„Že­mai­čio“ nuo­tr.

Sa­vi­val­dy­bės pa­vel­do­sau­gos spe­cia­lis­tas Gin­ta­ras Ra­mo­nas „Labas, Plunge“ at­sklei­dė dau­giau su mi­nė­tu pro­jek­tu su­si­ju­sių de­ta­lių. Vie­šų­jų pir­ki­mų kon­kur­są lai­mė­jo bei dar­bus jau pra­dė­jo UAB „Tel­šių meist­ras“.

Var­pi­nės re­mon­to dar­bai tu­ri bū­ti už­baig­ti per šiuos me­tus. Bend­ra dar­bų ver­tė – 273 852 eu­rai. Pu­sė šios su­mos bus su­mo­kė­ta iš Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to. Ki­tą pu­sę dengs Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.

Pa­sak G. Ra­mo­no, var­pi­nė­je bus at­lik­ti išo­rės fa­sa­do res­tau­ra­vi­mo dar­bai: at­nau­jin­tas fa­sa­das, su­tvar­ky­ti lan­gai, du­rys, sto­gas. Tie­sa, di­džiu­lių vi­zua­li­nių po­ky­čių ti­kė­tis ne­rei­kė­tų. Mat Plun­gės baž­ny­čios var­pi­nė yra kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas, to­dėl ji iš­liks to­kia, ko­kia bu­vo.

„Že­mai­čio“ nuo­tr.

Nep­la­nuo­ja­ma keis­ti ir pa­čių var­pų. Jie pas mus at­ke­lia­vo 2001 m. tuo­me­čio Plun­gės kle­bo­no ka­nau­nin­ko Do­na­to Stul­pi­no rū­pes­čiu. Pas­ta­ro­jo pra­šy­mu, Plun­gės baž­ny­čiai ke­tu­ris, spė­ja­ma – 1949 m. Vo­kie­ti­jo­je pa­ga­min­tus, var­pus paau­ko­jo te­nykš­tis ku­ni­gas, gar­bės ka­nau­nin­kas Ger­har­das Lan­ge. Dėl to 2002 m. bu­vo nu­spręs­ta G. Lan­gei su­teik­ti Plun­gės gar­bės pi­lie­čio var­dą.

O pa­ti var­pi­nė yra vie­nas iš pa­čių se­niau­sių iki šian­dien iš­li­ku­sių mū­sų mies­to sta­ti­nių. Ji pa­sta­ty­ta dar 1849 m. Var­pi­nės sta­ty­bas fi­nan­sa­vo gra­fas Alek­sand­ras Zu­bo­vas. Sta­ti­nio ar­chi­tek­tas – Kre­tin­gos ber­nar­di­nų vie­nuo­ly­no bro­lis.

Pas­ta­to is­to­ri­ja ku­pi­na ne­leng­vų eta­pų. Ku­ni­gas Fe­lik­sas Sra­gys 1936 m. su­mąs­tė iš var­pi­nės iš­rū­ky­ti ten įsi­kū­ru­sias bi­tes. Vis­kas pa­si­bai­gė ne­lai­me: be­smil­ky­da­mas bi­tes ku­ni­gas su­kė­lė gais­rą. Jo me­tu bu­vo nu­siaub­tos var­pi­nės per­dan­gos bei sto­gas. G. Ra­mo­nas ak­cen­ta­vo, jog eg­zis­tuo­ja ke­lios su gais­ro pa­da­ri­niais su­si­ju­sios ver­si­jos. Vie­nur tei­gia­ma, kad iš­li­ko tik sie­nos, ki­tur – jog nu­de­gė tik sto­gas. Vi­sa lai­mė, kad pa­sta­tas ki­tais me­tais bu­vo su­tvar­ky­tas.

Tar­pu­ka­riu, apie 1937 m., sta­tant da­bar­ti­nę baž­ny­čią var­pi­nę ap­skri­tai no­rė­ta nu­griau­ti, o var­pus per­kel­ti į baž­ny­čios bokš­tus. Pla­nuo­ta šio sta­ti­nio vie­to­je nu­ties­ti ke­lią. Vis­gi to­kiems su­ma­ny­mams pa­si­prie­ši­no ti­kin­tie­ji, tad ga­liau­siai var­pi­nė iš­li­ko, o Bi­ru­tės gat­vė bu­vo pa­kreip­ta taip, kad ei­tų per se­no­jo šven­to­riaus da­lį.

So­vie­ti­niais lai­kais var­pi­nė bu­vo pa­vers­ta kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­mi. Trum­pai šio­je vie­to­je vei­kė ir lai­do­ji­mo na­mai. Ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­nei var­pi­nė su­grą­žin­ta 1989 me­tais.