Kotrynos LUKAUSKYTĖS nuotr.

Ruduo visuomet atneša ypatingą nuotaiką – miestai ir miesteliai prisipildo mokinių šurmulio, klasėse vėl skamba vaikų balsai. Mokytojams Rugsėjo 1-oji – dar labiau ypatinga, nes suteikia galimybę iš naujo susitikti su mokiniais, vėl dalintis savo žiniomis ir padėti auginti kūrybiškumą, o svarbiausia – padėti vaikams drąsiai žengti pažinimo keliu.

„Nauji mokslo metai kupini įvairovės ir noro padėti iš visos širdies. Gi mes, mokytojai, esame antrieji tėvai savo mokiniams“, – teigia Plungės „Saulės“ gimnazijos matematikos vyriausioji mokytoja Renata GUDIENĖ.

– Kodėl pasirinkote būtent mokytojo profesiją? Kas paskatino norą dirbti su moksleiviais?

– Negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Kiek save prisimenu, visada norėjau būti mokytoja. Viena iš priežasčių galbūt ta, kad man patinka bendrauti su žmonėmis. Mokytojo darbas toks, kad visada esi dėmesio centre. Jeigu ne pedagogiką, tikriausiai būčiau pasirinkusi kiną, teatrą ar aktorystę – kokią nors panašią saviraiškos formą. Iš esmės ir mokytojo darbas yra tam tikra vaidyba. Vienoje mokykloje, kurioje dirbau, direktorius sakydavo: „Ateini prie kabineto durų, atsikvepi, įeini, pravedi pamoką, išeini, uždarai dūris, vėl atsikvepi ir sakai: va, gerai suvaidinau.“

– O kuo jus žavi matematika?

– Mokykloje man praktiškai visi dalykai sekėsi gerai, išskyrus gal istoriją ir geografiją – jų nemėgau. Nelabai patiko ir lietuvių kalba, nes reikėdavo daug skaityti. Mano pirmasis pasirinkimas buvo pradinių klasių mokytoja. Tuo metu dar buvo stojamieji egzaminai. Kai atvykau jų laikyt ir pabendravau su kitais stojančiaisiais, supratau, kad mano mąstymas šiek tiek kitoks – tie žmonės atrodė visai kitokie.

Tais metais įstoti man nepavyko. Tai buvo pirmieji metai, kai siekta apsaugoti jaunuolius nuo karinės tarnybos ir juos priėmė praktiškai be konkurso – reikėjo tik ateiti į egzaminą. Neįstojusi į pradinių klasių mokytojos profesiją, tiesą sakant, apsidžiaugiau. Iškart po to pasirinkau matematikos mokytojos specialybę ir šiuo pasirinkimu džiaugiuosi iki šiol – matematika man artima širdžiai, o mokytojos darbas teikia daug džiaugsmo.

– Kaip jaučiatės pradėdama naujus mokslo metus ir ko iš jų tikitės?

– Jaučiuosi turbūt kaip ir kiekvienais mokslo metais – tai nauja pradžia, naujas startas, nauji mokiniai. Viskas sukasi tarsi ruletė: kas dvejus metus gauni naujų mokinių, jie dar nepažįstami, todėl visada vyksta kaita, visada jauti kažko naujo pradžią. Kiekviena rugsėjo pirmoji – tarsi naujas puslapis. Kiekvienais mokslo metais mūsų, mokytojų, lūkestis tas pats: ateisiu, paaiškinsiu, visi viską supras, visi viską išmoks ir bus laimingi, o egzaminus išlaikys labai gerai – gal net šimtukui. Kiekvieną kartą tikiesi, bet kaskart susiduri su realybe – supranti, kad ne viskas bus taip, kaip norisi ar tikiesi. Nepaisant to, visada stengiesi daryti viską, kad išeitų kuo geriau.

„Saulės“ gimnazijos nuotr.

– Kaip tvarkotės su besikeičiančiomis ugdymo programomis? Ar tai pasunkina mokytojo darbą?

– Iki šiol dėl to yra daug nežinomybės. Pavyzdžiui, visus praėjusius mokslo metus mokiniams sakėme: jeigu nesurinksite reikiamų balų, jeigu neatliksite tam tikrų užduočių, egzamino neišlaikysite. Atėjo egzaminų laikas ir ministerija nusprendė pridėti po papildomus dešimt taškų. Tuomet sėdi ir galvoji: gi likau melagė mokinių akyse. Mes, mokytojai, laukiame, kada pagaliau viskas nusistovės, susigulės, kada pasibaigs reformos. Per mano darbo patirtį tai jau antra ugdymo reforma – keičiasi ugdymo programos, o su jomis ir mūsų kasdienis darbas.

– Ką darote, kad išlaikytumėte energiją ir motyvaciją visus metus?

– Motyvacija mokyti ateina ne iš manęs pačios – ji atsiranda tada, kai matai klasėje trisdešimt mokinių, iš kurių bent penki žiūri į tave smalsiom akim, klausosi ir nori išmokti. Tada atsiranda tas užsidegimas dirbti.

Po darbo, kai kyla abejonių – gal nemoku dirbti, gal kažką darau ne taip, raminu save mintimi, kad tie, kurie norėjo, klausėsi ir išmoko. O šiaip, kad būtų energijos tęsti, svarbu sugebėt po darbo atsipalaiduoti, atsijungti, palikti darbinius rūpesčius mokykloje. Ne visada tai pavyksta, bet svarbu turėti tam tikrus savo ritualus. Aš, pavyzdžiui, grįžusi namo turiu išgerti kavos, įsijungti televizorių, permąstyti dieną, „perkratyti“ galvą ir tik tada einu ruoštis kitai dienai.

– Ką darote, kai vaikai patiria mokymosi sunkumų ar motyvacijos stoką?

– Motyvuoti mokinius kartais būna sunku. Dažnai jie tikisi, kad mokytojas įkvėps, tačiau ir patys turi norėti mokytis. Tiesiog bandau išsiaiškinti priežastis, kalbuosi, stengiuosi įtikinti, kad jie gali. Padeda paprasčiausios frazės, tokios kaip „Aš tavim tikiu“, „Tu turi pats savimi patikėti“, „Tu gali“, „Bandyk, nenuleisk rankų“. Kartais pavyksta rasti priėjimą prie mokinio, o kartais vaikas „užsiblokuoja“ ir nieko nepadarysi.

„Saulės“ gimnazijos nuotr.

– Ko palinkėtumėt kolegoms mokytojams?

– Kolegoms mokytojams visų pirma palinkėčiau kantrybės ir tikėjimo tuo, ką darome. Svarbu nepamiršti, kad mūsų darbas – ilgas procesas, kurio rezultatai ne visada matomi iš karto, bet jie yra. Ir, žinoma, nepamiršti savęs: skirti laiko poilsiui, kad neprarastume energijos ir motyvacijos.