Pa­dė­kos žo­džiai – tai šir­dies kal­ba, til­tas tarp žmo­nių, grįs­tas dė­kin­gu­mu ir pa­gar­ba. Šį kar­tą nuo­šir­dus „ačiū“ iš­tar­tas Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to (PK) pa­rei­gū­nams, rugp­jū­čio 1 die­ną rea­ga­vu­siems į pra­ne­ši­mą, kad kai­my­ni­nia­me Klai­pė­dos ra­jo­ne, Vė­žai­čių miš­kuo­se, pa­si­kly­do gar­baus am­žiaus gry­bau­to­jas. Ke­lios va­lan­dos paieš­kų, ir žmo­gus su­grą­žin­tas į ar­ti­mų­jų glė­bį ne tik gy­vas ir svei­kas, bet ir su pil­nu ki­bi­ru gry­bų. „Tė­tė da­bar vis šne­ka, kad gi­mė ant­rą kar­tą“, – ra­šo iš­gel­bė­to sen­jo­ro ar­ti­mie­ji, dė­ko­da­mi pa­rei­gū­nams ne tik už pro­fe­sio­na­lu­mą, bet ir žmo­giš­ką ši­lu­mą, rū­pes­tį.

Pa­dė­ka Rie­ta­vo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nams
Kiek­vie­na die­na iš po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų pa­rei­ka­lau­ja pro­fe­sio­na­lu­mo, bud­ru­mo, pa­siau­ko­ji­mo, nes jų mi­si­ja – už­tik­rin­ti žmo­nių sau­gu­mą ir ra­my­bę. Pa­si­ry­žę gin­ti, sau­go­ti, pa­dė­ti, įsta­ty­mo ser­gė­to­jai prie­sai­ką vyk­do ne­si­ti­kė­da­mi dė­kin­gu­mo, ta­čiau kiek­vie­nas iš­tar­tas „ačiū“ ska­ti­na juos dar la­biau di­džiuo­tis sa­vo pro­fe­si­ja.

Pa­dė­ka už iš­gel­bė­tą vė­žai­tiš­kio gy­vy­bę Rie­ta­vo PK pa­sie­kė rug­sė­jo 8 die­ną. Sen­jo­ro duk­ra ir sū­nus ra­šo: „Rugp­jū­čio 1 d., apie vi­du­die­nį, tė­tė iš­va­žia­vo gry­bau­ti ir pa­si­kly­do. Klai­džio­jo po miš­ką ke­le­tą va­lan­dų, kol ga­lų ga­le iš­drį­so pa­skam­bin­ti ir pri­si­pa­žin­ti, kad pa­si­kly­do. Jo žo­džiais ta­riant, bu­vo la­bai pa­var­gęs, iš­se­kęs, iš­si­gan­dęs, su­ša­lęs, vi­sas kiau­rai šla­pias ir pra­ra­dęs vil­tį iš­si­kaps­ty­ti gy­vas. No­ri­me nuo­šir­džiai pa­dė­ko­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams už pro­fe­sio­na­lu­mą, at­si­da­vi­mą ir žmo­giš­ką ši­lu­mą. Jie ne tik su­ra­do, nu­ra­mi­no, iš­ve­dė iš miš­ko tė­tę, bet dar pa­ke­liui ir gry­bų pri­rin­ko į jo ki­bi­rė­lį :). Tė­tė da­bar vis šne­ka, kad gi­mė ant­rą kar­tą.

Tą die­ną nie­kas ne­pak­lau­sė pa­rei­gū­nų var­dų, o jei klau­sė, tai iš stre­so nie­ko ne­be­pa­me­na, bet, ti­kiuo­si, kad jūs iš­siaiš­kin­si­te ir per­duo­si­te jiems mū­sų nuo­šir­džiau­sią pa­dė­ką. Esa­me dė­kin­gi už jū­sų dar­bą ir pa­siau­ko­ji­mą, ku­rie ro­do, kad po­li­ci­ja yra ne tik įsta­ty­mo ser­gė­to­ja, bet ir žmo­nių bend­ruo­me­nės pa­gal­bi­nin­kė bei glo­bė­ja.“

Iš miš­ko par­ve­dė gy­vą svei­ką ir su gry­bais
Vi­sa­da ma­lo­nu ra­šy­ti apie gra­žius dar­bus, tad pa­no­ro­me iš­girs­ti šią is­to­ri­ją, su­ži­no­ti, kas bu­vo tie du pa­rei­gū­nai, iš­sku­bė­ję ieš­ko­ti miš­ko pa­klai­din­to 83 me­tų gry­bau­to­jo. Su­si­sie­kę su Rie­ta­vo PK vyr. ty­rė­ju Au­ri­mu Pui­do­ku, su­ži­no­jo­me, kad bū­tent jis ir ko­le­gė ty­rė­ja Ju­ta Je­den­ku­tė rea­ga­vo į pra­ne­ši­mą apie pa­gal­bos rei­ka­lin­gą žmo­gų. „Klai­pė­dos ra­jo­no pa­rei­gū­nai, ma­tyt, bu­vo už­siė­mę, nes rea­guo­ti į pra­ne­ši­mą bu­vo­me iš­siųs­ti mes su ko­le­ge. Gry­bau­to­jas aiš­kiai bu­vo nu­sa­kęs, kur pa­li­ko au­to­mo­bi­lį, nu­ro­dęs, kad pa­gal­bos lau­kia ša­lia aukš­tos įtam­pos elekt­ros li­ni­jos, pa­dik­ta­vęs net stul­po nu­me­rį. Maž­daug du ki­lo­met­rus ėjo­me miš­ku, kol priė­jo­me elekt­ros li­ni­ją, dar ki­lo­met­rą – pa­lei ją. Nes­kam­bi­no­me gry­bau­to­jui, ži­no­jo­me, kad jo te­le­fo­nas bai­gia iš­si­krau­ti. Tik priar­tė­ję prie nu­ro­dy­tos vie­tos, pa­skam­bi­no­me pa­kly­dė­liui ir jį su­ra­do­me“, – trum­pai nu­pa­sa­ko­jo din­gu­sio­jo paieš­kas A. Pui­do­kas.

Su­ras­tas vė­žai­tiš­kis bu­vo pa­var­gęs, nu­si­lpęs, ta­čiau, pa­de­da­mas sa­vo gel­bė­to­jų, ga­lė­jo paei­ti pa­ts. Sen­jo­ras iš miš­ko į ar­ti­mų­jų glė­bį grį­žo net tik su pil­nu ki­bi­rė­liu gry­bų, ku­rių jam pa­ke­liui pri­rin­ko pa­rei­gū­nai, bet ir su jaus­mu, kad tą­dien gi­mė iš nau­jo.

„Tai pra­smin­giau­siai pra­leis­tas penk­ta­die­nio va­ka­ras…“
„Mums tai ne žyg­dar­bis, o pa­si­di­džia­vi­mas, kad ga­li­me pa­dė­ti bė­do­je. Ko­kia lai­mė vil­tį pra­ra­du­siam žmo­gui su­teik­ti ti­kė­ji­mą, kad jam dar ne lai­kas pri­gul­ti po me­džiu… Pa­kel­ti iš nuo­var­gio klum­pan­tį ir jaus­ti, kaip į jį su­grįž­ta stip­ry­bė ir ryž­tas gy­ven­ti. Ir net ga­li­my­bė pa­ke­liui pri­rink­ti gry­bų, ku­rių sen­jo­rui gal jau ir ne­be­teks ieš­ko­ti, – neap­sa­ko­mas ma­lo­nu­mas. To­kią mi­nu­tę su­pran­ti, kad tai – pra­smin­giau­siai pra­leis­tas penk­ta­die­nio va­ka­ras… Di­džiuo­ja­mės sa­vo pro­fe­si­ja. Gin­ti. Sau­go­ti. Pa­dė­ti“, – da­li­jo­si tą­dien pa­tir­to­mis emo­ci­jo­mis A. Pui­do­kas.

Ši is­to­ri­ja pri­me­na, kad pa­rei­ga sau­go­ti, gin­ti, pa­dė­ti nė­ra tik prie­sai­kos žo­džiai – tai kas­die­nis po­li­ci­nin­kų dar­bas, jų pa­si­rink­tas ke­lias. Ji taip pat ir pri­mi­ni­mas mums vi­siems: ei­da­mi į miš­ką ne­pa­mirš­ki­me bū­ti at­sa­kin­gi. Pa­sik­lys­ti leng­viau nei at­ro­do, o pa­sek­mės ga­li bū­ti la­bai skau­džios.