Sauliaus Narkaus nuotr.

Nors oficialiai dar nėra paskelbta, tačiau puse lūpų kalbama apie tai, kad konkursą eiti Žemaičių dailės muziejaus pareigas laimėjo Platelių seniūnas Robertas Šimkus. Pats seniūnas, paklaustas, kada žengs į kunigaikščių Oginskių rūmus kaip teisėtas jų valdytojas, užsiminė, kad muziejaus direktoriaus pareigas turėtų pradėti eiti jau nuo kovo. Plungiškio teiravomės ir to, kodėl nusprendė kardinaliai pakeisti savo profesinės veiklos kryptį ir kaip šį jo sprendimą priėmė šeima.

– Nei Plungėje, nei juo labiau Plateliuose nebėra paslaptis, kad būtent jūs laimėjot konkursą Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pareigoms eiti. Atskleiskit, kokiomis nuotaikomis gyvenat pastarąsias savaites?
– Kalbant atvirai, nuotaikos dvejopos: ir džiugu dėl padvelkusių naujos veiklos vėjų, ir liūdna dėl to, kad netrukus teks atsisveikinti su Platelių seniūnija. Kita vertus, buvau apsisprendęs dalyvauti konkurse, tad lyg ir nereikėtų liūdėti.

– Viskas klostėsi labai greitai: sausį vos spėjus atsisveikinti su buvusiu muziejaus direktoriumi netrukus paskelbtas konkursas į šias pareigas. Turėjote nedaug laiko priimti sprendimą, dalyvauti ar ne.
– Iš tikrųjų mažai. Bet gal ir gerai, nes, žinote, kaip būna – kuo ilgiau galvoji, tuo daugiau prisigalvoji. Jau kurį laiką jaučiau, kad norisi naujų horizontų, naujos veiklos. Be to, ir konkursai eiti tokias pareigas skelbiami ne kasdien. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir pabandyti sudalyvauti. Juo labiau kad esu baigęs tos srities mokslus – kultūrinės veiklos vadybos bakalaurą ir kino vadybos magistrą.

– Vadinasi, ką jau ką, bet kino salę žirgyne tikrai turėsim?
– Teko išgirsti, kad jau gautas finansavimas jai įrengti, tačiau kol kas nieko daugiau ir pats nežinau.

– Apie muziejaus reikalus dar pakalbėsim, bet kol kas grįžkim prie Platelių seniūnijos, kuriai vadovaujate daugiau nei ketverius metus. Ką reikšmingo pavyko per tą laikotarpį nuveikti ir kuo džiaugsitės ateity, prisiminęs šį gyvenimo etapą?
– Didžiausia mano ambicija ir noras dirbant seniūnu buvo, kad Plateliams būtų suteiktas kurortinės vietovės statusas. Reikia pripažinti, kad nepavyko to pasiekti, tačiau kartu ir džiugina ta kryptimi žengti žingsniai. Darbo grupė dirba, šiemet bus pradėtos projektuoti tam tikros teritorijos, stovyklavietės, pliažai, 2026 metais turėtų vykti jų įrengimo darbai. Tada beliks įveikti paskutinį etapą – rasti investuotoją, kuris pasiryžtų Plateliuose įkurdinti sanatorinio gydymo įstaigą. Kol kas dar neturime tokios, bet kai bus pradėti realūs darbai, tai ir investuotojų požiūris bus kitoks.

Kalbant apie kitus nuveiktus darbus… Sunku save įsivertint, kas sekėsi ir kas nelabai. Šitai geriau matoma iš šalies. Dirbant seniūnijoje labai riboja finansai. Kiek buvo lėšų, tiek pavyko nuveikti, modernizavom apšvietimą, remontavom takus. Žinoma, visada norėjosi ir norėsis didesnio finansavimo keliams tvarkyti, bet šie klausimai sprendžiami nacionaliniu lygiu ir seniūno galios čia labai mažos.

Kuo tikrai galiu pasidžiaugti, tai stipria ir darnia Platelių bendruomene, bendrom veiklom. Vien ko buvo verti 2023 metai, kada Plateliai buvo paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine. Visiems surėmus pečius pavyko padaryti puikių renginių.

– Seniūnijoje vadovavote 3-jų žmonių kolektyvui, o Žemaičių dailės muziejuje jūsų atsakomybėje bus jau 26 dirbantieji, bemaž 70-ies hektarų parkas ir keli nacionaliniu lygiu saugomi pastatai. Negąsdina jums teksianti atsakomybė?
– Jaudulio yra, bet, pripažinkim, – tiek rūmai, tiek parkas jau yra puikiai sutvarkyti ir išpuoselėti, man teks rūpintis tik palaikomąja priežiūra. Taip, kartu yra ir pradėtas remontuoti žirgynas bei investicijų dar laukiančios oficinos, bet dirbsiu ne aš vienas, dirbsime visa komanda, kurioje – ilgametę patirtį turintys žmonės.

Mano darbas ir pati pirmoji užduotis bus susipažinti su visa situacija iš vidaus, nes žiūrint iš šalies visada viskas atrodo kiek kitaip, nei yra iš tikrųjų. Kelsiu sau tikslą ne kažką keisti iš pagrindų, bet vystyti ir auginti tai, kas jau yra sukurta, plėsti paslaugų spektrą ir gerinti jų kokybę.

– Kaip tokį jūsų sprendimą kardinaliai keisti profesinę sritį priėmė šeima?
– Šeima, artimieji palaikė, nors visi puikiai suprantame tokių pokyčių kainą. Ypač dabar, esant tokiai politinei situacijai, kai per visą šalį nuvilnijo žinia apie tai, kad muziejus lieka be vadovo. Ateinu dirbti į vietą, kuri yra tarsi po didinamuoju stiklu. Nutariau surizikuoti ir pabandyti, tik norėtųsi, kad tos mano ir visos komandos pastangos nebūtų suprimityvintos. Nes politiniai vėjai pučia tai iš vienos, tai iš kitos pusės, tačiau kolektyvuose yra žmonės, kurie nuoširdžiai dirba savo darbą ir nesidairo, kas vyksta politinėje padangėje. Norėtųsi, kad tų skandalų šešėliai nepaliestų jų.

– Pabaigai atskleiskite, kada oficialiai tapsite Mykolo Oginskio rūmų valdytoju?
– Skambiai pasakyta (juokiasi – aut.). Kas mane pažįsta, tas žino, kad tos skambios frazės – ne man. Man labiau imponuoja tai, kad turiu galimybę asmeniškai prisidėti prie istorinių kunigaikščių Oginskių rūmų puoselėjimo. Tai neeilinis objektas, svarbus nacionaliniu lygmeniu, o kartu ir didžiulė atsakomybė.

Roberto Šimkaus asmeninio albumo nuotr.

Kadangi laukia neatidėliotini darbai tęsiant žirgyno remontą, ateina investicinės lėšos, yra noras iš Savivaldybės, kad perimčiau vadovavimą Žemaičių dailės muziejui kuo greičiau – nuo kovo pradžios. Bet iki tol reikia sulaukti Specialiųjų tyrimų tarnybos pažymos, kad nesu kuo nors nusikaltęs ir galiu eiti šias pareigas, taip pat atsisveikinti su Platelių seniūnija. Turiu didelį norą ir viltį, kad Savivaldybė neužtruks rasti kitą žmogų, kuris tęs mano darbus. O iš Platelių niekur nedingsiu, nes čia – ir per pastaruosius metus susiformavę ryšiai, ir bendruomenė. Galų gale Plateliai yra mano žmonos gimtinė, tad visada būsiu su jais.