Po Lietuvą klajojanti meška atskleidė mūsų institucijų veikimo būdus, kai nutinka kažkas netikėto. Ypač savaitgalį.

Tie, kas yra susidūrę su valstybinių institucijų darbuotojais, ne kartą yra patyrę, kad ten ko nors ieškoti, spręsti svarbius klausimus penktadienį po pietų jau neverta. Telefonų niekas nekelia, į laiškus neatsako, nes vyksta pasirengimas savaitgaliui, nuolat žiūrint į laikrodį ir viršininko duris.

Daug metų dirbau žurnalistu, tad žinau, kad „penktadienis po pietų“ yra sudėtingiausias metas, jei reikia rasti informacijos valstybinėje įstaigoje. Gelbsti nebent atstovai spaudai, kurie suvokia žurnalistų darbo specifiką.

O dabar meška į Vilnių atėjo šeštadienį. Pati kalta, jei nežinojo, kad tokiu laiku valstybės tarnautojai Aplinkos ministerijoje ir kitose įstaigose ilsisi, ir tikėjosi, kad kažkas puls ja rūpintis. Meška tris paras blaškėsi po miestą, o vilniečiai smaginosi ją fotografuodami ir filmuodami. Tik pirmadienį po pietų „atsibudusi“ Aplinkos ministerija „informavo“ visuomenę, kad mieste yra meška.

Aplinkos ministras buvo paskendęs meilės ir vestuvių reikaluose, o viceministrai atsakomybės nesiėmė. Galbūt kas nors iš žemesnio rango darbuotojų ir suvokė, kad negerai tylėti, tačiau neišdrįso skambinti viršininkams ir drumsti jiems ramybės.

Galbūt darbuotojai tikėjosi, kad meška dings iš miesto. Arba žus. Ministerijoje buvo svarstoma galimybė mešką nušauti, tam net buvo gauti leidimai. Tuo piktinosi Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, pelnydama visuomenės simpatijas. Deja, medžiotojai savaitgalį nesulaukė leidimo veikti.

Pati ministerija likus savaitei iki meškos žygio paskelbė, kad didelių plėšrūnų sugrįžimas yra „sveikintinas reiškinys“ ekosistemoms ir šiuo metu nekelia tiesioginės grėsmės žmogaus saugumui. Kaip tai kontrastuoja su veiksmais, tiksliau – tyla, krizės metu.

Beje, lokys jau pastebėtas ir šalia Kauno. Turbūt tik laiko klausimas, kada išvysime jį ir šalia Plungės. Tikėkimės, kad tai įvyks ne savaitgalį.