Res­pub­li­ki­nio pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro nuo­tr.

Vai­kai ken­čia pri­klau­so­my­bę ek­ra­nams

Anot S. Ka­ce­vi­čės, kas­met vis dau­giau tė­vų, be­si­krei­pian­čių ar nu­kreip­tų į Cent­rą, iš­girs­ta, kad jų vai­kas yra pri­klau­so­mas nuo ek­ra­nų. Ak­cen­tuo­ta, kad itin svar­bu nuo ma­žų die­nų brėž­ti ri­bas, kiek vai­kas ga­li nau­do­tis ek­ra­nais. Svar­bu at­si­min­ti: vai­kai iki 2 me­tų ne­tu­rė­tų nau­do­tis ek­ra­nais, nuo 2 iki 5 me­tų rei­kė­tų ri­bo­ti nau­do­ji­mo­si ek­ra­nais lai­ką iki 1 va­lan­dos, o nuo 5 iki 10 me­tų ne­re­ko­men­duo­ja­ma tu­rė­ti as­me­ni­nio iš­ma­nio­jo įren­gi­nio.

Jei tė­vai nu­spren­džia vai­kui nuo 8 iki 10 me­tų pirk­ti te­le­fo­ną, re­ko­men­duo­ja­mas myg­tu­ki­nis, kad vai­kas ga­lė­tų skam­bin­ti ir ra­šy­ti trum­pą­sias ži­nu­tes, bet ne­tu­rė­tų ga­li­my­bės nau­do­tis so­cia­li­niais tink­lais.

As­me­ni­nis iš­ma­nu­sis te­le­fo­nas paaug­liams re­ko­men­duo­ja­mas tik nuo 12 me­tų, ta­čiau net ir vai­kui su­lau­kus to­kio am­žiaus svar­bu įver­ti jo bran­dą, at­sa­kin­gu­mą, at­si­žvelg­ti į ki­tas ap­lin­ky­bes. Ži­no­ma, jį nu­pir­kus la­bai svar­bi prie­žiū­ra ir kont­ro­lė – nu­sta­ty­ti lai­ko li­mi­tus, ga­li­mą tu­ri­nį ir pa­na­šiai.

Spe­cia­lis­tė at­sklei­dė, kad pri­klau­so­my­bės nuo ek­ra­nų po­žy­miai pa­na­šūs į pri­klau­so­my­bės nuo psi­chot­ro­pi­nių me­džia­gų: į ša­lį nu­stu­mia­mi ba­zi­niai po­rei­kiai, vis il­giau nau­do­ja­ma­si iš­ma­niai­siais įren­gi­niais, o juos atė­mus pa­ti­ria­mas stre­sas, įtam­pa, pra­stė­ja mie­gas ir dė­me­sys, blo­gė­ja san­ty­kiai su ar­ti­mai­siais. Nau­do­jan­tis ek­ra­nais sme­ge­ny­se vyks­ta tie pa­tys pro­ce­sai, kaip ir var­to­jant svai­ga­lus, to­dėl svar­bu ne­nu­mo­ti į šič pro­ble­mą ran­ka, bet su­teik­ti vai­kui ar paaug­liui bū­ti­ną pa­gal­bą.

Rei­kia ste­bė­ti vai­ko el­ge­sį

Kal­bė­da­ma apie psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas, S. Ka­ce­vi­čė mi­nė­jo, kad prie­žas­čių, ko­dėl ne­pil­na­me­čiai nu­spren­džia jų pa­ban­dy­ti, yra ne vie­na: kai ku­rie tai da­ro no­rė­da­mi pa­bėg­ti nuo itin stip­rių ne­ma­lo­nių jaus­mų, ki­ti ti­ki­si pa­tir­ti ne­kas­die­nių po­jū­čių. Tarp paaug­lių po­pu­lia­ri nuo­mo­nė, kad psi­choak­ty­vio­sios me­džia­gos leis la­biau pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, pri­tap­ti prie bend­raam­žių.

Kai ku­rie paaug­liai, var­to­jan­tys psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas, įvar­di­ja, kad tai da­ro, nes yra pra­sti san­ty­kiai su tė­vais, nuo­la­ti­niai konf­lik­tai šei­mo­je, sun­ku­mai mo­kyk­lo­je ir ki­tos bė­dos. Ne­re­tas paaug­lys ma­no, kad psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mas ne­pa­vo­jin­gas, ypač jei ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je yra var­to­jan­čių as­me­nų. Kar­tais eks­pe­ri­men­tuo­ti ima­ma vien dėl smal­su­mo. Svar­bu su­pras­ti, kad daž­nai prie­žas­tys yra komp­lek­si­nės.

Pa­sak vieš­nios, tė­vams, ki­tiems ar­ti­mie­siems bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį į pa­si­kei­tu­sį vai­ko el­ge­sį. Bū­ti­na su­si­rū­pin­ti, jei­gu anks­čiau bu­vęs ge­ras mo­ki­nys stai­ga ima mo­ky­tis pra­sčiau, nors aki­vaiz­džios prie­žas­ties nė­ra, jei­gu ima ne­be­lan­ky­ti pa­mo­kų, ne­be­da­ry­ti na­mų dar­bų, ne­bes­ki­ria dė­me­sio mėgs­ta­mai veik­lai.

Paaug­lys­tė­je nuo­tai­kos svy­ra­vi­mai – įpras­tas reiš­ki­nys, ta­čiau dėl psi­choak­ty­vių­jų me­džia­gų var­to­ji­mo tie svy­ra­vi­mai ga­li bū­ti itin di­de­li. Ver­ta at­kreip­ti dė­me­sį, kaip paaug­lys el­gia­si grį­žęs į na­mus: gal gar­siai ir ne­man­da­giai kal­ba, nors iki tol taip ne­sielg­da­vo, gal yra niū­rus ir neįp­ras­tai nu­var­gęs, nors tai jam ne­bū­din­ga.

Ne­re­tai paaug­liai, ėmę var­to­ti psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas, ima me­luo­ti, ką ir su kuo vei­kė, kur bu­vo, taip pat ima sla­pu­kau­ti ar net bėg­ti iš na­mų. Iš na­mų ga­li ding­ti pi­ni­gai, ver­tin­gi daik­tai, vais­tai. Pa­si­kei­tu­si ne­pil­na­me­čio iš­vaiz­da – vie­nas iš leng­viau­siai tė­vams at­pa­žįs­ta­mų ženk­lų: jei paaug­lys rū­kė ka­na­pes, akys ga­li bū­ti pa­rau­du­sios ir pri­merk­tos, vyz­džiai su­si­trau­kę. Jei bu­vo var­to­ti al­ko­ho­li­niai gė­ri­mai, vyz­džiai bus iš­si­plė­tę, bus sun­ku su­kon­cent­ruo­ti žvilgs­nį. Ko­kai­no uos­ty­mas ga­li su­kel­ti krau­ja­vi­mą iš no­sies.

Žaiz­dos ap­link bur­ną, da­žų dė­mės ant dra­bu­žių, nuo­la­ti­nė slo­ga, bui­ti­nės che­mi­jos kva­pas ga­li bū­ti ženk­las, kad vai­kas svai­gi­na­si la­kio­sio­mis me­džia­go­mis. Žaiz­dos vi­di­nė­je bur­nos pu­sė­je ga­li ro­dy­ti, kad vai­kas nuo­lat var­to­ja snu­są – ni­ko­ti­no pa­gal­vė­les. Hi­gie­nos sto­ka, pa­di­dė­jęs ar su­ma­žė­jęs ape­ti­tas, daž­nas ko­su­lys, mie­go pro­ble­mos taip pat ga­li ro­dy­ti, kad vai­kas var­to­ja psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas. Ka­dan­gi tė­vai ge­riau­siai pa­žįs­ta sa­vo vai­kus, jie pir­mie­ji ga­li pa­ste­bė­ti šiuos po­ky­čius.

Lai­ku pa­ste­bė­ti pro­ble­mą ir kreip­tis pa­gal­bos

Ką tė­vai, ki­ti vai­ko at­sto­vai pa­gal įsta­ty­mą ga­li pa­da­ry­ti, kad vai­kas ne­su­si­gun­dy­tų psi­choak­ty­vio­sio­mis me­džia­go­mis? Ty­ri­mais įro­dy­ta, kad stip­rus tė­vų ir vai­kų ry­šys, pa­grįs­tas dė­me­siu, iš­klau­sy­mu ir pa­ro­dy­mu, kaip vai­kas rū­pi tė­vams, net ir esant la­bai sun­kioms si­tua­ci­joms ga­li ap­sau­go­ti vai­kus nuo ri­zi­kin­go el­ge­sio.

Bend­rau­jant su vai­ku svar­bu priim­ti jo jaus­mus, ne­nu­ver­tin­ti jo iš­gy­ve­ni­mų. Vai­kas tu­ri ži­no­ti, kad yra my­li­mas toks, koks yra, kad pa­da­ręs klai­dą, ne­bus my­li­mas ma­žiau. Ne vi­si paaug­liai lin­kę bend­rau­ti, tad tė­vams svar­bu mo­kė­ti tin­ka­mai už­duo­ti klau­si­mus. Rei­kia veng­ti klau­si­mų, ku­rie pra­si­de­da žo­džiu „ko­dėl“. Pa­vyz­džiui, klau­si­mas „Ko­dėl pa­bė­gai iš pa­sku­ti­nės pa­mo­kos?“ ver­čia vai­ką jaus­tis kal­tu, ska­ti­na gin­tis ar už­si­sklęs­ti.

Tė­vams re­ko­men­duo­ja­mi at­vi­ro ti­po klau­si­mai, rei­ka­lau­jan­tys iš­sa­mes­nio at­sa­ky­mo, pa­vyz­džiui, „Ką vei­kei, kai išė­jai iš pa­sku­ti­nės pa­mo­kos?“. Ne ma­žiau svar­bu nu­sta­ty­ti vai­kui tam tik­ras tai­syk­les, ku­rios jam au­gant tu­rė­tų keis­tis ir nuo­lat jį drą­sin­ti. Ne ma­žiau svar­bu ir nea­ti­dė­lio­ti po­kal­bio apie psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas ir jų da­ro­mą ža­lą. Taip pat rei­kė­tų mo­ky­ti vai­ką pa­sa­ky­ti „ne“.

Su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je S. Ka­ce­vi­čė ak­cen­ta­vo, kad tė­vai, ki­ti vai­ko at­sto­vai pa­gal įsta­ty­mą, ku­rių vai­kai ima var­to­ti psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas, ne­tu­rė­tų jaus­ti gė­dos ir bi­jo­ti kreip­tis pa­gal­bos. Rie­ta­viš­kiams pa­gal­ba priei­na­ma vi­sai ša­lia – Klai­pė­do­je.

Cent­re ne­pil­na­me­čiams tei­kia­mos pa­slau­gos yra ne­mo­ka­mos, ta­čiau bū­ti­nas šei­mos gy­dy­to­jo ar gy­dy­to­jo psi­chiat­ro siun­ti­mas. Jau­nes­ni nei 16 me­tų paaug­liai tu­ri at­vyk­ti drau­ge su tė­vais ar ki­tais at­sto­vais pa­gal įsta­ty­mą, paaug­liai nuo 16 me­tų ga­li re­gist­ruo­tis ir at­vyk­ti vie­ni pa­tys. Be­je, pa­slau­gos ga­li bū­ti tei­kia­mos ir neatsk­lei­džiant as­mens ta­pa­ty­bės.

Komp­lek­siš­kas gy­dy­mas

Pir­mo­sios kon­sul­ta­ci­jos me­tu Cent­re dir­ban­tis vai­kų ir paaug­lių psi­chiat­ras įver­ti­na svei­ka­tos būk­lę ir, nu­sta­tęs ža­lin­gą var­to­ji­mą ar pri­klau­so­my­bės diag­no­zę, su­tei­kia in­for­ma­ci­ją apie pri­klau­so­my­bės su­tri­ki­mą bei ga­li­mus gy­dy­mo bū­dus. Gy­dy­to­jas taip pat iš­ra­šo siun­ti­mą į Vai­kų die­nos sta­cio­na­rą Klai­pė­dos fi­lia­le.

To­liau su jau­nuo­liais dir­ba kom­pe­ten­tin­gi spe­cia­lis­tai – vai­kų ir paaug­lių gy­dy­to­jai psi­chiat­rai, psi­cho­lo­gai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ir er­go­te­ra­peu­tai. La­vi­na­mi jau­nuo­lio emo­ci­niai, so­cia­li­niai, pa­žin­ti­niai ir mo­ky­mo­si įgū­džiai – komp­lek­siš­kai spren­džia­mos ri­zi­kin­go el­ge­sio ir ža­lin­go var­to­ji­mo su­ke­lia­mos pro­ble­mos. Gy­dy­mas trun­ka iki 3 mė­ne­sių.

Tė­vai ar ki­ti vai­ko at­sto­vai pa­gal įsta­ty­mą, įta­rę, kad vai­kas eks­pe­ri­men­tuo­ja ar­ba ža­lin­gai var­to­ja psi­choak­ty­vią­sias me­džia­gas, ga­li ir pa­tys vie­ni at­vyk­ti pa­si­kon­sul­tuo­ti su Cent­ro spe­cia­lis­tais ar­ba ga­li pa­si­kon­sul­tuo­ti te­le­fo­nu. Kon­sul­ta­ci­jų tiks­las – su­teik­ti dau­giau ži­nių apie vai­kų ir paaug­lių ža­lin­gą var­to­ji­mą ir pri­klau­so­my­bės spe­ci­fi­ką, pa­gal­bos ga­li­my­bes, ana­li­zuo­ti pro­ble­mos prie­žas­tis, at­ras­ti bū­dus, ku­rie pa­ge­rin­tų bend­ra­vi­mą su vai­kais. Taip pat ap­tar­ti, kaip veiks­min­gai rea­guo­ti į ri­zi­kin­gą el­ge­sį ir su­si­da­ry­ti konk­re­tų pa­gal­bos pla­ną.

Res­pub­li­ki­nio pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro Klai­pė­dos fi­lia­lo Vai­kų die­nos sta­cio­na­ro kon­tak­tai: tel. +370 46 43 3166, +370 649 15 393, ad­re­sas – Jau­nys­tės g. 4, Klai­pė­da.