pa­tir­ties ir ad­mi­nist­ra­ci­nia­me dar­be, ir vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je – dir­ba va­do­vau­jan­tį dar­bą, be to, yra ak­to­rius, vai­di­na pas re­ži­sie­rių Vin­cą And­riuš­ką. Sa­ky­čiau, yra vi­sa­pu­siš­kai pa­si­kaus­tęs siek­ti me­ro pa­rei­gų, Ta­ry­bo­je dir­ba jau ko­ne vi­są ka­den­ci­ją, tu­ri su­pra­ti­mą apie sa­vi­val­dos rei­ka­lus.

Be to, nau­ja­sis me­ras ateis dirb­ti jau į vi­siš­kai su­for­muo­tą ir dar­niai dir­ban­tį ad­mi­nist­ra­ci­jos ko­lek­ty­vą. Ne­pa­ly­gin­si, kaip bu­vo 2000-ai­siais, kai ad­mi­nist­ra­ci­jo­je pra­dė­jo­me dirb­ti trys žmo­nės. Da­bar kar­tais net ne­si­no­ri pri­si­min­ti tų lai­kų…

Vis­ką rei­kė­jo su­kur­ti nuo nu­lio. Ir tai atė­mė be ga­lo daug ener­gi­jos ir svei­ka­tos, bet kar­tu da­vė ir daug neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties, sa­vi­ver­tės, su­vo­ki­mo, kam ir ką dir­bi. Kar­tais si­tua­ci­jos be­vil­tiš­kos bū­da­vo, bet bė­gant me­tams pa­vyk­da­vo ir jas įveik­ti, iš­spręs­ti. Žmo­nėms iš ša­lies kar­tais at­ro­do, kad tie dar­bai tar­si sa­vai­me pa­si­da­rė. Bet taip ir tu­ri bū­ti. O kaip bus, pa­ro­dys atei­nan­tys rin­ki­mai.