Tveriškė Dalia Šimkevičienė neabejotinai gali pasigirti mokanti meistriškai gaminti įvairius patiekalus, mat jais kasdien stebina „DFDS Aura Seaways“ kelto keleivius ir įgulos narius. Jau 40 metų kelte vyriausia virėja dirbanti moteris praėjusiais metais buvo apdovanota kaip labiausiai įmonės vertybes atitinkanti darbuotoja.

Lemtingas skelbimas laikraštyje
D. Šimkevičienė užaugo Rietavo savivaldybėje, Tverų miestelyje, Antano ir Domicelės šeimoje. Baigusi Tverų vidurinę mokyklą ketino keltis į Vilnių ir studijuoti pedagogiką, bet…

„Mokyklą baigiau 1983 metais. Tuo metu draugės pradėjo tarpusavyje kalbėtis, kad nereikia skubėti tekėti ir kurti šeimą, geriau skirti laiko sau, pakeliauti po pasaulį ir patirti naujų dalykų. Pamaniau – o kuo aš prastesnė už kitas, taip pat noriu pakeliauti ir praplėsti savo akiratį, nes niekur prieš tai nebuvo tekę išvažiuoti“, – prisiminė pašnekovė.

Vieną dieną tveriškė laikraštyje rado skelbimą, kad Klaipėdoje yra technikos mokykla, kurioje ruošiami būsimi virėjai dirbti laivuose. Nieko nelaukusi susirinko reikalingus dokumentus, juos pristatė į mokyklą ir sėkmingai įstojo. Nors prieš tai ketino tapti mokytoja, bet galiausiai išvyko mokytis virėjos amato į Klaipėdą. Tveriškė prisimena, kad būdama 18-os nesuko sau galvos, ar tokia profesija jai tiks ir patiks. Ir kulinariniais gebėjimais pasigirti negalėjo.

Baigusi mokslus 1985 metais D. Šimkevičienė Lietuvos jūrų laivininkystės įmonėje, kuri šiuo metu yra persivadinusi į DFDS, turėjo atlikti praktiką kaip virtuvės darbuotoja. Tada pirmą kartą laivu trims savaitėms iš tuometinio tarybinio uosto Kaliningrade išplaukė į Ispaniją. Sulaukusi 20-ies jau stebėjo jūroje dirbančių virėjų darbą, mokėsi specialių puodų tvirtinimo laive metodų, plovė indus, ruošė daržoves.

Moteris iki šiol prisimena, kiek daug pastangų reikėjo įdėti norint pirmą kartą išsiruošti į užsienio šalį, o kartu ir pasiruošti pirmam išėjimui į jūrą.

Visi kandidatai turėjo užpildyti šūsnį dokumentų vizai gauti. D. Šimkevičienė džiaugėsi, kad ji buvo viena iš laimingųjų, kuriems pavyko be problemų gauti vizą, bet buvo ir tokių, kuriems nepasisekė.

Tada reikėjo apie šią kelionę pranešti tėveliams. Šie netikėtą žinią priėmė skirtingai. Mama iki paskutinio momento negalėjo patikėti dukros sprendimu ir kurį laiką dar bandė ją atkalbinėti, o tėvelis Antanas, būdamas kiek santūresnis, naujieną priėmė ramiai. Turbūt žinojo, kad jo žodžiai dukros pasirinkimui įtakos neturės.

Laive – ir pusę metų
Atlikusi praktiką D. Šimkevičienė keletą metų dirbo krovininiuose laivuose, kurie plaukiojo tarp skirtingų šalių: Iš Klaipėdos į Vokietiją, ten pasikrovę prekes – į Rusiją, Ispaniją, Prancūziją ar Latviją. Išdirbus 3–4 mėnesius pasikeisdavo virėjų pamaina, D. Šimkevičienė gaudavo atostogas ir keliaudavo namo. Taip dirbo iki 1990 metų.

Vėliau, kai laivai buvo pradėti nuomoti, pasikeitė ir tveriškės darbo grafikas. Iš Švedijos išplaukusi metalą gabenančiu laivu per Atlanto vandenyną iki pat Kanados, sausumos nematydavo net ir po pusmetį.

Dalios ŠIMKEVIČIENĖS asmeninio albumo nuotr.

1996 metais atsirado keltų linijos ir nuo tada D. Šimkevičienė pradėjo dirbti tik keleiviniuose laivuose, kuriais keleiviai keliasi iš Klaipėdos į Švedijos miestą Karlshamną arba į Vokietijos miestą Kylį.

„Maistą gaminu absoliučiai visiems tuo metu esantiems laive: keleiviams ir visai įgulos komandai. Vasaros metu laive yra 6–7 virėjai, visi turime pasiskirstę savo darbo grafikus. Atsikėlusi iškart ateinu apsižiūrėti virtuvę, pasidarau paruoštukus arba, jeigu yra išankstinių dienos užsakymų, pradedu nuo jų. Darbo virtuvėje niekada netrūksta. Kadangi mūsų restoranas yra užsakomojo pobūdžio, kasdien dirbu po 12 valandų“, – apie savo darbo kasdienybę pasakojo laivo vyriausioji virėja.

Laive praleidusi 28 paras, moteris sugrįžta namo į gimtuosius Tverus ir atostogauja taip pat 28 paras, kurios, kad ir kaip bebūtų liūdna, pašnekovės teigimu, pralekia akimirksniu.

Aplankė ne vieną pasaulio šalį
D. Šimkevičienė papasakojo ir apie pažintį su vyru Rimantu, kuri įvyko Tverų mokykloje Daliai pradėjus lankyti pirmą klasę. Rimantas tuo metu buvo jau trečiokas. Ilgą ir gražią draugystę 1987 metais vainikavo vestuvės. Pora susilaukė dukros Indrės, kuri artimiausiu metu savo tėveliams padovanos pirmąjį anūką.

„Ilgą laiką mudu su Rimantu buvome tik geri pažįstami, o kai susituokėme, tuo metu jau dirbau laive ir jam nebuvo naujiena, kad žmona plaukioja. Jeigu aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, gal ir toje jūroje nebūčiau tiek daug metų užsibuvusi. Bet anuomet nebebuvo valdiškų butų, tad reikėjo patiems iš savo santaupų įsigyti namus. Viską palikusi sausumoje, nutariau dirbti kiek netradicinį darbą“, – pasakojo D. Šimkevičienė.

Dalios ŠIMKEVIČIENĖS asmeninio albumo nuotr.

Dar jaunystėje kirbėjęs pašnekovės noras pakeliauti po pasaulį išsipildė net su kaupu. Paprastai keltas, kuriame dirba moteris, krante stovi tik 4–5 valandas, tad išlipti į krantą ir pakeliauti – fiziškai neįmanoma. Bet anksčiau, kai plaukiodavo krovininiais laivais, būdavo galimybė krante pabūti ilgiau. Kol laivas išsikraudavo ir vėl pasikraudavo prekes, D. Šimkevičienė spėdavo ir iki miesto nueiti, ir jo įdomiausias vietas pamatyti, nors sovietmečiu iš laivo išleisdavo tik po tris žmones.

Tveriškės aplankytų šalių sąrašas išties įspūdingas – moteris pabuvojo praktiškai visose Europos šalyse, nuplaukė net iki Maroko, taip pat Šiaurės Amerikos, Kanados.

Laive sunkiausia ištverti jūros ligą
D. Šimkevičienė atviravo, kad vienas iš blogiausių dalykų dirbant laive – supimas esant prastam orui. Tuo metu tenka kęsti pykinimą, galvos svaigimą, uoslę dirgina virtuvėje tvyrantys maisto kvapai, tačiau net ir tada nuo pareigų niekas neatleidžia.

Tveriškė sakė ne kartą girdėjusi iš aplinkinių, kad prie supimo ilgainiui priprantama ir jūros liga nebekamuoja. Tačiau, anot jos pačios, tai yra netiesa. Situaciją šiek tiek gelbėja tik tam skirti medikamentai.

Audros metu iškyla dar vienas keblumas. Smarkiai supant laivą reikia ne tik pačiam bandyti išstovėti ant kojų, bet ir puodus, įrankius ir kitus indus specialiais diržais pritvirtinti taip, kad šie nejudėtų. Tveriškė pasakojo, kad čia įgula turi visokių triukų. Pavyzdžiui, restorane ant stalų tiesiamos drėgnos staltiesės, kad nenuslystų. Tiesa, šiuolaikiniai keltai yra ženkliai modernesni ir didesni, tad ir jais plaukioti gerokai patogiau nei krovininiais, kuriuose pašnekovei teko dirbti anksčiau.

Kolegų įvertinimas
D. Šimkevičienė pernai buvo apdovanota kaip labiausiai įmonės vertybes atitinkanti darbuotoja jūroje. Ją pastebėjo ir įvertino ne kas kitas, o kolegos, todėl balsavimo metu tveriškė surinko daugiausiai balsų.

„Nustebau, nes tiesiog nesitikėjau tokių rezultatų. Man buvo įteikta piniginė premija ir simbolinė dovana. Mūsų laivo komandoje yra 54 nariai, įskaitant ir kapitoną, tad buvo sunku patikėti, kad kolegos išskyrė būtent mane.“

Dalios ŠIMKEVIČIENĖS asmeninio albumo nuotr.

O kuo moteris užsiima sausumoje, po 28 darbo parų, praleistų jūroje, sugrįžusi į gimtuosius Tverus?

Pašnekovė pasakojo, kad namuose džiaugiasi ramiu ir jaukiu gyvenimu, su vyru mėgsta ir pakeliauti po dar neaplankytas šalis. Moteris tikino, kad atostogos pralekia lyg akimirka ir vėl tenka ruoštis išėjimui į jūrą. Nepaisant to, tveriškė sakė mylinti savo darbą, kurį dirba jau 40 metų, ir savęs besidarbuojančios sausumoje nebeįsivaizduojanti.

„Nesigailiu nė vieno savo sprendimo. Priešingai, esu laiminga ir savo profesijos į jokią kitą neiškeisčiau“, – šypsosi ji.