Sauliaus Narkaus nuotr.

Spa­lio 15-ąją vi­sa­me pa­sau­ly­je mi­ni­ma Bal­to­sios laz­de­lės die­na, skir­ta pri­min­ti apie ne­re­gių tei­ses ir kas­die­nius iš­šū­kius. Re­ga – po­jū­tis, pa­de­dan­tis su­vok­ti švie­są, spal­vas, daik­tų iš­si­dės­ty­mą erd­vė­je. Ar daž­nas iš mū­sų su­si­mąs­to­me, ką reiš­kia ma­ty­ti, kaip keis­tų­si gy­ve­ni­mas pra­ra­dus šį ge­bė­ji­mą? „Ta­pau nau­jo­ku įpras­to­je vi­suo­me­nė­je: ap­lin­ka ta pa­ti, žmo­nės – tie pa­tys, ir aš tas pa­ts, bet jau ki­toks. Te­ko mo­ky­tis pa­žin­ti pa­sau­lį iš nau­jo – per gar­sus, ly­tė­ji­mą, kva­pus. Ir tai ne­bu­vo leng­va, pri­rei­kė lai­ko, kad su­si­tai­ky­čiau su ne­ga­lia, su­si­tar­čiau su sa­vi­mi, su­vok­čiau, kad ki­taip jau ir ne­bus“, – pa­sa­ko­jo Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos Plun­gės ra­jo­no fi­lia­lo na­rys sta­ne­liš­kis Ado­mas Šiau­lys.

„Jau­čiau­si sa­vo vie­to­je – su­ra­dęs pa­šau­ki­mą“
Su pa­šne­ko­vu su­si­ti­ko­me Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos Plun­gės ra­jo­no fi­lia­le, ku­riam va­do­vau­ja Ja­ni­na Rup­šie­nė. Tą die­ną A. Šiau­lys da­ly­va­vo an­samb­lio „Bab­run­gė­lis“ re­pe­ti­ci­jo­je, tad mus, sve­čius, pa­si­ti­ko su mu­zi­ka ir dai­na. Pa­ma­lo­nin­ti sma­gaus priė­mi­mo, links­mai nu­si­tei­kę, su­sė­do­me po­kal­bio ir iš kar­to pa­pra­šė­me, kad vy­ras pa­si­da­lin­tų sa­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja.

Ado­mas gi­mė ir au­go Sta­ne­liuo­se. Sa­vo tė­viš­kė­je, gra­žia­me vien­kie­my­je, ir da­bar gy­ve­na kar­tu su bro­liu Po­vi­lu. Iki lem­tin­gos ope­ra­ci­jos, po ku­rios ne­te­ko re­gė­ji­mo, dir­bo mū­ri­nin­ku. Ge­ras ran­kas tu­rin­čiam sta­ty­bi­nin­kui dar­bo ne­trū­ko ir lais­va­die­niais – skal­dė ak­me­nis, mū­ri­jo ži­di­nius, kros­nis. Darbš­tus meist­ras vi­siems bu­vo rei­ka­lin­gas, vi­sur lau­kia­mas. „Jau­čiau­si sa­vo vie­to­je – su­ra­dęs pa­šau­ki­mą. Ir da­bar dar sap­nuo­se ta­šau ak­me­nį ir mū­ri­ju ar­kas…“ – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.

Re­gė­ji­mą pra­ra­do per ope­ra­ci­ją
Ži­nia, kad gal­vo­je yra di­de­lis aug­lys, vy­ro op­ti­miz­mo ne­pa­lau­žė. Daug tvir­ty­bės pri­rei­kė, kai at­si­bu­dęs po me­nin­gio­mos ope­ra­ci­jos su­pra­to: ne­ge­rai su re­gė­ji­mu. Abie­jų akių ak­lu­mas – kai ku­riuos to­kia diag­no­zė su­žlug­dy­tų, o Ado­mas sa­ve guo­dė tuo, kad ak­lu­mas – ne pa­ts blo­giau­sias va­rian­tas iš tų, ku­rie jam ga­lė­jo nu­tik­ti. „Dak­ta­rai svei­ki­no ma­ne su ant­ru gim­ta­die­niu. Sa­kė, kad bu­vo pa­vo­jus, jog vi­sai ne­pa­bu­siu, kad po ope­ra­ci­jos ne­ga­lė­siu ju­din­ti nei ran­kų, nei ko­jų. Ku­rį lai­ką vy­liau­si, kad už­spaus­tas re­gos ner­vas at­si­gaus ir aš dar ga­lė­siu ma­ty­ti. Tuo la­biau kad vie­na aki­mi šiek tiek ma­tau, ypač kai die­na ap­niu­ku­si“, – kal­bė­jo vy­ras.

Tam­sai už­den­gus švie­są, sta­ne­liš­kis li­ko akis į akį su pa­sau­liu, ku­rį te­ko pa­žin­ti iš nau­jo. Rei­kė­jo drą­sos bū­ti to­liau, drą­sos su­si­tai­ky­ti su tuo, kas pra­ras­ta. Ado­mas ne­slė­pė: bu­vo sun­ku. Bet pa­ma­žu, po žings­ne­lį tiek fi­zi­nia­me, tiek dva­si­nia­me gy­ve­ni­me žen­gė į prie­kį – į atei­tį su ma­žiau švie­sos ir ma­žiau drau­gų, su su­vo­ki­mu, kad ne­be­si toks rei­ka­lin­gas.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Pra­dė­jo dro­ži­nė­ti šaukš­tus
Ran­kos il­gė­jo­si dar­bo, tad vy­rui te­ko ieš­ko­ti joms už­siė­mi­mo. Taip į sta­ne­liš­kio gy­ve­ni­mą su­grį­žo dro­ži­nė­ji­mas.

„Dar mo­kyk­los lai­kais su­si­do­mė­jau dro­ži­nė­ji­mu – po pa­mo­kų ne na­mų dar­bus ruoš­da­vau, o ką nors dro­ži­nė­da­vau. Net pro­fe­si­ją no­rė­jau rink­tis, su­si­ju­sią su dro­žy­ba, bet taip jau išė­jo, kad ta­pau mū­ri­nin­ku. Pra­ra­dęs re­gė­ji­mą, pa­ban­džiau iš­skap­tuo­ti šaukš­tą – net ne­ma­ty­da­mas jo, su­pra­tau, kad nei­šė­jo. Pri­rei­kė ne­ma­žai kant­ry­bės, su­ga­di­nau ne vie­ną pliaus­ką, bet da­bar jau dro­ži­nė­ju ir šaukš­tus, ir du­be­nė­lius, ir ša­ku­tes. Pa­ma­žu ap­si­pra­tau ir bui­ty­je. Iš­mo­kau pa­si­ga­min­ti val­gį, net žo­lę su „tri­me­riu“ nu­si­pjau­nu pa­ts. Vi­saip bū­na – pir­miau­sia ran­ka pa­si­čiu­pi­nė­jau, pa­si­žiū­riu, kur nu­pjau­ta, kur ne­nup­jau­ta. Ne­no­riu nie­kam bū­ti naš­ta. Per tuos pen­ke­rius me­tus ir vaikš­čio­ti įpra­tau drą­siau. Ži­no­ma, nau­do­da­ma­sis bal­tą­ja laz­de­le. Kai ku­rie žmo­nės, pa­ma­tę ma­ne ei­nant, abe­jo­ja ma­no ne­ga­lia. Ir tai la­bai žei­džia“, – apie gy­ve­ni­mą po lem­tin­go­sios die­nos pa­sa­ko­jo vy­ras.

Kaž­ką pra­ra­dęs, kaž­ką ir at­ran­di
Gy­ve­ni­mas tuo ir įdo­mus, kad, kaž­ką pra­ra­dęs, kaž­ką ir at­ran­di. Ado­mo at­ra­di­mas – Plun­gė­je vei­kian­tis Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos fi­lia­las. Įsi­lie­jus į li­ki­mo drau­gų ra­tą, vy­ro gy­ve­ni­me at­si­ra­do dau­giau spal­vų – jis pra­dė­jo gro­ti an­samb­ly­je „Bab­run­gė­lis“, nes nuo vai­kys­tės skam­bin­da­vo gi­ta­ra, grieždavo ar­mo­ni­ka. Vis drą­siau ban­do pri­si­jau­kin­ti mu­ša­muo­sius inst­ru­men­tus, o kar­tais gro­ja ir… sa­vo ran­ko­mis pa­ga­min­tais me­di­niais šaukš­tais. Vy­ras taip pat mu­zi­kuo­ja Plun­gės sen­jo­rų klu­bo „Pil­na­tis“ an­samb­ly­je.

Vie­ni žmo­nės at­jau­čia, pa­de­da, ki­ti – pa­si­ty­čio­ja
Vie­šu­mo­je daug kal­ba­ma apie žmo­nių, tu­rin­čių ne­ga­lią, in­teg­ra­vi­mą į vi­suo­me­nę, apie inf­rast­ruk­tū­ros jiems pri­tai­ky­mą, ta­čiau as­me­nų, tu­rin­čių re­gos su­tri­ki­mų, gy­ve­ni­mas ma­tan­čių­jų pa­sau­ly­je nė­ra pa­pras­tas. A. Šiau­lys ne­slė­pė, kad jam rei­ka­lin­ga pa­gal­ba va­žiuo­jant pas gy­dy­to­jus, ei­nant į ban­ką, tvar­kant ki­tus rei­ka­lus. Daž­niau­siai jam pa­de­da są­jun­gos pir­mi­nin­kė J. Rum­šie­nė, gi­mi­nės, ar­ti­mie­ji. Vis dėl­to, kaip ir kiek­vie­nas žmo­gus, Ado­mas no­ri bū­ti sa­va­ran­kiš­kas.

„Tam rei­kia ne­ma­žų pa­stan­gų, ku­rias kar­tais „nu­ge­si­na“ žmo­nių abe­jin­gu­mas. Ži­no­te, la­bai ne­sma­gu, kai au­to­bu­so vai­ruo­to­jas, pa­pra­šy­tas pa­tiks­lin­ti, ku­ria kryp­ti­mi va­žiuo­ja, tau at­sa­ko: „Ar skai­ty­ti ne­mo­ki? Jei­gu esi „spit­ras“, sė­dėk tro­bo­je!“ Nuo­tai­kos ne­pa­ke­lia ir par­da­vė­ja, kai pa­pra­šęs pa­duo­ti kram­to­mo­sios gu­mos iš­girs­ti siū­ly­mą pa­siim­ti pa­čiam ar­ba kaž­ko­kią abe­jo­nę dėl ma­no ne­ga­lios. Ir ne­svar­bu, kad prieš klaus­da­mas at­si­pra­šai, paaiš­ki­ni, kad tu­ri re­gė­ji­mo su­tri­ki­mą. Kai bu­vau sa­na­to­ri­jo­je, mus mo­kė, kad to­kiais at­ve­jais pri­va­lo­me ap­si­šar­vuo­ti kant­ry­be, ty­liai nu­ry­ti nuo­skau­dą. Ne­ga­liu su tuo su­tik­ti: ma­nau, kad tu­ri­me mo­kė­ti už sa­ve pa­sto­vė­ti – at­sa­ky­ti tuo pa­čiu. Vie­ną kar­tą nu­ty­li, ki­tą – ir tam­pi pa­juo­kos ob­jek­tu“, – at­vi­ra­vo pa­šne­ko­vas.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Su­ve­dė at­jau­ta
Tie­sa, pa­sak sta­ne­liš­kio, mū­sų vi­suo­me­nė­je yra ir la­bai ge­rų, pa­slau­gių žmo­nių. Kaip tik to­dėl jis vis la­biau iš­drįs­ta pa­klaus­ti, pa­pra­šy­ti pa­gal­bos gat­vė­je. To­kia at­jau­čian­ti yra ir Ado­mo drau­gė Ode­ta. Juo­du su­si­pa­ži­no au­to­bu­sų sto­ty­je.

„Ėjau su laz­de­le, kai ne­pa­žįs­ta­ma mo­te­ris pa­klau­sė, ar man ne­rei­kia pa­gal­bos. Įsi­kal­bė­jo­me, su­ži­no­jau, kad jos darbas susijęs su slau­ga, kad yra dai­na­vu­si. Taip praė­ju­sių me­tų spa­lį ir pra­si­dė­jo mud­vie­jų drau­gys­tė. Da­bar Ode­ta kar­tu su ma­ni­mi an­samb­ly­je dai­nuo­ja, pa­de­da man, kai pa­pra­šau pa­gal­bos“, – da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie ma­lo­nios pa­žin­ties pradžią vy­ras.

Li­ki­mo drau­gams lin­kė­jo links­mu­mo, svei­ka­tos…
Kaip jau mi­nė­jo­me, su­si­ti­ko­me su A. Šiau­liu spa­lio 15-ąją, kai bu­vo mi­ni­ma Pasaulinė bal­to­sios laz­de­lės die­na. Pap­ra­šy­tas ko nors pa­lin­kė­ti li­ki­mo drau­gams, vy­ras var­di­jo: links­mu­mo, op­ti­miz­mo, svei­ka­tos. Pak­laus­tas, gal no­rė­tų ką nors pa­sa­ky­ti vi­suo­me­nei, gal pa­pra­šy­ti to­le­ran­ci­jos, at­sa­kė nie­ko ne­pra­šy­siąs. „Jei­gu žmo­gus yra jaut­rus, at­sa­kin­gas, jis toks ir bus, o jei­gu ne­jaut­rus, stor­žie­vis, jo­kie pra­šy­mai jo ne­pa­keis“, – svars­tė pa­šne­ko­vas.

Inf­rast­ruk­tū­ra vis dar ne­pri­tai­ky­ta ne­re­giams
O štai val­džios vy­rų sa­kė tu­rįs ko pa­pra­šy­ti. „Ra­jo­no ak­lie­ji ir silp­na­re­giai ren­ka­si Van­den­tie­kio gat­vė­je. No­ri­me, kad gat­vės san­kry­žo­je su S. Nė­ries gat­ve bū­tų įreng­tas ženk­las „Neregiai“. Ma­ty­da­mi jį vai­ruo­to­jai vai­ruo­tų ati­džiau, o mes jaus­tu­mė­mės sau­giau. Ki­tas pra­šy­mas su­si­jęs su at­nau­jin­ta au­to­bu­sų sto­ti­mi. Ne­be­li­ko len­te­lių su au­to­bu­sų marš­ru­tų gra­fi­kais, jie ro­do­mi tik ek­ra­ne. Anks­čiau per pa­di­di­na­mą­jį stik­lą dar ga­lė­da­vau pa­ma­ty­ti au­to­bu­sų iš­vy­ki­mo lai­ką, o da­bar – jo­kių šan­sų. Ir dar… Plun­gė­je re­no­vuo­tuo­se ša­li­gat­viuo­se paklotos spe­cia­lios trin­ke­lės, ku­rias lies­da­mas laz­de­le ga­li orien­tuo­tis, kur ei­ni. Bė­da ta, kad jos ima ir bai­gia­si kaž­kur vi­du­ry mies­to. Tas pa­ts ir ei­nant link li­go­ni­nės. No­rė­čiau, kad žmo­nės, at­sa­kin­gi už inf­rast­ruk­tū­ros ge­ri­ni­mą, pa­gal­vo­tų, kam rei­ka­lin­gos trin­ke­lės, ku­rios nie­kur ne­nu­ve­da“, – iš­sa­kė sa­vo ir li­ki­mo drau­gų pro­ble­mas A. Šiau­lys.

Sauliaus Narkaus nuotr.

Kvie­čia su­pras­ti, o ne gai­lė­tis
Bal­to­sios laz­de­lės die­na mums vi­siems pri­me­na, kad tik­ro­ji švie­sa sly­pi ne aky­se, o žmo­nių šir­dy­se – jo­se gims­ta at­jau­ta, su­pra­ti­mas ir ge­bė­ji­mas ma­ty­ti ki­tą be išanks­ti­nių nuo­sta­tų. Ji kvie­čia ne gai­lė­tis, o su­pras­ti, nes su­pra­ti­mas ir at­jau­ta – di­džiau­sia do­va­na, ku­rią ga­li­me duo­ti vie­ni ki­tiems.