Ar­tė­jant Vė­li­nėms, žmo­nės sku­bė­jo tvar­ky­ti ka­pų. Tų, ku­rių ar­ti­mie­ji pa­lai­do­ti Tve­rų ka­pi­nė­se, šie­met lau­kė ne­ma­lo­ni staig­me­na – už­suk­ti van­dens čiau­pai. „Kur nu­si­plau­ti ran­kas, iš­si­pur­vin­tus ba­tus, kaip pa­merk­ti gė­les?!“ – su­lau­kė­me pa­si­pik­ti­nu­sios mo­ters skam­bu­čio. „Ir taip jau dvi sa­vai­tės. Ar se­niū­nas ne­ži­no, kad žmo­nėms van­duo rei­ka­lin­gas?! Ar jam vi­siš­kai ne­rū­pi mū­sų bė­dos?!“ – lie­jo pyk­tį tve­riš­kė.

Pri­ta­ria­me mo­te­riai – pro­ble­ma rim­ta: ru­duo, šla­pia, neiš­si­pur­vi­nęs ba­tų ir ran­kų ka­po ne­sut­var­ky­si. „Kas at­si­ti­ko, kad, esant di­džiau­siems ka­pi­nių lan­ky­to­jų srau­tams, ne­pa­si­rū­pin­ta, kad ka­pi­nė­se bū­tų van­duo?“ – pa­klau­sė­me Tve­rų se­niū­no An­ta­no Za­le­pū­go.

A. Za­le­pū­gas si­tua­ci­jos ne­gra­ži­no: „Ka­pi­nės yra at­vi­ro­je vie­to­je. Per pir­mą­sias šal­nas per­ša­lo čiau­pai, at­jun­gė­me van­de­nį ir iš­mon­ta­vo­me juos. Se­zo­no pa­bai­ga, ne kar­tą anks­čiau tuo me­tu van­de­nį at­jung­da­vo­me ir tra­ge­di­jos ne­bū­da­vo. Ap­si­mau­da­vo žmo­nės pirš­ti­nes ir su­si­tvar­ky­da­vo ar­ti­mų­jų ka­pa­vie­tes. Sup­ran­tu, kad šioks toks ne­pa­to­gu­mas – nie­kas ne­be­no­ri iš šu­li­nio van­dens ne­štis, vi­si no­ri jo po ran­ka.“

Se­niū­nas ne­slė­pė, kad apie tal­pyk­los su van­de­niu pa­sta­ty­mą ne­pa­gal­vo­jo. Ne­pa­gal­vo­jo ir apie tai, kad šal­nos pa­si­trauks ir oras at­šils. „Ti­kiu, kad ir ki­to­se ka­pi­nė­se, kur čiau­pai už­ša­lo, nie­kas nau­jų neį­dė­jo. Bet, jei­gu žmo­nės skun­džia­si, gal rei­kia nors vie­no­je vie­to­je van­dens tie­ki­mą už­tik­rin­ti. Tuoj pat liep­siu dar­bi­nin­kams im­tis dar­bo“, – po­kal­bio me­tu per­si­gal­vo­jo A. Za­le­pū­gas.

Kaip sužinojome vėliau, seniūnas pažadą tesėjo – vandens tiekimas buvo atkurtas visose kapinėse.

Vie­tos val­džios at­sto­vo pa­rei­ga yra spręs­ti žmo­nėms ky­lan­čias pro­ble­mas, pa­gal ga­li­my­bes at­liep­ti jų po­rei­kius. Džiau­gia­mės, kad ga­lė­jo­me pa­dė­ti, kad įti­ki­no­me A. Za­le­pū­gą, jog bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti, kad to­kiu jaut­riu lai­ko­tar­piu ir to­kio­je šven­to­je erd­vė­je ne­lik­tų vie­tos pyk­čiui ir nuo­skau­doms. Tie­sa, ne vi­siems nu­si­vy­li­mams se­niū­nas ga­li už­kirs­ti ke­lią: „Pas­kam­bi­no va­kar mo­te­ris, py­ko, kad nuo ar­ti­mų­jų ka­po pa­vog­tos gė­lės. O ką aš ga­liu pa­da­ry­ti?“

Ap­mau­du, gė­da, ver­čia su­si­mąs­ty­ti… Juk Vė­li­nės – ne vien apie žva­kes ir gė­les, bet ir apie pa­gar­bą, ku­rią tu­ri­me jaus­ti ne tik mi­ru­sie­siems, bet ir vie­ni ki­tiems.