Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Į redakciją užsukusi plungiškė Alma Zeniauskienė sakė pažįstanti itin darbščią Telšių gatvės daugiabučio gyventoją Eleną, kuri kieme daugybę metų pati viena puoselėja tikrą žalumos ir gėlių oazę. Žurnalistų aplankyta 86-erių Elena Pronckienė sakė negalinti nė dienos gyventi be judesio, o tas žydintis kampelis – jos širdies kūryba.

Ilgametė darbo patirtis, gyvūnai ir gėlės
Paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą E. Pronckienė pirmiausia kalbėjo apie tai, kad daugiau nei 40 metų dirbo „Linų audinių“ fabrike. Darbščios moters nuotrauka net puikavosi įmonės garbės lentoje. Dabar jau 37 metus našlauja ir itin šiltai prisimena vyrą Stanislovą, kuris, jos žodžiais, visada buvo labai geras bei visuomeniškas žmogus – žaidė futbolą, dainavo ansamblyje ir chore. Laimingai su vyru nugyventi metai liko moters prisiminimuose.

Šiandien pagrindinis Elenos darbas yra rūpintis artimųjų kapais bei pačios įrengtu žalumos kampeliu prie namų. Ir tikrai įsitikinome, kad į redakciją užsukusi jos bičiulė A. Zeniauskienė sakė teisybę – netoli didžiulio beržo daugiabučio kieme senjorė Elena kruopščiai įrengė puikų želdyną su akmenėliais, taip pat ir poilsio zoną.

Darbštuolė parodė ir kaimyno nupirktą bei čia pastatytą stilingą staliuką, kurį papildė jos pačios pirktomis kėdėmis. Karštą vasarą čia tikras malonumas pasėdėti, nes žaluma teikia pavėsį, o ir šiaip smagu pasigrožėti žydinčiomis gėlėmis.

Yra čia ir sulankstoma kėdutė, uždengta kilimėliu, bei indas su maistu, skirti senjorės prieš keletą metų priglaustam ir be galo mylimam juodam katinui. „Perku jam patį geriausią ėdalą, gydau nuo ligų. Stebina jis mane – kai aš iš kur nors pareinu, visada pasitinka prie įėjimo į kiemą ir krenta po kojomis, voliojasi ant žemės. Labai jį myliu“, – kalbėjo rūpestingoji Elena, glostydama juočkį, užšokusį ir patogiai įsitaisiusį jai ant kelių.

Anksčiau ilgus metus ji globojo nežinia iš kur priklydusį šunelį Džekį – sako be galo gailinti visų gyvūnėlių, kurių šeimininkai nebenori, nesirūpina. „Ir zyles palesinu. Matot, kaip skraido pirmyn atgal į lesyklą po beržu. O neseniai ėmė man į langus pulti. Į kitų nepuola, tik į mano.“

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

Aušros DIRVONSKIENĖS nuotr.

„Judėjimas man – gyvenimas“
Elena pasakojo mėgstanti po savo žydintį kiemą sukiotis. Sako, kad ir iš turgaus niekada negrįžtanti be jokios gėlelės. „Galvoju: neprageriu, neprarūkau, juk galiu sau leisti gėlių nusipirkt. Negaliu nedirbti, man judėjimas yra gyvenimas“, – šypsosi darbštuolė.

Kasmet Elena per Vėlines nusisamdo mašiną su vairuotoju ir važiuoja į Tauragę. Veža gėlių ir žvakelių ten palaidotai seseriai, jos vyrui bei tragiškai Ispanijoje žuvusiam vienturčiam jų sūnui. Elenos brolis taip pat jau iškeliavęs amžino poilsio ir atgulęs Plungės kapinėse šalia mamos, sulaukusios net 95-erių metų. Jų kapelius senjorė taip pat kruopščiai prižiūri.

„Likau viena. Manimi rūpinasi vyro brolio dukra, gyvenanti Klaipėdoje, ji mano krikšto dukra. Gera moteris, vis skambina, teiraujasi, ar ko reikia“, – sako E. Pronckienė.

Elena pasidžiaugė pasaulio mačiusi, pabuvojusi užsieny – Lenkijoje, Bulgarijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Tadžikijoj… O dabar labiausiai ją jaudina tai, kad žmonės nelabai tvarkosi aplinką. Jai nesuprantama, kaip galima nenusirinkti nuo šaligatvio po pat langais nukritusių šakų ar lapų, nepakelti po kojomis pasipynusios šiukšlės.

„Man pačiai sočiai darbo su tais lapais, klevas didžiulis ir beržas prie namo, todėl vis lapus grėbiu, ir aplink konteinerius tvarkau, o kaimynės, nors ir jaunesnės, gaila, neprisideda. Matyt, nemėgsta lauke darbuotis, o man labai patinka gamta, grynas oras, juk tai sveikata. Noriu judėti, noriu gyventi. Skaitau visus Plungės laikraščius, perku žurnalą „Savaitė“. Viskas man įdomu“, – optimistiškai pokalbį baigė senjorė.